Spartus alerginių susirgimų gausėjimas yra viena pagrindinių sveikatos apsaugos problemų visame pasaulyje. Populiariai kalbant, patekę į organizmą, alergenai dažniausiai sukelia arba stiprų odos niežėjimą, arba vandeningą slogą, arba dusulį, arba akių kraujagyslių pakitimus, mediciniškai vadinamus dermatitu, rinitu, astma, konjunktyvitu.
Europos alergijos ir imunoterapijos akademija perspėja, kad „šiandien alergija yra pandemijos masto visuomenės sveikatos problema, vien tik Europoje paliečianti daugiau nei 150 milijonų žmonių. Atsižvelgiant į epidemiologines tendencijas, prognozuojama, kad greičiau nei po 15 metų vienokia ar kitokia alergijos forma sirgs daugiau nei pusė Europos gyventojų. Alergiški pacientai ne tik kenčia nuo šios sekinančios ligos, turinčios didelę įtaką jų gyvenimo kokybei, karjeros siekiams, asmeninio tobulėjimo ir gyvenimo būdo pasirinkimui, taip pat yra didelė našta sveikatos ekonomikai ir makroekonomikai dėl milijardų neproduktyvių darbo ir nedarbingumo dienų“.
Per 2005–2014 m. Lietuvoje alerginių ligų pasireiškimo dažnis išaugo nuo 30,8 iki 44,5 asmens 1000 gyventojų. Sparčiausiai daugėja sergančių vaikų. Jei 2005 m. alergija pasireiškė 74 vaikams iš 1000, tai po dešimtmečio jau net 127. Statistika vien Lietuvoje aiškiai įspėja, kad prasidėjo vadinamoji trečioji vaikų alergizacijos banga. Manoma, kad tai lemia aplinkos tarša, susijusi su chemizacija, oro tarša kietosiomis dalelėmis ir klimato atšilimas, prailginantis žiedadulkių sklaidą. Netgi alergija vaistams sudaro 15 proc. visų vaistų šalutinių poveikių ir paveikia apie 7 proc. žmonių populiacijos. Apie 16 proc. tirtų vaikų buvo alergiški maisto produktams: dažniausiai vaisiams ir uogoms, pieno produktams, kiaušiniams, šokoladui.
Pusėje mūsų žemės ūkio produktų… alergenai
Itin ir pernelyg jautri organizmo alerginė reakcija į daugelį veiksnių yra civilizacijos kaina, kurią kas antras sumoka savo sveikata, o visi – ir biudžeto išlaidomis. Tarp alergenų ir dalis kosmetikos bei kvepalai, visa buitinė chemija. Besiaiškinant ir apmąstant alternatyvas žemės ūkio chemizacijai, akis užkliuvo už dviejų faktų. Visų nuodų, naudojamų piktžolėms naikinti, aprašuose nurodyta: „Susilietus su oda, gali sukelti alergiją.“ Buvusio Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus interviu, paskelbtame prieš ketverius metus, teigta, kad kas antras jų tarnybos patikrintas maisto produktas turėjo liekamųjų herbicidų. Tiesa, jų koncentracija neviršijo leistinos normos.
Oficialioji šios tarnybos statistika raminamai nurodo, kad herbicidų, viršijančių leistiną normą, skirtingais metais aptikta tik vieną kartą iš tirtų keturių ar septynių šimtų atvejų. Tačiau teisėtai gali kilti klausimas, kiek pagrįstai tos leistinos ribos buvo nustatinėjamos. Teoriškai fatališkam ląstelės pažeidimui gali užtekti vienintelės molekulės, o vadinamoji leistina koncentracija savyje „talpina“ milžinišką jų skaičių. Čia vėlgi turime atsitiktinumo lemtą „mirties ar alergijos loteriją“, kaip ir su garsiuoju herbicidu glifosatu – pataikys ar nepataikys į fatališką ar jautriausią genų sekos vietą.
Susidarė dar viena fragmentiniam mąstymui ir kontrolei būdinga situacija, kai maisto saugos pareigūnai tėra instrukcijų vykdytojai – vadinamieji nuodų kiekio nustatinėtojai laboratorijose: viršija ar neviršija produkcijoje liekamieji herbicidai vadinamąją leistiną normą. Tačiau medikai nežino kontrolierių kasdienybės: kas antrame mėginyje yra liekamųjų nuodų piktžolėms, kurie visi yra ir alergenai, ir kitų ligų sukėlėjai. Apie gausius ir įvairius žmonių, dirbančių su žemės ūkio chemikalais, susirgimus bei jų pasekmes (apsigimimus ir kt.) yra skelbta tūkstančiai mokslinių publikacijų. Tačiau ar, pažeidus pirkėjo vartotojo teises, keliama jam rizika nėra verta didesnio dėmesio? Planuojama skiepyti visus vaikus nuo meningokoko, kurio pasireiškimo dažnis tėra 2,6 iš 100 tūkst. gyventojų, tačiau nežinoma, kokią riziką kelia, kad ir mikroskopiniai, nuodų piktžolėms kiekiai maiste. O kur dar ūkių laukuose naudojami nuodai vabzdžiams – insekticidai (pesticidai) ir pelėsiams – fungicidai?
