Aukštojo mokslo reforma turėjo sustiprinti regionus. Taip nenutiko. Priešingai, Lietuvoje nuosekliai kuriami du universitetiniai miestai – Vilnius ir Kaunas. O likusi Lietuva rizikuoja tapti provincija.
Klaipėda, kaip uždaras pramoninis miestas, dar 1991 m. užsidegė ambicija tapti universitetiniu miestu, įkuriant Klaipėdos universitetą ir įsteigiant pirmąją šalyje privačią užsienio aukštąją mokyklą – LCC tarptautinį universitetą. Tačiau šiandien ši miesto ambicija pasmerkta žūti po Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) giljotina.
Studijų kokybės vertinimo centras ir ŠMM viceministras kovo 1 d. pristatė šokiruojantį sprendimą – uždaryti LCC tarptautinį universitetą ir sustabdyti priėmimą į trečdalį Klaipėdos universiteto studijų programų, kurių dalis, ypač inžinerinės pakraipos, yra būtinos miesto konkurencingumui ir valstybinio uosto lyderystei. Paradoksalu, bet dar praėjusį lapkritį Seimo nutarimu ŠMM siūlė Klaipėdos universitetą paversti siauros specializacijos, aukšto profesionalumo techniniu universitetu. Tačiau praėjus vos 4 mėnesiams ta pati ministerija apvertė savo planus aukštyn kojomis. Tokią ministerijos strategiją sunku vertinti racionaliais argumentais. Lieka tik klausti:
Ar galima įsivaizduoti vienintelį šalies uostamiestį be mechanikos, statybos, chemijos, elektronikos, gamybos, aplinkos ir chemijos inžinerijos bakalauro ir magistro programų? Kokią prasmę tuomet turi nacionaliniu mastu išgirta savivaldybės, uosto, pramonininkų, Klaipėdos universiteto, LEZ ir smulkiojo vidutinio verslo parengta Klaipėdos ekonominės plėtros strategija iki 2030 m., jei joje numatytos sumaniosios specializacijos šakos liks be studijų programų?
Kokią žinią mes siunčiame užsienio investuotojams ir švietimo filantropams, kurie 20 metų finansavo LCC ir neatpažįstamai pakeitė uostamiesčio intelektualinį gyvenimą, pavertė Klaipėdą tarptautiniu miestu? Kodėl toks ministerijos verdiktas buvo paskelbtas jau po įvykusios studijų mugės, kurioje aukštosios mokyklos pristatė savo studijų spektrą? Kodėl nebuvo vertinti 2017 metų įstaigų moksliniai rezultatai? Kodėl priimami skuboti sprendimai, nesupažindinus aukštųjų mokyklų su vertinimo kriterijais iš anksto?
Ne viską padarė ir paties Klaipėdos universiteto Senatas ir Taryba. Valstybinio finansavimo komfortas užliūliavo savikritiškumą ir lyderystės norą. Per dažnai susikoncentruota į mokslinės produkcijos gamybą, kuri mažai pritaikoma Vakarų Lietuvos poreikiams. Būtinos ir perspektyvios reformos stringa ir būna epizodiškai „įpučiamos“ tik kritikos ir kontrolės botagais iš išorės. Partnerystė su vietos kolegijomis neišlipa iš deklaratyvių popierių į realius projektus ir jungtines ambicijas. Universiteto kolegos per ilgai toleravo nerentabilias studijų programas, o perspektyvesni kolegos, matydami toleruojamą stagnaciją, nejučia atitolsta arba persikrausto į kitas Alma Mater. Universitetas stipriai nusileido vietos kolegijoms, reaguodamas į Vakarų Lietuvos regiono dabarties gyvenimo padiktuotus poreikius.
Neieškant ilgalaikių regionų sustiprinimo sprendimų, Klaipėdos apskritis ir toliau išlieka aukštojo mokslo užkampiu. Apskrityje studijuoja mažiau nei dešimtadalis (9 proc.) šalies studentų ir dirba vos 5 proc. šalies mokslininkų. „Valstiečiai“, žadėję renesansą regionams, ne tik kad nestiprina regionų, bet dar ir kerta per jų pagrindinį demografinio atsinaujinimo šaltinį – aukštąjį mokslą. Klaipėdos aukštajam mokslui būtina revoliucija, bet ne uždarymas. Priešingu atveju Klaipėda taps provincija, pakenkiant ne tik visai Vakarų Lietuvos perspektyvai, bet ir valstybinės svarbos objektui bei Lietuvos, kaip tranzitinės valstybės, varikliui – Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui.
Todėl raginu Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką Eugenijų Jovaišą ir Vakarų Lietuvos Seimo narių grupės pirmininką Algimantą Kirkutį iš naujo įvertinti aukštojo mokslo tinklo reformos pasekmes Vakarų Lietuvos regiono konkurencingumui. Raginu švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę peržiūrėti Studijų kokybės ir vertinimo centro pritaikytus kriterijus ir neproporcingai apribotas Klaipėdos aukštojo mokslo įstaigų programas.
Simonas Gentvilas
Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo narys