Žemdirbystės institute (Akademija, Kėdainių r.) paminėtos profesoriaus Vinco Vilkaičio (1892–1943) – mokslininko, buvusio Žemės ūkio akademijos rektoriaus (1934–1940), Augalų apsaugos stoties steigėjo (1927–1940), eksperimentinės fitopatologijos pradininko Lietuvoje, Akademijos sodybos šeimininko ir kūrėjo – mirties tremtyje 75-osios metinės. Minėjimą organizavo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius bei Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“.
Įžangos žodį tarė LAMMC direktorius prof. Zenonas Dabkevičius, pranešimus skaitė Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Žydrė Kadžiulienė, švietimo darbuotojas Rytas Tamašauskas, „Lapteviečių“ brolijos pirmininkas dr. Jonas Markauskas. Ekspozicijoje, kurią parengė Žemdirbystės institutas ir „Lapteviečiai“, regėjome ir dailininkės, tremtinių, kalėjusių su Vilkaičiais, dukros Viktorijos Daniliauskaitės grafikos darbus, skirtus Leonardo Gutausko poemai apie Dalią Grinkevičiūtę. Tiek minėjime, tiek prie ekspozicijos prisiminimais dalijosi Romas Markauskas, Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojas dr. Česlovas Bobinas, Lietuvos artojų asociacijos prezidentas Alfonsas Malinauskas, buvę tremties vaikai Rimantas Pūtvys ir dr. Giedrė Dabkevičienė.
Autorystės problema
Prieš du dešimtmečius atsigręžęs į Vinco Vilkaičio darbus, kartu su dr. Jonu Markausku parengėme V. Vilkaičio knygą „Kūryba“ (1998; kurią čia cituojame). Pirmąsyk bandant vienoje vietoje publikuoti dalį Vinco Vilkaičio poezijos, beletristikos vaizdelių, publicistikos ir kultūros istorijai skirtų straipsnių, iškilo ir autorystės problemos, nes V. Vilkaičio jaunystės darbai buvo pasirašyti slapyvardžiais ar kriptonimais. L. Butkuvienės ir F. Skirutienės parengtame bibliografiniame apraše (kn. „Profesorius Vincas Vilkaitis“, 1991 m.) yra 8 pozicijos apie 1912–1917 m. paskelbtus V. Vilkaičio prozos tekstus.
Pasitelkus aprašą ir leidinį „Lietuviškieji slapyvardžiai: Medžiaga lietuviškųjų slapyvardžių sąvadui“ (1995), prieš du dešimtmečius Vilniaus bibliotekose vartėme senuosius lietuvių periodikos komplektus, kuriuose bendradarbiavo V. Vilkaitis, gilinomės į publikacijų turinį, aprašomų ar minimų vietų nuorodas, ieškojome sąsajų su V. Vilkaičio biografija. Atsižvelgėme ir į rašymo stilių bei specifines kalbos formas. 1912–1917 m. leidiniuose dar radome 19 straipsnių, priskirtinų V. Vilkaičio plunksnai. Dėl kai kurių tekstų autorystės buvo galima ir suabejoti, bet tikėtina, kad per dvidešimt metų prasiplėtė bibliografų patirtys, todėl gali būti ir V. Vilkaičiui skirtų atradimų.
(pirmoji iš dešinės)
Saviraiškos paieškos istorijos pervartose
Prisimintinas istorinis kontekstas ir kai kurie V. Vilkaičio brandos momentai (V. Vilkaičio biografija – dažniausia pagal Algirdo Motuzo sudarytą knygą „Profesorius Vincas Vilkaitis“, 1991 m.). Tada nebuvo Lietuvos valstybės, lietuviško žodžio, rašto ir kultūros laisvės arba jai tebejuosiamos grandinės. Tai buvo laikas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, karo metų negandos ir atgimstančio valstybingumo užuomazgos.
