Vladas Vitkauskas apie kalnus, save ir Tėvynę
pasaulio viršukalnėse
Nors susitikimas LMA Vrublevskių bibliotekoje su keliautoju alpinistu, fotomenininku Vladu Vitkausku įvyko jau senokai, ši asmenybė verta išskirtinio dėmesio. Bibliotekoje eksponuojamos parodos „Lietuvos vėliava – aukščiausiose visų žemynų viršūnėse!“ fone autorius pasidalino mintimis apie unikalų žygį su Lietuvos vėliava – vienintele pasaulyje iškelta į aukščiausias visų žemynų viršukalnes. Nepaprastai gražiai atrodė Lietuvos trispalvė, išskleista juodame dangaus gelmės fone aukščiau Himalajų. „Tiesiog kūnu jaučiau, kaip ji siejo mane su Tėvyne, su žmonėmis, kurie man padėjo, rūpinosi namuose ir laukė sugrįžtant, – sakė keliautojas. – Šio žygio metu svarbiausi dalykai tikslui pasiekti ir gyvam sugrįžti buvo ne alpinizmas, o pasirinkimų prasmė, Tikėjimas ir kasdienės, dažnai labai sunkios pastangos.“
Unikalių fotografijų autorius papasakojo apie tai, kaip aukštikalnių pamokos ir supratimas, įgyti aukščiau už „mirties ribos“, gali pakeisti mūsų ir greta esančių kasdienybę svarbiausiose, gražiausiose, deja, neretai ir žiauriausiose gyvenimo viršukalnėse.
Susitikimo metu apžvelgtos ne tik fotografijos, bet ir filmuota medžiaga, taip pat – žygio relikvijos. V. Vitkausko žygis „Lietuvos vėliava – aukščiausiose žemynų viršukalnėse“ truko 1095 dienas. Nuo išvykimo prie Everesto 1993 m. iki grįžimo iš Pietų Amerikos 1996 m. Lietuvos vėliavą jis iškėlė septyniose aukščiausiose pasaulio viršukalnėse: Azijoje – Evereste (Džomolungmoje), Europoje – Elbruse, Šiaurės Amerikoje – Makinlio kalne, Antarktyje – Vinsono masyve, Afrikoje –Kilimandžare, Australijoje – Kosciuškos kalne, Pietų Amerikoje – Akonkagvoje.
2013 m. pasaulis pagerbė pirmojo įkopimo į Everestą 60-metį: bitininkas Edmundas Hilaris iš Naujosios Zelandijos su nepaliečiu šerpu Tenzingu Norgajumi pirmieji pasaulyje 1953 m. gegužės 29 d. įkopė į Everestą. Pirmojo Lietuvos piliečio – Vlado Vitkausko įkopimo ant pasaulio stogo 20-ąsias metines paminėjo ne tik Lietuva, bet ir Nepalas. Ši šalis V. Vitkauską pakvietė į pasaulines iškilmes Katmandu ir pasiūlė atsivežti savo fotografijų parodą į buvusius Karalių rūmus. Iškilmėse dalyvavo daugelio šalių ambasadoriai ir aukščiausioji Nepalo valdžia. Vladas Vitkauskas tapo kalnų ambasadoriumi – šlovino mūsų šalį tarp pasaulio alpinistų. Pasaulis įsiminė jo vardą kaip įkopusio į Everestą ir padėjusio gelbėti žuvusią Nepalo didvyrę.
