Aleksandro Stulginskio universitetas kartu su Aplinkos ministerija balandžio 6 d. organizavo konferenciją, į kurią atvyko gausus akademinės bendruomenės, buvusių ir esamų miškininkų, privačių miškų savininkų, medienos perdirbėjų ir visuomenės veikėjų būrys tartis dėl racionalaus miško naudojimo nuostatų, kaip darnaus šių gamtinių išteklių panaudojimo pagrindų.
Po išklausytų pranešimų į dalyvių pastabas ir klausimus atsakinėjo Seimo pirmininkas prof. dr. Viktoras Pranckietis, aplinkos ministras Kęstutis Navickas ir kiti pranešėjai.
Po pasitarimo vienas iš pirmųjų pakalbinau „Žaliosios Lietuvos“ vadovą Rimantą Braziulį, kaip jis vertina dar tik ketinamą įgyvendinti miškų ūkio pertvarką, kokius įžvelgia komercializacijos dėsningumus ir pavojaus požymius.
Rimantai, ar lūkesčiai, su kuriais atvykote į šią konferenciją, buvo patenkinti?
– Manau, pagrindiniai keliami klausimai liko neatsakyti. Nors ir nebuvo išgryninta pagrindinė nuostata – didinti ar nekeisti miškų kirtimo apimčių, dalyvių nuomonės išsiskyrė. Vieni teigė, kad miškai tolygiai plečiasi ir, siekiant neprarasti ūkiškai svarbių gamtinių išteklių, reikia kirsti. Kiti tvirtina, kad tokia nuostata abejotina, o jei ir ji pagrįsta, tai klausimas. kokiu gamtai, visuomenei ir ūkiui nežalingu būdu reikia pasiimti medieną?
Svarbiausia – kaip sudomintoji pusė panaudos šio pasitarimo pasekmes? Turiu galvoje pramonininkus ir pan. Ar, kuriant verslui palankius politinius sprendimus, nebus pasakyta, kad mokslas pasisako už kirtimų didinimą. Atitinkamai bus primetami dvidešimt, trisdešimt ar penkiasdešimt nuošimčių didesni kirtimai. Šis pasitarimas parodė, kad gali būti ir tokios pasekmės, nes, kai atsiranda tokia galimybė, atsiranda ir pavojus.
Tikrovėje miškininkai, kaip praktikai, ir mokslininkai nesutaria. Antrieji teigia, kad medienos Lietuvos miškuose daugėja, jos iškertama per mažai, kiti teigia, kad kirtimai didėja. Tačiau gyventojai liudija, kad nuo sovietmečio miškuose plynių padvigubėjo.
Tikėjausi sulaukti pasiūlymų, kurių, deja, nėra. Apsiribojama tik samprotavimais. Esant tokiom neapibrėžtoms nuomonėms, galimi gamtai ir visuomenei labai nepalankūs sprendimai.
Iki pat diskusijos pradžios pasigedau perdirbėjų dalyvavimo ir pastabų, nes tai yra viena iš sudomintųjų pusių. Kas, Jūsų nuomone, yra tikrasis Lietuvos miškų labo vartotojas ir gavėjas?
– Pasitarime kelis kartus buvo pabrėžta, kad miškai turi ne tik medienos „kietkubių“, bet ir rekreacinę reikšmę. Lietuvos gyventojams tai – kraštovaizdis, poilsio, sportavimo vietos, grynas oras, pobūviai prie ežerų, pasivaikščiojimai. Antra – tai kuro išteklius. Medienos granulės šiuo metu jau tiek pabrango, kad labiau apsimoka deginti rusiškas dujas. Toks pat likimas gali ištikti ir malkas. Trečia – tai atsikuriantis statybinių medžiagų ir baldų pramonės gamtinis išteklius. Šiuo atveju, mūsų mediena dėl politizuotų sprendimų labai sparčiai gali tapti pramoninių magnatų, tokių kaip IKEA, poreikių tenkinimo ištekliumi.
Manoma, kad tada Lietuvoje bus sukurtos papildomos darbo vietos. Tačiau, jei darbininkui bus mokami vargani šeši šimtai eurų, neverta tikėtis reikšmingų pokyčių. Šiuolaikinėse pramonės įmonėse gamyba didžiąja dalimi yra automatizuota, taigi nereikia daug žmonių. Sakykim, vienam milijonui kubinių metrų perdirbti bus pasamdyta šimtas darbininkų. Ar tai turės įtakos mūsų gerovei?
Panašia motyvacija buvo ramstoma ir skalūnų dujų gavyba. Atseit bus sukurtos papildomos darbo vietos. Tačiau paaiškėjo, kad vietiniai gyventojai būtų įdarbinti tik dviem valytojų ir trim kebabų pardavėjų etatais.
Besibaigiant pasitarimui, iš prezidiumo nuskambėjo klausimas: „Kiek jūs pasiruošę mokėti už ketvirtos kategorijos miškų išsaugojimą ir jų lankymą?“ Kaip Jus vertinate šį klausimą?
– Tokį klausimą galėjo užduoti tik stambių tarptautinių korporacijų agentas. Jo manymu, miškai nebepriklauso plačiai visuomenei. Mat, jei skurdūs gyventojai pageidauja, kad miškas tenkintų jų poreikius, prašom susimokėti. Jei ne, mes elgsimės kaip tinkami… ir tai ne jūsų reikalas, kas su jais bus daroma. Žmogus tiesiog išsidavė, kieno interesams jis atstovauja.
Aras Sutkus