Suvalkijos valstiečių sūnus mokėsi Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ir Marijampolės vyrų gimnazijoje (1905–1912). Beje, ši mokykla išugdė Vincą Pietarį, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Praną Mašiotą, Justiną Staugaitį, Jurgį Matulaitį, Kazį Grinių, Vincą Mykolaitį-Putiną ir gausybę kitų Lietuvai nusipelniusių asmenybių.
Gimnazijoje penkiolikmečio V. Vilkaičio kūrybinės pajėgos ryškiau prasiveržė eilėmis 1907 m. – nuo savirefleksijos, nedrąsių meilės jausmų išraiškos, gamtos ir tėvynės vaizdų, ištikimybės kaimui deklaracijos, nuo visuotinių socialinės skriaudos, vargo ir kančios akcentų iki kuriamos jauno žmogaus idealų programos („Tegyvuoja idealai / laisvės ir šviesos“, p. 41; „Bet liūdėk, jei jauni metai / slenka be darbų“, p. 70) ir tarnystės visuomenei motyvų. Poetiniai bandymai gausiai spausdinti 1907–1915 m. „Keleivyje“ (JAV, Bostonas), Vilniaus „Lietuvos žinių“ priede „Aušrinė“ 1910–1914 m., Sankt Peterburge „Aušrinės keliais“ 1915 m. Paskui V. Vilkaitis ilgam pasitraukė ir prie poezijos sugrįžo tik tremtyje, epinėje, pavadinimo neturinčioje poemoje, brandžiai prabildamas apie žmogaus ir tautos kelią.
Paskutiniais mokslo metais gimnazijoje dvidešimtmečio plunksna jau skiriama ir prozai. Po gimnazijos studijavo biologijos mokslus Sankt Peterburge (1912–1915 m., nebaigė). Dėl Pirmojo karo audrų sugrįžo į Lietuvą, kelis mėnesius talkino laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcijai, po to glaudėsi namuose, dirbo mokytoju gimnazijoje, kurią ir pats dar neseniai baigė. 1920 m. pabaigoje išvyko į Berlyną, kur nuo 1921 m. nuosekliai studijavo biologijos mokslus. Vėliau tobulinosi Prancūzijoje.
Biografai yra prasitarę, kad jaunystėje V. Vilkaitis, mąstęs apie literatūros ar kalbos studijas, ilgainiui pasirinko pragmatiškesnę sritį, labiau užtikrinančią duoną pragyvenimui. Šiandien galima tik pasvarstyti, kas galėjo įvykti, jei būtų pasirinkęs kitą kelią. Pažinojusieji iš Akademijos laikų prisimena, kad biologui natūrali pokalbio tema galėjusi būti ir apie eilėdarą. Kartais jo mintys buvo palydimos poetų eilėraščių citatomis. Buvo atidus savo ir kitų taisyklingai kalbai, o vėliau tapo vienu lietuviškų botanikos terminų kūrėjų. Filologinė prigimtis neretai ryškėjo mokslo ar mokslo populiarinimo darbuose, biologijos vadovėliuose.
Besimainančios epochos turėjo įtakos formuojantis visuomeninėms, kultūrinėms pažiūroms, bendrijų idealams. Kiekvienas asmuo bando suvokti savo paskirtį, brandina vertybes, sąmoningai ieško išraiškos būdų. V. Vilkaitis, tarsi renesanso epochos žmogus, aprėpė daugelį sferų, nes jo asmenyje derėjo ne tik mokslininkas biologas, bet ir poetas, publicistas, vertėjas, visuomenininkas, pedagogas, vadovėlių autorius. Beje, universalumas būdingas daugeliui XIX a. antrosios pusės – X a. pradžios jaunuolių, išreiškiančių save ir įvairiais būdais pasiryžusių dirbti Lietuvai, tapusių aktyviais organizuoto lietuvių kultūrinio judėjimo dalyviais. (Pabaiga – kitame numeryje)
Rytas Tamašauskas