Tęsinys. Pradžia Nr. 8 (607)
Kokie pasitikome Kovo 11-ąją?
Visiems tos dienos liudininkams nepamirštamas 1990 m. kovo 11-osios vakaras. Net ir tie, kurie nepritarė Sąjūdžio idėjoms arba nepajėgė suprasti jų esmės, pajuto, kad tampa nepakartojamo laikotarpio dalyviais. Daugelis su milžinišku susijaudinimu stebėjusių, kas tą vakarą vyko Aukščiausiosios Tarybos salėje, vėliau tai pavadino didžiausiu savo gyvenimo įvykiu. Pakilimas, kurį tada išgyveno didžioji tautos dalis, sukėlė nematytą perversmą mintyse ir jausmuose ir daugeliui tapo pačiu įdomiausiu ir laimingiausiu jų biografijos laikotarpiu.
Nors vis dar atsiranda rašeivų, bandančių tas dienas vadinti kažkokiu keistu, iki tol beveik negirdėtu svetimžodžiu „euforija“, iš tikrųjų net ir tie negalėjo nepajusti, ką reiškia tautos laisvės siekis. Prasiveržė ilgai slėptos viltys, žmonės atsivėrė vienas kitam, priiminėjo sprendimus, apie kuriuos niekada anksčiau nebuvo net pagalvoję. Kažkas persigando, kad niekada nebeturės tos įtakos, kurią iki šiol turėjo, kažkas suprato, kad priešintis Lietuvos nepriklausomybės siekiui būtų didžiausia niekšybė. Net jeigu tada nebūtų pavykę apginti laisvės siekių, iš širdžių, iš atminties Kovo 11-osios pamokos niekas nebūtų pajėgęs ištrinti. Tai, kas tada įvyko, neįmanoma paaiškinti jokia „euforija“.
Bet štai paminėjome žodį „pamoka“, kuris daugumai „Mokslo Lietuvos“ skaitytojų neatsiejamas nuo jų praktinės veiklos. Pamokos, paskaitos, pratybos… Išaušo kovo 12-oji, ir istorijos mokytojas vėl žengė į klasę. Kokią istoriją jis dabar dėstys: tą, kuri absurdiškos demagogijos stiliumi surašyta iki tol naudotuose vadovėliuose, ar tą, kurią tauta kuria dabar, bet kuri neaprašyta jokiame vadovėlyje. Net ir tie, kuriems teko galimybė studijuoti Adolfo Šapokos knygą, nerado atsakymo, ką ir kaip dėstyti dabar. O kokią filosofiją, kokią ekonomiką jau kitą rytą po Kovo 11-osios turėjo dėstyti universiteto profesorius? Kokius literatūros kūrinius pasirinks lituanistas? Kaip turi atrodyti muzikos pamoka?
Daugelis pajuto, kad nemaža dalis iki tol įgyto išsilavinimo prarado vertę. Net kai kurios fizikos, chemijos, biologijos, matematikos tezės pasirodė netikslios ar net klaidinančios, o iki šiol aukštinti „autoritetai“ visai nėra to nusipelnę. Ne tie išradėjai išrado tai, kas apie juos buvo rašoma. Visai ne tokie procesai vyko už sovietinės imperijos sienų.
Pasipylė naujos informacijos srautai. Iškilo ir gausybė naujų klausimų apie tai, kaip gyvensime dabar, nes reikia kurti ir naujus ūkinius santykius. Nemaža visuomenės dalis iki Kovo 11-osios jau buvo įtikėjusi, kad nepriklausoma 1918–1940 metų Lietuva buvusi techniškai ir ekonomiškai atsilikusi valstybėlė, o jos vadovams neva buvo artimos hitlerininkų pažiūros. Mums niekas iki tol nebuvo sakęs apie tai, kad anoji Lietuva galėjo didžiuotis savo aviacijos pasiekimais: lietuviai išradėjai konstravo lėktuvus, o Lietuvos lakūnų grupė buvo su valstybine pagarba sutikta didžiuosiuose Europos oro uostuose. Niekas neaiškino, kokią išliekamąją vertę turi tarpukario Kauno modernioji architektūra, kokios aukštosios mokyklos buvo įkurtos per tokį trumpą laiką. Nežinojome, kad jose dėstė Vakarų mokslo centruose disertacijas apgynę mokslininkai.
Ir nors greitai sutiksime nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, dar gana didelė visuomenės dalis to nepriklausomybės laikotarpio nėra net buitiniame lygmenyje apmąsčiusi, juo labiau – visapusiškai moksliškai įvertinusi. VU prof. Zenono Norkaus monografija „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ – vienas iš nedaugelio šiai temai skirtų darbų. Tačiau sovietinės propagandos liekanos stebimos ne tik vyresnės kartos žmonių mąstysenoje.
