Šiomis dienomis visose Lietuvos gimnazijose paskutines dienas su bendraklasiais leidžia šių metų laidos abiturientai. Dalis jų rudenį taps universitetų ir kolegijų studentais, o kita dalis pasirinks kvalifikuoto darbininko kelią arba dalyvaus šeimos versle. O kuri dalis, vos pasibaigus egzaminams, paliks Lietuvą ir pasirinks emigranto dalią? Apklausos grėsmingai liudija, kad tokių kai kuriose mokyklose gali būti daugiau nei trečdalis. Tarp pastarųjų yra tokių, kurių šeimos nariai jau ne vienerius metus darbuojasi Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje ir kt. Neseniai Pasaulio lietuvių bendruomenės inicijuotas tyrimas parodė, kad naujausios bangos išeiviai iš Lietuvos gyvena daugiau kaip 40 valstybių.
Kad ir kurį ateities kelią pasirinktų, visi abiturientai supranta, kad netrukus su bendraklasiais kasdien nebepasimatys. Praeityje liks moksleiviškų dienų įspūdžiai ir prisiminimai. Abiturientų išleistuvėse dažnai susitariama savo mokykloje ar kitoje pasirinktoje vietoje būtinai susitikti po metų. Suplanuojama, kad būsimojo susitikimo metu bus labai įdomu pasidalinti savarankiško gyvenimo pirmųjų metų pasiekimais. Dabar pasaulis toks mobilus, o daugelio užsienio kalbų įgūdžiai – gana neblogi. Bet štai ateina sutarto pasimatymo diena, o iš buvusių bendraklasių būrio pasirodo vos keletas. Pradedama ieškoti, kas galėtų imtis organizatoriaus vaidmens, dalijamasi buvusių bendraklasių adresais. Kai kuriems pavyksta atkurti bent dalį buvusių ryšių ir vėlesnius pasimatymus surengti bent kas penkeri metai. Ir tik labai reta laida išlaiko bendraklasių bendravimą 20 ar 30 metų.
Gegužės 12 d. dar gerokai prieš vidurdienį Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos kiemelyje susirinko 107-osios laidos abiturientai. Brandos atestatus jie gavo prieš 60 metų. Visą tą laiką jie reguliariai susitikdavo kas penkeri metai, dalindavosi savo pasiekimais. Kartais susitikdavo ir neplanuotai, kai tekdavo palydėti į Anapilį tuos, kurių gyvybė jau užgeso, arba padėti sunkiai susirgusiems. Per tuos 60 metų pavyko išlaikyti klasės branduolį. Žinomas beveik visų bendraklasių likimas. Ir šį kartą padėtos gėlės ant buvusių klasės auklėtojų kapų. Susirinkusių būrys buvo net gausesnis nei prieš penkerius metus. Data – tikrai neeilinė, minimas Lietuvos valstybės šimtmetis. Ilga tylos „minute“ pagerbdami mirusius, ne vienas tikriausiai pagalvojo, kada buvusių bendraklasių susitikimus nutrauks nepermaldaujama likimo ranka.
Šios Šiaulių gimnazijos iš naujo Lietuvai pristatyti nereikia. Tarp jos auklėtinių – net keturi Vasario 16-osios Akto signatarai: Alfonsas Petrulis (1873–1928), Jonas Vileišis (1872–1942), Steponas Kairys (1879–1964) ir Mykolas Biržiška (1882–1962). Kiekvienoje abiturientų laidoje – visai Lietuvai žinomi žmonės. Ne išimtis ir 107-oji, kurioje tarp buvusių bendraklasių – puikūs savo srities specialistai, visuomenės veikėjai, menininkai ir mokslininkai. Su didžiule pagarba jie prisimena daugelį savo buvusių mokytojų, tarp jų ir tuos, kurių dėl savo nepatyrimo mokykliniais metais nesugebėjo deramai įvertinti, apie kurių nuopelnus tautai tuo metu nežinojo. Tik praėjus daugeliui metų buvusieji auklėtiniai suprato ne vieno iš pedagogų talentus, įvertino labai aukštą jų kultūrinį išprusimą ir patriotiškumą, kurį atskleisti 1954–1958 metais buvo labai rizikinga. Prisiminėme ir tos pačios mokyklos auklėtinius, tais metais ne vieną kartą iškėlusius Lietuvos trispalvę gerai matomose vietose, vėliau nuteistus ir ilgiems metams išvežtus į Mordovijos ar kitas „Gulago archipelago“ vietas.
