Pokalbis su ASU prof. Vladu Vilimu
Vėluojantis pavasaris savaite kita vėliau šiemet leis pasimėgauti ir sula – gamtos sukurtu natūraliu energiniu gėrimu, grąžinsiančiu jėgas į per žiemą pavargusius mūsų kūnus. Tačiau, artėjant sulotekio metui, daugeliui jos mėgėjų kasmet kyla tie patys klausimai: ar sulos išgavimas nekenkia medžiui, kokio diametro ir gylio įgrąžą gręžti, kaip vėliau apdoroti žaizdą, galiausiai – ar reikia kieno nors prašyti leidimo, norint prisileisti sulos, jei neturi nuosavo beržo?
Atsakymus į šiuos klausimus pateikiantis Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius emeritas Vladas Vilimas, drauge su kolegomis netgi sukūręs ir patentavęs unikalią sistemą sulai leisti, neabejoja, kad sula yra ne tik „privalomas“ kiekvienam lietuviui sezoninis gėrimas, bet ir iki šiol mūsų šalyje menkai išnaudojama žaliava agroverslo šakai, kuri leistų puikiu produktu mėgautis visus metus.
Ar lietuvių nuo seno vertinamą sulą šiandien iš tiesų galime vadinti sveikiausiu, ekologiškiausiu gėrimu?
– Tai, kad sula dėl joje esančios vitaminų ir mikroelementų gausos yra naudinga žmogaus sveikatai, abejonių nėra. O štai ar ji ekologiška, priklauso nuo to, kur auga beržai, iš kurių sula išgaunama. Jei tai miškas – puiku, nes Lietuvoje miškai cheminėmis priemonėmis neapdorojami. Tačiau medžiai turi augti ne arčiau kaip 50 m atstumu nuo kelių ir intensyviai dirbamų laukų. Šie reikalavimai keliami ir verslininkams, norintiems įgyti šio produkto ekologiškumą įrodantį sertifikatą. Todėl tikrai nerekomenduočiau mieste gręžti beržų ir leisti sulos.
Nuomonių, ar kenkia sulos leidimas medžiui, ar ne, iki šiol yra įvairių.
– Kadangi Lietuvoje pamažu randasi verslininkų, turinčių planų tiekti sulą į rinką, Aplinkos ministerijos užsakymu ASU mokslininkai kartu su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto specialistais bei viena sulos gavybos perspektyva susidomėjusia įmone kuria technologiją ir atlieka tyrimus, siekdami nustatyti, kokį poveikį sulos gavyba daro medžiams, medienos kokybei, kiek produkto iš vieno beržo galima išgauti ir pan. Įsitikinome, kad beržo – „donoro“ medienoje, leidžiant sulą, atsiranda tamsus, apie 1 m ilgio vertikalus dryžis, matuojant nuo gręžinio angos. Šiek tiek sumažėja ir išgaunamos medienos kiekis. Todėl, manytume, kad nereikėtų varginti medį ilgiau kaip 5 metus.
Prašome papasakoti, kada, kokiame aukštyje, kokio skersmens įgrąžą reikia gręžti medyje, kiek tikėtis gauti sulos ir kaip vėliau „užgydyti“ medžio žaizdą?
– Nelygu, kokio amžiaus beržas ir kokioje vietoje auga. Galima tikėtis gauti 100–200 l, kartais net iki 300 l gėrimo. Sulą lengvai atiduoda sveiki brandūs medžiai, tvirtai įsišakniję, kurių stiebo skersmuo 2 m aukštyje ne mažesnis kaip 30 cm. Sula ima tekėti, kai oras atšyla iki 0–5 laipsnių.
Iš beržų sula ima tekėti išėjus pašalui, iš klevų – šiek tiek anksčiau. Tačiau pastaroji yra intensyvaus saldaus skonio, todėl labiau tinka sirupui gaminti, nei troškuliui malšinti. Sulotekis tęsiasi apie tris savaites. Vartoti sula tinka tol, kol beržai pradeda skleisti pumpurus.
Įgrąžą sulai leisti rekomenduojame gręžti ne aukščiau kaip 40 cm nuo žemės paviršiaus. Angos skersmuo – iki 20 mm. Reikėtų žinoti, kad daugiausia sulos yra ne prie medžio šerdies, o arti žievės. Įstatytas vamzdelis turi atitikti įgrąžos skersmenį diametrą ir laikytis tvirtai. Pasibaigus sulotekiui, nerekomenduočiau užkalti įgrąžą, nes tai gali sukelti puvinį. Pakanka žaizdą dezinfekuoti purškiamu sodo tepalu.
Kaip galima sulą išlaikyti ilgesnį laiką? Tam skirtą statinaitę ir tinkamą rūsį, šiais laikais, deja, turi retas.
– Sulą, kaip ir natūralias sultis, galima pasterizuoti pakaitinant iki 80o C. Norint turėti šviežio gėrimo, ją geriausia užšaldyti šaldiklyje -18o C temperatūroje. Taip užšaldytą produktą galima laikyti metus ir ilgiau. Ir nereikia baimintis taros viršuje aptikus tamsios rudos masės – tai sušalę sacharidai. Atšildžius, sula vėl virs vienalyte.
Kokią sulos gavybos verslo perspektyvą matote Lietuvoje?
– Sulos resursai, ypač Šiaurės Lietuvoje, yra labai dideli. Įsisavindami bent dalį jų, lengvai pasiektume Baltarusijos lygį, kur per metus išgaunama 20 tūkst. t sulos. Taigi turime gerą bazę naujai verslo šakai. Tačiau verslui reikia investicijų, o valstybės požiūris į šią verslo šaką gana „rezervuotas“. Apie jokias programas ir paramą pradedantiesiems nekalbama, nors šiuo metu jau turime mokslu pagrįstus sulos gavybos ir realizacijos technologijos pagrindus, o sulos perdirbėjų pajėgumai siekia apie 1 tūkst. t per metus.
Ar žmogui, norinčiam prisileisti iš medžio sulos, reikalingas institucijos išduotas leidimas?
– Fizinis asmuo valstybinėje žemėje esančiame miške, be suderinimo, gali leisti beržų sulą tik savo reikmėms. Sulos leidimas kitoms reikmėms turi būti suderintas su valstybinio miško valdytoju.
Esate sukūręs unikalų, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, visiškai paprastą sistemą sulai leisti. Koks jos veikimo principas?
– Mūsų sistema labai paprasta. Ji sudaryta iš implanto, įstatomo į medyje išgręžtą angą, tarpinio elemento, susidedančio iš dviejų dangtelių ir dviejų žarnelių, kurių viena jungiama prie apatinio dangtelio, užsukamo ant 10 l talpos indo, ir kito dangtelio, užsukamo ant įstatyto medyje implanto. Kita žarnelė yra sujungta su apatiniu dangteliu, užsukamu ant sulos rinkimo indo. Žarnelės prijungimo vietoje yra maža kalibruota skylutė orui išeiti iš indo, jam užsipildant. Kita šios žarnelės paskirtis – laiku nutraukti sulos tekėjimą. Tai įvyksta tuomet, kai, prisipildžius indui, sula toliau žarnele kyla aukštyn ir pasiekusi prisijungimo prie medžio lygį, nustoja tekėti. Paprastai tariant, suveikia dviejų susisiekiančių indų principas.
Laura Žemaitienė