Mūsų visuomenė iki šiol nėra net bandžiusi išsamiai įvertinti, ką tautos raidai reiškia valstybės nepriklausomybė. Jaunimas tai priima kaip savaime egzistuojantį dalyką, o tarp dabar valdančių Lietuvą, deja, yra tokių, kuriems nesuvokiama tiek valstybės institucijų, tiek asmeninė atsakomybė už nepriklausomybės ir tautinės tapatybės išsaugojimą. Istoriografinio mąstymo neišsiugdžiusi visuomenė greitai pasiilgo didelio „šeimininko“ diktato ir puolė į jo glėbį. Užteko vos poros metų kiek sudėtingesnės ekonominės situacijos, kad patys laisvuose rinkimuose susigrąžintume daugybę buvusių „viršininkų“. Kiek vėliau, net neskaitę svarbiausių ES dokumentų, pirmieji jiems pritarėme, nors jau tada juose ryškėjo antikrikščioniškos federalistinės tendencijos, nors ten buvo teiginių, ne tik niekinančių tautinį kultūros paveldą, bet ir įžūliai besikėsinančių į šeimos struktūrą, net į pačią žmogaus gyvenimo prasmę.
Iš pastarųjų dešimtmečių ekonomikos raidos išryškėjo, kokie buvome nepasiruošę permainoms, kokie didžiuliai mūsų ir gilias demokratijos tradicijas turinčių valstybių piliečių mąstysenos skirtumai. Apie tai itin ryškiai liudija nesugebėjimas atsakingai tvarkyti valstybės turtą ir diegti modernias ūkininkavimo formas. Viena iš labiausiai nepavykusių yra iki šiol nebaigta žemės ūkio reforma. 1990-ųjų visuomenė nebuvo jai pasiruošusi nei dalykiškai, nei psichologiškai. Atmesdami prievartinę ir neefektyvią „kolūkių–tarybinių ūkių“ sistemą, žemės sugrąžinimą buvusiems savininkams priėmėme emociškai, kaip teisybės atkūrimą.
Tačiau kuri buvusių savininkų dalis tada suvokė, kaip reikia šiuolaikiškai tvarkyti privatų ūkį? Daug geriausių ūkininkų sunaikinta tremtyje, nemaža likusių dalis jau iškeliavusi anapilin arba buvo tokio amžiaus, kad jau nebesugebėjo atkurti savo ūkių. Buvusios ūkininkų sodybos sunaikintos melioracija ir kitomis priemonėmis. Lietuvos visuomenės struktūra – radikaliai pasikeitusi. Dauguma buvusių ūkininkų palikuonių buvo įgiję profesijas, kurios su agrarine veikla neturėjo nieko bendra. Daugybė žmonių jau buvo po kelis kartus pakeitę savo gyvenamąją vietą. Jie neturėjo nei žinių, nei priemonių, kurios leistų efektyviai ūkininkauti. Atkurti tokios agrarinės veiklos sistemos, kuri egzistavo iki 1940 m., buvo ne tik neįmanoma, bet ir nereikalinga. Bet ar daug kas iš mūsų tada tai supratome? Ar gebėjome pasiūlyti kitas ūkininkavimo alternatyvas? Net kooperacijos esmės nesupratome. Todėl vietoje kooperatyvų ir dabar turime atskirus žaliavos tiekėjus (aišku, turinčius pačią mažiausią įtaką agrarinei ekonomikai), supirkėjus (už žaliavinį pieną mokančius mažiau negu už tuščią alaus skardinę) ir itin galingus perdirbėjų ir prekybininkų susivienijimus.
Kadangi vogti iš kolūkio buvo įprasta, naujoje situacijoje vagystė tapo vos ne pagrindine bendro turto persidalijimo forma. Per labai trumpą laiką ištuštėjo fermos, dirbtuvės ir sandėliai, o iki tol juose buvęs turtas atiteko tiems, kurie turėjo didžiausių galimybių jį pasisavinti. Būta ir visiškai absurdiškų sprendimų, kai, pavyzdžiui, karvių fermos pastatas buvo padalintas keliolikai savininkų, tarp kurių pateko ir nesiruošiantys ūkininkauti: nei parduosi, nei išsidalinsi. O su agropramoninių kompleksų nykimu ėmė griūti ir visa tuometinė infrastruktūra, prasidėjo masinis kaimo gyventojų nedarbas. Sunyko trumposios aprūpinimo maisto produktais grandinės. Užsidarė vietinės pieninės, ištuštėjo net priemiestinių ūkių šiltnamiai, dar taip neseniai buvę ariami laukai ėmė apaugti krūmokšniais.
Prireikė dviejų dešimtmečių, kad Lietuvoje atsirastų efektyvių ūkininkavimo formų, tačiau šiame procese iki šiol nepavyksta visiškai atkurti teisybės ir sąžiningumo, įstatymų laikymosi: vieni tapo vadinamaisiais didžturčiais, kiti – samdiniais, treti – emigrantais. Ką apie šiandieninį agrarinį sektorių pasakytų anos Lietuvos žemės reformos architektai Jonas P. Aleksa ir Mykolas Krupavičius? Kad nesimokėme iš jų patirties ar iš naujo reikia daryti reformą, nes pastarųjų dviejų dešimtmečių sąlygota painiava dar ilgai bus kliūtis kaime formuotis viduriniajai klasei.
Panašios kilmės procesai vyko (tebevyksta) ir miestuose.
Prof. dr. Jonas Jasaitis
(Tęsinys – kitame numeryje)