„Kalnuose svarbu ne tik iškelti vėliavą – pagrindinį valstybės simbolį, bet ir tai, ką ten supranti, išmoksti, – pasakojo alpinistas. – Esu pirmas lietuvis, įkopęs į Everestą, iš iki tol įkopusių į Everestą 25 alpinistų iš galingiausių ir ekonomiškai stipriausių šalių: JAV, Kanados, Vokietijos, Japonijos, Italijos, Anglijos. Mažytė, neturtinga, tik neseniai atkūrusi nepriklausomybę Lietuva 1993 m. atsidūrė tame sąraše. Tokie įkopimai – tai ir dideli pinigai. O mano alga tada buvo apie 25 dolerius.“ Palyginimui: Italijos ekspedicija gabenosi 70 tonų mantos, turėjo apie 2000 nešikų, vedlių, kurie aptarnavo 24 alpinistus, kad bent vienas pirmasis italas pasiektų aukščiausią Žemės viršūnę. Vladas keliavo vienas, jo kuprinė svėrė 70 kg. Lietuvoje buvo itin sunku surinkti reikiamas lėšas. Vien lėktuvo bilietas kainavo 1200 JAV dolerių, sutaupytų teliko 700. Finansinė būklė buvo beviltiška. Už leidimus kopti ekspedicijoms reikėjo mokėti 42 tūkstančius dolerių, o vėliau tas mokestis padidėjo net iki 65 tūkstančių.
Kaip patekti prie Everesto su tokia minimalia suma? Organizuoti kopimą į Everestą vienam nebuvo jokių galimybių. Teko ieškoti bendraminčių. Juo tapo gydytojas Aivaras Buojaras (Aivars Bojars) iš Latvijos. Šiuos vyrus siejo ne tik aistra kalnams, bet ir bendri lietuvių bei latvių protėviai. Būsimą žygį sumanyta pavadinti „Baltų ekspedicija“. Vladas tuomet negalėjo numatyti, kad Pasaulio viršūnė pažers tiek daug pačių sunkiausių ir tragiškiausių išbandymų. Iki pavasario kelionės į Nepalą reikėjo adaptuotis kalnuose. 1993 m. žiemą treniruojantis apledėjusiame it stiklas Elbruso šlaite Kaukazo kalnuose, vienintelis jo bendražygis Aivaras netikėtai žuvo. Kartu su jo žūtimi žlugo ir pasirengimo planas bei viltys rasti finansavimą kopti į Everestą. Vienam, neturint pakankamai pinigų ir bendražygių, organizuoti kopimą į Everestą buvo beprotiškas sumanymas. Tik po Aivaro laidotuvių Vladas atgavo pusiausvyrą, tačiau mintis kopti vienam jam vis sukosi galvoje.
„Nusprendžiau įvykdyti šį žygį. Ta mintis kėlė mano dvasią. Nors labai sukrėtė Aivaro mirtis, suvokiau, kad svarbu ne kiek, o kaip gyveni. Per tuos savo trisdešimt metų Aivaras buvo suspėjęs nuveikti tiek, kiek kitam žmogui reikėtų viso gyvenimo. Jis išmanė Rytų mediciną ir kitus mokslus, kalnuose ieškojo atsakymų, kurių negali rasti kasdienybėje, – pasakojo V. Vitkauskas. – Kalnai nusineša daug gyvybių. Jokio kalno neužkariausi. Visada yra didelė rizika. Evereste iki 1993 m. buvo tokia statistika: 1 žuvęs, 4 įkopę. Everesto viršūnėje trūksta deguonies, reikia dėtis deguonies kaukes. Aukštis toks, tarsi sėdėtum ant „Boingo“ sparno, todėl šis kalnas ir vadinamas „mirties riba“.
Be papildomo deguonies baliono žmogus negalėtų ten išgyventi. Dėl deguonies stokos daug alpinistų praranda orientaciją, nusilpsta ir žūva. Niekada nežinai, kada užklups sniego griūtis ar dėl vieno neatsargaus žingsnio nugarmėsi į siaurą kalnų plyšį. Stingdantis 40 laipsnių šaltis, didelis nuovargis, deguonies trūkumas sutrikdo orientaciją ir pasmerkia žūčiai. Keliant vėliavą viršūnėje, būna toks vėjas, kad net negali atsistoti. Kiekvienas veiksmas: vėliavos skleidimas, fotografavimas, net pirštinės nusimovimas reikalauja milžiniškų pastangų. Kopiant vienam, rizika žūti – kur kas didesnė. Tai reiškia, kad negali suklysti, paslysti, susirgti. Negali apsirikti, pasirinkdamas maršrutą ar kopimo laiką, aprangą, vaistus, valgį.