Tai buvo laikotarpis, kai okupacinis režimas visomis išgalėmis stiprino savo įtaką, keitė mokymo dalykų programas, braukdamas iš jų viską, kas primintų nepriklausomą Lietuvą ar vakarietiško europinio išprusimo bruožus. Tai buvo pirmieji metai, kai panaikintos atskiros berniukų ir mergaičių mokyklos. Tik vienerius metus teko mokytis lotynų kalbos, kurią tuo metu mums dėstė labai aukšta vidine kultūra pasižymėjęs mokytojas. Tuometinė administracija nusprendė, kad šios kalbos žinios sovietinės mokyklos auklėtiniams nebūtinos. Buvo brukamos karingojo ateizmo dogmos, klastojama ne tik užgrobtos valstybės, bet ir mokslo istorija. Nors daugelio dalykų tada nežinojome, tačiau šiam režimui nepavyko išugdyti nė vieno, kuris, pavyzdžiui, taptų ateizmo šalininku.
Susitikimas su bendraklasiais baigėsi. Žvelgdami į likimo negailestingai ženklinamus veidus, sutarėme, kad kitų penkerių metų nelauksime ir dabar susitiksime kiekvieną pavasarį, kol bus galinčių atvykti. Mokyklos muziejuje sužinojome, kad nesame tokios tradicijos rekordininkai. Yra dar viena šios mokyklos abiturientų laida, kuri jau paminėjo 65-ąsias mokyklos baigimo metines.
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos kol kas niekas dar nesikėsino uždaryti. Nebuvo nei pagrįsti, nei sėkmingi ir bandymai keisti jos pavadinimą, juo labiau dabar, kai daugeliui žinoma okupacinio režimo suklastota taip trumpai gyvenusio poeto gyvenimo istorija ir bandymai nutylėti jo lyrinę poeziją. O socialinės nelygybės iškėlimas, dėl kurio jaunąjį poetą bandoma kaltinti, deja, ir dabar Lietuvoje – labai aktualus.
Tačiau kur gali susirinkti tie, kurių mokyklos jau uždarytos ir išdraskytos, o kai kurių net pamatų nebeliko? Per du pastaruosius dešimtmečius Lietuva neteko per 1300, t. y. daugiau kaip pusės, savo mokyklų, kurių nemaža dalis turėjo šimtmečio ar dar ilgesnę istoriją, kurios buvo kultūros židiniais savo apylinkėse. Kažkurią dalį mokyklų uždarys ir šiemet, nes verslui tarnaujanti ir nutautėjusi žiniasklaida vos ne kasdien trimituoja, kaip brangu šildyti pustuščių mokyklų pastatus ir koks prastas atokesnių regionų mokyklų auklėtinių pasirengimas. Tačiau labai mažai konkrečios informacijos, kaip tose vietovėse galima (ir būtina) kurti naujas darbo vietas, kaip galima išnaudoti vietinius gamtos, žmonių ir infrastruktūros išteklius. Pasiklausius kai kurių ekonomikos „ekspertų“, postringaujančių apie „globalią Lietuvą“ ir „europinę dimensiją“, susidaro įspūdis, kad visas Šiaulių ir Panevėžio kraštas jau pasmerktas ilgam sąstingiui, kad Joniškio ir Pakruojo, Biržų ir Rokiškio rajonų socioekonomines problemas neva turi išspręsti tik agrarinis sektorius, nes kitokios investicijos ten neva būtų nesėkmingos, o gal net ir nereikalingos.
Parengė Jonas Jasaitis