Žmogaus ląstelė su savo medžiagų apykaita yra ištisas okeanas, kuriame veikia subtilūs per milijonus metų evoliucijos ištobulinti mechanizmai. Tačiau, išgirdus vieno seimūno repliką, kad „žmogus prie visko pripranta“, liko tik skėstelėti rankomis. Prisiminus, kad šiuolaikinės maisto technologijos naudoja apie 2,5 tūkst. įvairių pavadinimų papildų – skoniklių, kvapiklių, puriklių, minkštiklių, dažiklių, o mokslas šiuolaikinio žmogaus organizme yra aptikęs net 172 skirtingas dirbtines chemines medžiagas, lieka tik daryti išvadą: jokie visų planetos laboratorijų pajėgumai negali ištirti ir įvertinti visų galimų chemikalų dalinių derinių poveikių vien jau dėl milžiniško jų kiekio. Kas išmano matematiką, gerai supranta, kad 2 pakelta 172 laipsniu yra už žmonijos galimybių ribų.
Pergalė bitininkystės fronte
Kol mokslas triūsia laboratorijose, o yra ir tokių, kurios dirba didžiųjų žemės ūkio chemijos koncernų, susižeriančių milijardinius pelnus, naudai, politikai negali priimti adekvačių sprendimų dėl neapibrėžtumo – mokslo neatskleistų žinių ir aštuntadalio žmonijos pusbadžiavimo. Per pastarąjį pusamžį pakilusi ekologinių žaliųjų judėjimų banga, nors neretai vadovaudamasi labiau nuojauta ir išmintimi „neužsižaisti su nepažįstamumo ugnimi“, kovoja už saugesnę aplinką bei gamtos ir žmonių sveikumą. Naujausias pasiekimas – dramatiška ne pirmą dešimtmetį trukusi kova su bičių nervų sistemą paralyžiuojančiais neonikotinoidais, kuriuos naudoja runkelių augintojai. Internetinė iniciatyva „Avaaz“ sukaupė net 5 mln. palaikymų, tarp jų ir manąjį, o 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Europos Parlamente nulėmė 16 valstybių.
bet ir žaloja sveikatą
Europos Komisija netrukus priims atitinkamą sprendimą ir nuo 2019 metų pradžios įsigalios draudimas trims koncernų „Bayer“ ir „Syngenta“ gamintiems pesticidams, žudžiusiems bites. Balsuodamos „prieš“, subtilesnio reguliavimo reikalavo suinteresuotos cukraus pramone Čekija, Danija, Vengrija ir Rumunija, susilaikė Belgija, Bulgarija, Slovakija, Suomija, Kroatija, Lenkija ir… Lietuva, bet ne europarlamentaras Bronis Ropė, principingasis kovotojas su pertekline žemės ūkio chemizacija. Tokį sprendimą lėmė duomenys apie fatališką bičių populiacijos, kuri užtikrina apie trečdalį gamtos derlingumo pasaulyje, mažėjimą. Martin Dermine iš organizacijos „Pesticide Action Network Europe“ sakė: „Neonikotinoidų leidimas prieš ketvirtį amžiaus buvo klaida ir sukėlė ekologinę katastrofą. Šiandienos balsavimas yra istorinis.“
Išeitis viena – maisto ekologizacija
Alergijos nuo maisto kyla tam tikrai kategorijai žmonių, kurie jautrūs maiste esantiems specifiniams baltymams. Tačiau ar mums reikia nesaugaus, užteršto papildomomis, kad ir mikro, nuodų koncentracijomis – alergenais maisto? Sprendinį duoda ekologinė, nenaudojanti nenatūralių augalų apsaugos ar kovos su piktžolėmis priemonių žemdirbystė. Ji Lietuvoje, lyginant su ES, tėra vidutiniokė su savais beveik 2,5 tūkst. ekologinių ūkių ir jų maždaug 7 proc. Lietuvos dirbamos žemės. Produktai, suprantama, yra brangesni, todėl tėra prieinami verslo ir politikos elitui bei pasiturintiems. Tačiau Lietuvoje tėra vienintelė privilegijuota klasė – vaikai. Su pavydu galime žvelgti į kaimyninę Latviją su jos 14 proc. ir trečią pasaulyje Estiją su 17 proc. saugiai produkcijai skirtos žemės, kuri tik šiek tiek atsiliko nuo Švedijos. Šioje srityje pirmauja racionalioji Austrija – apie 22 proc.