Kodėl stovyklose visada plevėsuoja nedidelės spalvingos Tibeto vėliavėlių girliandos? Tibeto budistai daugelį amžių šiomis vėliavėlėmis puošdavo savo namus ir dvasines religines vietas. Sakoma, kad maldos vėliavėlės atneša laimę, ilgą gyvenimą ir gerovę ją pakabinusiajam ir esantiems šalia. Tai – maldų vėliavėlės, kad alpinistai ir šerpai grįžtų gyvi. Šerpų darbas yra labai pavojingas, daug jų žūsta.“
Vienišas lietuvis turėjo prisijungti prie kokios nors ekspedicijos, tačiau tai nebuvo lengva. Pagaliau pavyko įsidarbinti fotografu nepaliečių moterų ekspedicijoje. Tai buvo galimybė patekti į bazinę stovyklą, iš kurios alpinistas ketino į kalnus kopti vienas. Ir kaip tik toje kelionėje V. Vitkauskui teko ypatinga misija padėti iš kalnų nukelti žuvusią nepalietę šerpę Pasang Lamu (Lhamu), kuri tapo Nepalo nacionaline didvyre. 32 metų trijų vaikų mama, turinti turtingą tėvą ir vyrą, tapo pirmąja savo šalies moterimi, įkopusia į Everestą. Deja, ji žuvo nusileidusi vos 80 metrų nuo Everesto viršūnės, nes buvo labai išsekusi.
Alpinistams galioja nuostata: jeigu įkopei į viršukalnę – tikslą pasiekei. Tačiau jeigu žemiau pastatytos savo palapinės nepasieksi, tokiame aukštyje užklupus sutemoms, ryto saulės niekada nebematysi, nes, kai sutrinka koordinacija, nebegali judėti. Net jeigu kvėpuoji iš papildomo dujų balionėlio, atviroje erdvėje deguonis kraujyje nesilaiko. Užkopęs į viršukalnę, jautiesi tiek išsekęs, taigi toli gražu ne kiekvienas sugeba grįžti į bazinę stovyklą. Kartu su žuvusia nepaliete liko mirti vyresnysis grupės vedlys. Ją, vos tik nusileidusią nuo viršūnės, užpustė maždaug metro storio sniego sluoksniu ant kalno keteros.
Nepale gerbia alpinistus. Karalius alpinistę Pasang Lamu paskelbė nacionaline didvyre. Sostinėje buvo surengtos iškilmingos laidotuvės, jos vardu pavadintos gatvės ir pastatytas paminklas gražiausiame Katmandu skvere. Tačiau pirmiausia reikėjo Nepalo didvyrę pargabenti kone nuo Everesto viršukalnės. Net už didelius pinigus samdyti patyrę šerpai nuo kalnų nuleistą kūną paliko tarpinėje stovykloje, nes visiems buvo pernelyg didelė rizika. Pasiekti žuvusiuosius kurį laiką neleido oro sąlygos. A. Vitkauskas buvo ką tik vienas įveikęs Everestą. Nušalusiais pirštais, „maitinamas“ gydytojo injekcijomis, savijautos, kaip pats sakė, „tarsi trečios stadijos vėžio“, lietuvis suprato, kad labai sudėtinga nukelti kūną, nepatyrę alpinistai rizikavo gyvybe. Kai kuriais atvejais verčiau palikti žuvusiojo kūną kalnuose. Be V. Vitkausko pagalbos viskas galėjo baigtis tragiškai, nes aukų skaičius galėjo padidėti. Būtent ši mintis ir padėjo apsispręsti. V. Vitkauskas, rizikuodamas gyvybe, padėjo nukelti kūną į bazinę stovyklą, kur jau laukė karinis sraigtasparnis. Katmandu jau buvo rengiamos karališkos laidotuvių iškilmės.
