Lietuvių mokslo draugija, gyvavusi 1907–1940 m., suvaidino didžiulį vaidmenį, formuojant lietuvių inteligentiją. LMD išgyveno kelis pokyčius – iš pradžių sutelkė išsilavinusius ir savamokslius, mokslą mylinčius ir jį palaikančius asmenis, vėliau, atsiradus poreikiui, susitelkė į mokslinių leidinių bei vadovėlių leidybą, užimdama svarbų barą – aprūpino vadovėliais besikuriančią lietuvišką mokyklą, o dar vėliau, vėl keičiantis aplinkybėms, svarbiausia jos veikla tapo kultūros paveldo saugojimas, puoselėjimas. XIX a. pabaigos tautinis sąjūdis subrandino tautinę savimonę, kuri rėmėsi dviem kultūros vertybėmis: gimtąja kalba ir gyvąja tradicija, etninėje bendruomenėje pasireiškiančia kaip papročių ir elgsenos visuma.
Tačiau šių dviejų kultūros vertybių nepakako tolesniems žingsniams valstybingumo atkūrimo link. Reikėjo išsiugdyti tautinės visuomenės intelektą, o tam buvo būtinas trečiasis elementas – išsilavinimas. Kaip nurodo mokslo istorikas Juozas Algimantas Krikštopaitis, kelią, grįstą kultūros vertybėmis – kalba, tradicija, išsilavinimu ir tautinės valstybės idėja, pradėjo tas branduolys, kuris telkėsi apie Joną Basanavičių ir jo suburtą LMD. Žinoma, kad visi atkurtos Lietuvos valstybės signatarai vienaip ar kitaip susiję su LMD: buvo jos steigėjai, nariai, rengė paskaitas, skaitė referatus, spausdino mokslinius straipsnius ar rėmė draugiją finansiškai, aukojo leidinius ir eksponatus bibliotekoms, archyvams, muziejams.
Lietuvos valstybės šimtmetis suteikė dar vieną progą ir galimybę atkreipti dėmesį į įvairiausius politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo aspektus. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsdama LMD palikimo, saugomo šioje kultūros paveldo institucijoje, tyrimus, nusprendė dar kartą pažvelgti į gana svarbią draugijos veiklos sritį – vadovėlių leidybą. Minint LMD įkūrimo šimtmetį, 2007 m. buvo suregistruoti LMD išleisti leidiniai ir paaiškėjo, kad gausiausias Draugijos išleistų vadovėlių ir su jų leidyba susijusios rankraštinės medžiagos rinkinys yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Vadovėlių leidybos fondas
XX a. pradžioje keičiantis politinei situacijai visoje Europoje, permainos pasiekė ir Lietuvą. Atgavus spaudą ir padedant Amerikos lietuviams, dar prieš įsteigiant LMD, 1905 m. buvo įkurtas Vadovėlių leidybos fondas. 1907 m. fondo konkursų komisija, sudaryta iš Felicijos Bortkevičienės, Onos Pleirytės-Puidienės ir Tomo Žilinsko bei vėliau papildyta dviem naujais nariais – Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru, pirmiausia sprendė Lietuvos istorijos vadovėlio klausimą. Istorijos vadovėlis turėjo būti parašytas „sulig naujausių pedagogikos reikalavimų. Tai turi būti ne vien tik Lietuvos kunigaikščių ir karalių, bet Lietuvių tautos istorija. Žingsnis į žingsnį turi vadovėlis sekti pagal visos tautos – nuo pat seniausių laikų lig pastarųjų metų“.
Nors ir sunkiai, bet po truputį darbai pajudėjo. 1908 m. Vadovėlių leidybos fondas gavo 22 knygas ir rankraščius. Vėl liko nepaskirta premija Lietuvos istorijos vadovėliui. 1909 m. buvo nuspręsta sujungti jėgas, todėl likę Vadovėlių leidybos fondo pinigai, kaip ir pati vadovėlių leidyba, buvo perduota LMD. Senasis konkursų komitetas buvo likviduotas, o LMD savo posėdyje 1909 m. rugsėjo 30 d. vadovėliams leisti sudarė specialią administracinę komisiją. Kitas vadovėlių leidimo centras tuo metu veikė Rusijoje, Voroneže, kur telkėsi didelė lietuvių bendruomenė. Palyginus P. Mašioto parengtas knygeles su išleistomis Lietuvoje, matyti, kad pastarosios buvo gerokai pranašesnės.
LMD vadovėlių leidimo komisija
Nors LMD pirmininkas pagal profesiją buvo medikas, tačiau labai rūpinosi kultūros puoselėjimu ir tautos išsilavinimu. Prie LMD įkurtą Vadovėlių leidimo komisiją sudarė dr. Jonas Basanavičius, dr. Jurgis Šlapelis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir pedagogas Tomas Žilinskas. LMD iš Vadovėlių leidybos fondo perėmė beveik 4000 rublių. Buvo sudaryta pedagogų sekcija, į kurią įėjo žinomi mokytojai praktikai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Paliukaitis, Juozas Vokietaitis, Augustinas Jakučionis, Matas Šalčius, Juozas Paliukaitis, Antanas Kasakaitis.