Pasak Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovo Sauliaus Daniulio, mums pats laikas pradėti lygiuotis į Danijos viešąjį maitinimą, kuriame net 90 proc. sudaro produktai iš ekologinių ūkių, Švediją – 80 proc. ar bent Vokietiją – 60 proc. Deja, Lietuvoje, 2016 m. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, vadinamasis ekomaistas domino tik vieną Lietuvos mokyklą ir gydyklą. Problemos sprendimas priklauso nuo požiūrio ir labiausiai nuo tam skiriamų lėšų. Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė D. Vilytė neprieštarauja įstatymo radikalizacijai ekomaisto vaikams ir ligoniams kryptimi, nors sako, kad ir dabar galiojantis įstatymas duoda pakankamai erdvės veikti. Iš kur paimti pinigų? Atsakymas – „turčių“ tarifo įvedimas progresiniuose mokesčiuose, kokį siūlo socdemai abiejose „barikadų“ pusėse. Ir Andrius Palionis, ir Rasa Budbergytė su Gintautu Palucku leistų daugiau – mokėti papildomus „turčių“ tarifo biudžetinius pinigus ūkininkams, kurių didžiuma yra aršoki dabartinės chemizacijos technologijų šalininkai.
Pats tuo įsitikinau, dalyvaudamas Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavime. Nieko nepadarysi – verslas ir konkurencija reikalauja aukšto našumo ir pajamingumo, o robotus, ne ravinčius morkas, bet sugrūdančius piktžoles atgal į žemę, tegu bando tik Vokietija. Todėl purškia ir purškia Lietuvos laukus. Tad pats laikas sukrusti ir mūsų mokslo slėniams su „Nemunu“ priešakyje bei aukštųjų mokyklų pajėgumų jungėjams. Jei ir toliau džiaugsimės tik vaikų sukurtais robotų prototipais, tai paskui ES kariuomenei perkamus šarvuočius netrukus brangiai mokėsime už nepailstančius metalinius vokiškus žemdirbius.
Beje, vieni iš resursų ekologinės žemdirbystės plėtrai būtų gerai dabar finansuojamos krašto apsaugos dėmesys ekomaistui kariams. Žinoma, ne iš karto 90–100 proc., nes tai kainuotų, kaip sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, apie 50 tūkst. šovinių. Tačiau, kasmet didindami ekologinio maisto kiekį karių valgyklose bent po 5 proc., gerokai pagelbėtume sparčiausiai nykstančiam Lietuvos kaimui, nes ekologinė daržininkystė reikalauja daug darbo rankų. Vienam hektarui nedideliame ūkyje per sezoną reikia 3–4 žmonių, todėl apie 10 tūkst. tam skirtų hektarų iš esmės įveiktų kaimo nedarbą.
Kaip galima nesipiktinti situacija, būdinga visiems Lietuvos rajonams: darbo biržose registruota apie 100–500 bedarbių, ieškančių pagalbinio darbo, ir 5–15 agronomų. Parduodamų žemės sklypų šiuo metu taip pat yra pakankamai. Dešimtys kaimo bendruomenių, kurios, pasak ūkio ministro Virginijaus Sinkevičiaus, galėtų ir turėtų steigti žemės ūkio kooperatyvus trumpai maisto tiekimo grandinei į artimiausius darželius ir mokyklas, turėtų sulaukti valstybės paramos. O tada, pavykus ir gerokai išsiplėtojus tokiai galimybei, jau būtų galima galvoti apie apdorojimo cechus priemiesčiuose ir net logistikos centrus eksportui į užsienį. Problemos sprendimas priklauso nuo visos puokštės ministerijų – Finansų, Žemės ūkio, Ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo, o postūmis – nuo Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ministerijų iniciatyvų ir suderintų veiksmų su Savivaldybių asociacija. Tačiau tokie reikalai, paprastai, neišsprendžiami.
Galiausiai, viskas priklauso nuo visuomenės, politinės valios suformavimo Seime: nuo Vaikų maitinimo ugdymo, gydymo ir globojimo įstaigose įstatymo projekto, deja, kol kas besivartaliojančio Sveikatos apsaugos ministerijoje, priėmimo, kuris įteisintų pereinamą periodą, po kurio vaikams būtų tiekiamas tik saugus ekologinių ūkių maistas. Ir dar nuo nevykusios „Lietuvos užimtumo programos 2014–2020 m.“, kurioje nebuvo numatytas dėmesys bendruomenių žemės ūkio kooperatyvams, taisymo. Įstatymas vaikų maitinimui įteisintų ir tarpžinybinę sveikatos ministro vadovaujamą tarybą su visuomeninių organizacijų atstovais, kuri kontroliuotų visą pereinamą procesą ir periodiškai atsiskaitinėtų Seimui, o esant reikalui paprašytų paramos – parlamentinės kontrolės. Naujasis Vaikų maitinimo aprašas, po visos šimtinės derinamų raštų Sveikatos apsaugos ministerijoje, pagaliau patvirtintas. Nors tai ir nedidelis žingsnis į priekį, deja, dėl savo riboto turinio nesprendžia maisto saugos vaikams problemos – trečios alergizacijos bangos dalinio užkardymo. Beje, parlamentinė „Vaiko gerovės“ grupė į savo posėdžius, kiek teko girdėti, vėl nenori rinktis.
Kęstutis K. Urba