Viršukalnėse alpinistai turi tradiciją palikti ne tik vėliavas, bet ir įvairių suvenyrų. Vladas kiekvienoje viršūnėje palikdavo smulkių Baltijos gintarėlių, kurių visada turėdavo keliaudamas. O Pietų Amerikoje Akonkagvos viršukalnėje V. Vitkauskas išskleidė žemaičių vėliavą. Dėl to kilo konfliktas su vokiečiu, kuriam pasirodė, kad tai – Vokietijos vėliava. Mat žemaičių vėliavoje pavaizduota meška, labai panaši į Berlyno simbolį. Matyt, dėl deguonies stygiaus vokiečiui „susisuko“ galva, todėl Vladas nusprendė jį tempti iki stovyklos, kitaip jis žūtų.
V. Vitkauskas parodė alpinistų reikmenis, batus, apautus vadinamosiomis „katėmis“, kurių vienas sveria 2,5 kilogramo, nedidukus alavinius dubenėlius, kuriuose tirpdo sniegą ir verda arbatą, ilgus tibetietiškus peilius, Tibeto vėliavas. Alpinistų batai ir kita įranga kainuoja labai nepigiai. O į Everestą V. Vitkauskas kopė su… suvirintojo akiniais.
Žymusis alpinistas Lietuvos vėliavą iškėlė ir Antarktidos viršūnėje Vinsono masyve, kurio aukštis – 4897 m. Antarktidoje 25 metus be V. Vitkausko savarankiškai niekas nebuvo keliavęs. Pasakodamas apie šią kelionę, jis parodė neįprastą „suvenyrą“ – polietileninį šiukšlių maišą. Paaiškėjo, kad, vykstant į Antarktidą, reikia pasirašyti sutartį, kad reikės palikti Antarktidą tokią pat švarią, kaip rado. Nors Antarktis tęsiasi neaprėpiamus plotus, milijonus metų niekas nerastų žmogaus paliktų daiktų, nes tai – principinis reikalavimas. Taigi net didžiuosius „gamtinius reikalus“ būtina atlikti į šiukšlių maišelius ir vėliau juos gabenti iki stovyklos, kur visas atliekas išgabena sraigtasparniu. Pasak keliautojo, „tai – pamokanti istorija: ir gyvenime nereikia po savęs palikti šiukšlių“.
Kodėl tokie žmonės kopia į kalnus? „Begalinį nuovargį, nušalusius pirštus atperka Lietuvos trispalvė, išskleista ant aukščiausių viršukalnių juodame dangaus fone. Pajunti didelį ryšį su Tėvyne. Kalnuose viskas greitai išsigrynina ir pats prieš save išsigrynini, pamatai savo silpnybes. Visi mūsų pasirinkimai ir kokie mes esame, priklauso nuo mūsų vertybių. Kas yra tikra, galioja vienodai visur – aukštai ir žemai. Tik kalnuose visa tai pajauti aštriau, kadangi kiekvienas tavo žingsnis gali būti lemtingas. Ekstremaliomis sąlygomis tenka mokėti savo ir kitų gyvenimu. Kopiant svarbu viskas: ir pasirengimas, maistas, ir… švarios mintys. Mūsų pasirengimas priklauso nuo vertybių. Gyvenimo viršūnes visi turime. Miršta ir tie, kurie prasėdi ant sofos. Gyvenimas – didi dovana, svarbu jos nesugadinti“, – kalbėjo V. Vitkauskas.
Paklaustas, kurioje viršūnėje jautėsi geriausiai, alpinistas atsakė: „Medvėgalyje, Žemaitijoje. Vienas žmogus gali padaryti daug, ypač žemaitis.“
Loreta Glebavičiūtė