Pedagogų sekcijai buvo patikėta „pirmiausia apsirūpinti skaitymo knyga II ir III mokyklos skyriui, o paskui Tautinio paišymo vadovėliu ir tik po tų, kitais vadovėliais“. Tačiau į pirmuosius bandymus premijuoti konkursui pateiktus leidinius ir į LMD sprendimą visuomenė reagavo neigiamai. Spaudoje pasigirdo raginimų pedagogams nekreipti dėmesio į J. Basanavičiaus vardu pasirašytą LMD kreipimąsi teikti siūlymus tolesniam konkursui. Pedagogai kaltino LMD premijavus mokyklai ne visai tinkamas mokymo priemones. Tad, paskelbus antrąjį konkursą, darbus vertinti nuspręsta siųsti ne LMD, bet leidiniui „Mokykla“. Dėl įvairių priežasčių vadovėlių rengimas ėjosi sunkiai. Juozo Gabrio „Geografijos vadovėlis“ (1910) buvo vienintelis iki Pirmojo pasaulinio karo išėjęs su Lietuvių mokslo draugijos vadovėliams leisti fondo žyma. Didelė problema buvo ir lėšos, pavyzdžiui, minėtos knygos išleidimas kainavo 2 200 rublių., o 1911 m. fonde iš viso buvo 2 218 rublių. Todėl buvo nuspręsta lėšų skolintis. Taip vadovėlių leidybai buvo padėtas tvirtesnis pamatas.
Karas, įnešęs didžiulę sumaištį, veikė ir Lietuvos švietimo raidą. Susiklostė palankios aplinkybės mokytis lietuvių kalba, tad reikėjo kuo greičiau rengti vadovėlius. Ir šio darbo ėmėsi ne kas kitas, o asmenys, kurie visai nebuvo susiję su mokykla, tačiau suprato išsilavinimo svarbą kaip vieną iš sąlygų atgimsiančiai Lietuvos valstybei.
Aplinkybės pasikeitė vokiečiams okupavus Lietuvą: rusiškos mokyklos nustojo veikti. Nepaisant valdžios trukdymų dėl vokiečių kalbos nemokėjimo, sparčiai augo lietuviškų mokyklų skaičius, tad pasikeitė ir mokymo priemonių poreikis. Buvo išspręstas lėšų klausimas. Didžiausia problema buvo ne tik ką, bet ir kaip rašyti. Kaip teigė būsimasis valstybės prezidentas A. Smetona, „vadovėliui parašyti ar bent jau išversti iš svetimos kalbos reikia ne tiek ypatingo talento, kiek darbštumo ir rūpestingumo ir, žinoma, lietuvių kalbos mokėjimo“. Tuo metu kaip tik diskutuota dėl bendrinės lietuvių kalbos. LMD parengė ir 1912 m. išleido svarbų leidinį – Rygiškių Jono (Jono Jablonskio) „Rašomosios kalbos dalykus“, kaip pagrindą lietuvių kalbos norminimui.
1915 m. rugpjūčio 29 d. įvyko LMD Vadovėlių rengimo komisijos posėdis, kuriame nustatyta, kad labiausiai trūksta lietuvių kalbos, rusų ir kitų kalbų chrestomatijų 4 ir 5 skyriams. 1915 m. sparčiau kūrėsi gimnazijos, tad Vadovėlių leidimo komisija didžiausią dėmesį skyrė priemonių vidurinėms mokykloms leidybai, nes jų tuo metu labiausiai trūko. 1915 m. spalio 25 d. LMD komiteto posėdyje pažymėta, kad specialiame fonde yra tik 2 319 rublių., tad nuspręsta 5 000 rublių pasiskolinti iš Tautos namų fondo. Išrinkta komisija, kuri turėjo rūpintis su vadovėlių leidyba susijusiais klausimais. Jos nariais tapo Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis.
Laikui bėgant, keitėsi ir finansinė situacija. Kaip matome iš ataskaitų, 1915–1916 m. vadovėlių fondą sudarė (įskaitant skolintas lėšas) 11 097 rubliai, o išlaidos – 8 748 rublius. 1916–1917 m. fonde buvo 6 607 rubliai, o išlaidos siekė 3 316 rublių. 1917 m. fondas buvo skolingas 8 634 rublius. (Ataskaitose visos sumos nurodytos ne tik rubliais, bet ir kapeikomis.)
Vadovėlių rengimas
1915–1919 m. išleista per 50 mokymo priemonių. Lietuvos periodinėje spaudoje daugėjo žinių apie rengiamus ir leidžiamus vadovėlius. Dalis autorių patys dirbo mokykloje (Matas Bagdonas, Kazys Kepalas, Pranas Mašiotas, Jurgis Elisonas), o kiti buvo visai nesusiję su mokykla, pavyzdžiui, teisininkai Augustinas Janulaitis, Petras Klimas ir Antanas Smetona.
