Citrininiai agurkai, spagetinės cukinijos, raguotieji melionai, drambliniai česnakai, baltos ananasinės braškės, įvairiaspalvės bulvės… Tai tik dalis egzotinių daržovių veislių, auginamų Kauno rajono žemėje. Šiuo metu daržininkystės mėgėjos Genovaitės Kudrevičienės puoselėjama „valda“ dar telpa vazonėliuose ant buto palangių ir per žiemą kauptų sėklų pintinėje. 
Tačiau prieš kelerius metus į užtarnautą poilsį išėjusi pašnekovė nekantraudama laukia šiltesnių orų, kai kasdien dviračiu galės minti į už trijų kilometrų nuo namų – Kauno r. Akademijos gyvenvietės – esantį tikrąjį savo daržą. Ir, tikėtina, moteris vėl stebins kaimyninių sklypelių šeimininkus auginamomis Lietuvoje neregėtomis daržovėmis.
Sėklos atkeliauja iš viso pasaulio
G. Kudrevičienė – buvusi ilgametė Aleksandro Stulginskio universiteto vienos mokslinių laboratorijų vadovė. Tad gal ir nieko keista, kad senjorės statusą įgijusi agronomė savo laiką ir žinias skiria visą gyvenimą mėgtai veiklai. Dar vienas pašnekovės pomėgis – kelionės, iš kurių ji visada stengiasi grįžti su viena kita „užsieniete“ sėkla drabužio kišenėje. Prašo sėklų parvežti ir į užsienį vykstančių bičiulių, keičiasi jomis su „Facebook“ paskyrą susikūrusiais vienminčiais daržininkais. Genovaitės užsakymu sėklų atsiunčia ir Jungtinėje Karalystėje gyvenanti dukra. O kartais neregėtų daržovių svogūnėliai iš Londono atkeliauja mikroautobusiuku. Visas šis įvairiais būdais įgytas turtas galiausiai nugula G. Kudrevičienės lysvėse ar šiltnamyje, stebindamas aplinkinius, o neretai ir pačią šeimininkę. Pirmą sezoną auginamas daržoves pašnekovė atidžiai stebi ir užsirašo, kaip jos prisitaikė prie mūsų klimato sąlygų, kaip sėkmingai derlius išsilaikė per žiemą. Šiuose užrašuose – daugiaženkliai skaičiai Genovaitės augintų augalų pavadinimų. O didžiausia jos silpnybė – moliūgai, kurių yra išbandžiusi net 150 skirtingų rūšių bei veislių ir pelniusi ne vieną apdovanojimą rudens gėrybių parodose.
Moliūgų įvairovė – užburianti
„Moliūginių daržovių spalvos, įvairovė užburiančios. Jų šeimoje yra apie 90 genčių ir maždaug 700 rūšių. Iš jų maistui daugiausia vartojami arbūzai, agurkai, kornišonai, melionai, ilgamoliūgiai, patisonai, aguročiai, cukinijos, didieji, muskatiniai ir paprastieji moliūgai“, – vardija pašnekovė. Tad keliaudama po užsienio šalis ji stengiasi pakliūti į turgų, nusipirkti ten griežinį nematyto moliūginio vaisiaus ir išsirinkti sėklų.
Jau aštuoneri metai G. Kudrevičienė augina citrininius agurkus ir tai vadina didžiausiu savo atradimu. „Darže nusiskynęs tokį vaisių ir pavalgai, ir atsigeri. Jie traškūs, gaivūs. Rusai šiuos agurkus, matyt, neatsitiktinai vadina „krištoliniais obuoliais“. Citrininių agurkų kilmės šalis – Indija, tad šie šilumą mėgstantys augalai gausiausiai dera šiltnamyje, nors sėkmingai auga ir lysvėje. „Yra tik viena bėda – citrininiai agurkai apvalūs, todėl konservuojant stiklainyje užima daug vietos“, – su šypsena pasakoja pašnekovė, prisipažįstanti, kad kartais ją „užkabina“ moliūginės daržovės pavadinimas, kartais – išvaizda. Taip G. Kudrevičienės darže atsirado į moters krūtis panašūs moliūgai, kurių sėklų gavo iš Kinijos, baltut baltutėliai „sniego žmonės“ – pastarųjų sėklos parsisiųstos iš Jungtinės Karalystės, spagetinės cukinijos, kurių vidų gali skobti šaukštu kaip makaronus be glitimo.
Genovaitė yra auginusi net moliūginių genties atstovą „Goia“, iš išorės panašų į gausiai rauplėtą agurką. Šios daržovės dar vadinamos „samurajų agurkais“, nes jose itin daug mineralinių medžiagų, teikiančių energijos. Tačiau dėl mineralų gausos „samurajų agurkas“ – kartus. „Tris jo sėklytes, panašias į riešutėlius, man atvežė iš Japonijos. Sudaiginau ir pasodinau šiltnamyje. Vėliau nuotraukas siuntėme dovanotojui japonui, mat šis netikėjo, kad svetur „samurajus” užaugs. O aš iš vienos sėklos gavau net 11 vaisių“, – džiaugiasi pašnekovė.
Dar viena egzotika buvo jos augintas gražuolis raguotasis melionas (Cucumis metuliferus). Karibų salose šiuose melionuose tarsi dubenėliuose patiekiami įvairūs patiekalai. „O štai aliejinių moliūgų, dažnai vadinamų Štirijos moliūgais, sėklos yra be lukšto arba su peršviečiamu plonu lukštu. Būtent tokias, tamsiai žalias, perkame prekybos centruose ir tikriausiai įsivaizduojame, kad kažkoks geras žmogus sėklas išlukšteno iš storų baltų lukštų. Iš tiesų to daryti nereikia, nes šis pakitimas yra atsiradęs dėl natūralios sėklų išorės mutacijos“, – aiškina pašnekovė ir prisipažįsta, kad itin daug gerų emocijų jai sukėlė moliūgai, augę iš Kuboje įsigytų sėklų.
Vienas jų buvo panašus į ragą, kitas – ilgamoliūgis „Birthouse Bottle“ – į ąsotį lenktu kaklu. „Ilgasis būtų augęs tiesus, bet kelyje sutikęs kliūčių, todėl įgijo sudėtingą formą. Tai žinant, šį ilgamoliūgį galima netgi specialiai formuoti. Rašoma, kad galima jo dar augančio atsipjauti ir vartoti maistui, o jis augs toliau. Mėginau taip padaryti, bet mūsų klimato sąlygomis daržovė sunkiai užsigydo žaizdą. Išdžiovintas šis moliūgas barška kaip muzikos instrumentas. Kuboje iš jų gaminami indai vandeniui laikyti. Įdomu ir tai, kad dieną šių moliūgų žiedai būna balti, o naktį – geltoni. Taip yra turbūt dėl to, kad žiedai būtų geriau matomi juos apdulkinantiems drugeliams”, – pastebėjimais dalijasi G. Kudrevičienė.
Genovaitė yra sėkmingai auginusi ir puikaus skonio lietuviškų veislių „Sniegė“ ir „Kieminta“ moliūginius vaisius – arbūzus: „Lieka tik apgailestauti, kad šviesios atminties šių veislių kūrėjas Konstantinas Nedzveckas nespėjo jų sertifikuoti, todėl jų sėklų parduotuvėje nenusipirksi. O skonis lietuviškų arbūzų puikus.“
Sezono „staigmena“ – spalvotos bulvės
G. Kudrevičienės darže vasaromis veša ne tik neeiliniai moliūgai, bet ir kitos neįprastos daržovės. Daugelio įsivaizduojančių, kad tai tik pašarinė kultūra, nuostabai Genovaitė lysvėse augina kukurūzus, kurių vaisiai yra ne tik įprastos geltonos, bet ir juodos spalvos. Jos teigimu, žiemą iš šaldiklio išimti baltymingi kukurūzai yra puikus mėsos pakaitalas. Tiek kukurūzų, tiek žirnių sėklų daržininkė parsisiunčia iš Jungtinės Karalystės, nes, sako, iš tokių išsiaugintas derlius yra skanesnis.
Dar G. Kudrevičienės darže auga įvairiausių įmanomų spalvų morkos ir burokėliai. Pastarųjų turi netgi visiškai šviesių, išore primenančių pašarinius runkelius, tačiau pasižyminčių puikiu skoniu. „Skirtinga spalva signalizuoja, kad daržovėse esama ir skirtingų žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Tik bėda, kad spalvoti šakniavaisiai išsilaiko vos iki Naujųjų metų. Todėl juos tenka blanširuoti ir laikyti šaldiklyje.“
Dar vienas šeimininkės pasididžiavimas – drambliniai česnakai, kurių galvutės užauga iki pusės kilogramo svorio. Jų lapai – kaip tulpių, skoniu primena porus, o aromatas – aštrus česnakinis. Močiutės darže mėgstančio apsilankyti anūko Ugniaus džiaugsmui Genovaitė augina įvairių veislių žemuoges ir braškes, tarp kurių ir baltos spalvos ananasinės braškės. Kai uoga sunoksta, parausta tik jos išorėje esančios sėklytės.
Atskirą karalystę darže užima ir prieskoniniai augalai. Vien mėtų čia dešimtis skirtingų rūšių. Šeimininkės pati mėgstamiausia – itin aromatinga šveicariška mėta. Netrukus Genovaitė sės ir Lietuvoje naujos rūšies itališkų Toskanos bazilikų – jų lapai turėtų išaugti net iki delno dydžio. Pašnekovė juokauja, kad egzotiškų arbatų jai pirkti netenka. Štai neseniai gavusi lauktuvių iš Indijos pakelį arbatžolių, jau išsistudijavo jų sudėtį ir ketina visų sudedamųjų dalių išsiauginti pati.
Šiuo metu daržininkė turi vienintelį rūpestį – kur įsigyti rašalo mėlynumo spalvos bulvių. Penkių skirtingų rūšių violetines ji sėkmingai augina jau keleri metai. „Jos dera puikiai, tik sėklą tenka prieš sodinant į dirvą sudaiginti dėžutėse ir sulaukti, kol išlįs mažų rožyčių žiedukus primenantys daigeliai. Iš tiesų mums įprastos baltos ir gelsvos bulvės yra selekcininkų darbo rezultatas. O kadaise visos bulvės buvo įvairiaspalvės. Jos ir yra tikroji antioksidantų „bomba“, pastaraisiais metais tampanti daržininkų „hitu“ ir mokslininkų, dirbančių onkologijos srityje, atradimu”, – pasakoja naujų žinių apie daržovių galią žmogaus sveikatai nuolat ieškanti G. Kudrevičienė.