Kaip minėta, kitas vadovėlių rengimo centras buvo Rusijoje, kur veikė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Leidyba rūpinosi šios draugijos Kultūros ir švietimo sekcija, veikusi 1915–1918 m. (vedėjas – mokytojas Klemensas Skabeika) ir turėjusi spaustuvę Voroneže. Šioje sekcijoje dirbo nemažai žinomų lietuvių pedagogų: Juozas Balčikonis, Kazimieras Būga, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Matas Grigonis, Jonas Yčas, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Mečislovas Vasiliauskas, Juozas Vokietaitis, Zigmas Žemaitis ir kiti.
Tačiau šie du vadovėlių rengimo centrai tarpusavyje nekonkuravo: Rusijoje leidžiamos knygos tenkino joje esančių lietuviškų mokyklų poreikius, o LMD rūpinosi vadovėliais Lietuvos mokykloms. Apie Rusijoje leistas mokymo priemones gausu atsiliepimų ir informacijos lietuviškoje periodinėje spaudoje. Iš Rusijos sugrįžę į Lietuvą, pedagogai suvienijo jėgas ir įsitraukė į LMD globojamos Vadovėlių leidimo komisijos veiklą. Iš viso LMD išleido 78 lietuvių autorių ir 43 verstinius vadovėlius (tarp jų yra ir pakartotiniai leidimai).
Daugiausia mokymo priemonių parengė M. Biržiška – 15 (7 literatūros, 4 istorijos, 4 geografijos). K. Kepalas parengė 9 (8 vertė iš lotynų kalbos ir 1 – iš rusų kalbos), P. Klimas – 7 (3 lietuvių kalbos ir 4 istorijos), po 6 vadovėlius parengė A. Smetona ir M. Šikšnys, po 5 – K. Šepetienė ir M. Stankevičius, po 4 – P. Bugailiškis, P. Mašiotas, K. Šakenis. Įdomu tai, kad kai kurias knygas tekdavo rengti iš naujo, pavyzdžiui, „Geografiją“ (1915–1916) vertė S. Tijūnaitis, o 1920 m. – B. Masiulis. Bene įvairiausias matematikos vadovėlių rengimas – yra ir lietuvių, ir iš kitų kalbų verstų vadovėlių.
Rengiant matematikos vadovėlius, prisidėjo A. Smetona, M. Šikšnys, P. Mašiotas, P. Bugailiškis, A. Jakštas, M. Bagdonas, Viktoras Biržiška ir kt. Iš pradžių dalis vadovėlių autorių ar rengėjų nenurodydavo savo pavardžių. Pavyzdžiui, kad slapyvardžiu „J-is“ matematikos vadovėlius rengė ne kas kitas, o Antanas Smetona, paaiškėjo tik iš penktojo leidimo pratarmės 1921 m. Gal kam nors šiandien kiek keistai atrodo, kad teisininkas P. Klimas parengė bent 3 lietuvių kalbos vadovėlius. Tiesiog to meto aplinkybės vertė imtis šio darbo. Jis buvo kilęs iš Suvalkijos, o būtent šio krašto tarmė tapo besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos pagrindu. Be to, tiesiog nebeliko kam dirbti.
P. Klimas savo sunkumus, rengiant vadovėlius, patikėjo dienoraščiui, tad šiandien galime matyti, ką tuo metu jautė šis autorius, pagal išsilavinimą – teisininkas: „Jau man iš to mūsų bėdų (vadovėlių) darbo ima ausyse ne juokais ūžti: žmogus ne filologas, ne žinovas turi vienas, be kiek patarimo, be pasitarimo visą mūsų kalbos nusistovėjimą ir rašybos svyravimą nustatinėti ir šiaip ar taip rasti išeitį. Baisybės nenusakomos spaudžia, raustis nėra kada, nes korektūra ant korektūros, o dar rankraščiai reikia visi pataisinėti ir t. t. Kad juos velniai, tuos filologus, ko jie visi išdūmė!“ (cituojama 1916 m. sausio 22 d. dienoraščio ištrauka iš „Visada ieškojau Lietuvos: Vasario 16-osios akto signataras, diplomatas, Hitlerio ir Stalino kankinys“. Sudarytojas Vidas Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 14).
Kiti lietuvių kalbos vadovėlių autoriai taip pat nebuvo lituanistai. Dar išsiskyrė medikas Jurgis Šlapelis, kurį labai vertino pats Jonas Basanavičius: „Pas mus kol kas d-ras Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo Draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti.“ Taip pat žinome, kad Stasys Naginskas, pagal profesiją geodezininkas matininkas, tapo puikiu pedagogu ir lietuvių kalbos žinovu. Jo pavardę randame ne viename rankraštyje, atspindinčiame vadovėlių leidybą.
Neįtikėtina, kad svarbiausi valstybės vadovai rado laiko ne tik politinių klausimų sprendimui, bet ir įnešė svarų indėlį į besikuriančios Lietuvos švietimo sistemą. Jie kūrė lietuviškus vadovėlius, juos rašė, vertė, taisė, rūpinosi lėšomis ir platinimu. Produktyvumu išsiskyrė 1918 metai, kai ir vyko svarbiausi atkuriamos valstybės darbai. (Tęsinys – kitame numeryje)
Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė