Dobilas Kirvelis. Stepo Kairio, Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos valstybės vizija. Vilnius: Gairės, 60 p.
Pirmajame puslapyje autorius praneša skaitytojams, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Utenoje atidengiama paminklinė lenta Vasario 16-osios Akto signatarui, pirmajam Utenos apskrities savivaldybės ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkui, inžinieriui, profesoriui Steponui Kairiui (1879–1964). Autoriaus teigimu, S. Kairio Lietuvos vizija būtų: Lietuva – pilietinė demokratinio socializmo technokūrybos ekoinžinerinė respublika.
Knygutėje pateikiama išsami būsimojo profesoriaus Stepono Kairio biografija, pradedant nuo gimimo Užunvėžių kaime (dabar – Anykščių r.), mokymosi Kurklių mokykloje, Palangos progimnazijoje, Šiaulių (dabar – Juliaus Janonio) gimnazijoje ir baigiant studijomis Petrapilio technologijos institute. Atkuriant lietuvišką socialdemokratų partiją, S. Kairys, Vladas Sirutavičius ir Alfonsas Janulaitis paskelbė, kad jie siekia sukurti demokratinę Lietuvos Respubliką. Šių siekių tuo metu nesuprato net tokie Lietuvos visuomenės veikėjai, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, net apšaukęs juos bepročiais.
1902 m. Vilniuje buvo sušauktas V LSDP suvažiavimas, kuriame S. Kairys buvo išrinktas šios partijos CK nariu. Tų pačių metų rudenį grafo Zubovo Dabikinės dvare (dabar – Akmenės r.) Povilas Višinskis ir Jonas Vileišis inicijavo Lietuvos demokratų partijos (LDP) įkūrimą. 1905 m. S. Kairys Didžiajame Vilniaus Seime buvo išrinktas J. Basanavičiaus „dešiniąja ranka“ – veikiančiuoju vicepirmininku, jam buvo pavestas Lietuvos autonomijos Rusijoje rezoliucijos redagavimas. Naujam – nepriklausomybes siekiui susidarė galimybės 1917–1918 m. Tada Rusijos SDDP centristinę poziciją, Lietuvai žadėjusią tik autonomiją Rusijos sudėtyje, Lietuvos socialdemokratai atmetė. Priimtas sprendimas, kad „Lietuvos Demokratinė Respublika bus kuriama ne Žečpospolitos pagrindu“, bet kaip savarankiška Europos valstybė.
Įgijęs inžinieriaus diplomą ir suvokęs, ką reiškia techninis Rusijos atsilikimas, S. Kairys ima rūpintis Lietuvos industrializacijos – „pramoninės valstybės“ vizijos kūrimu, siekė, kad Lietuvoje atsirastų inžinerinės knygos lietuvių kalba. Dar 1905 m. jis parengė knygutę „Garo katilų ir mašinų priežiūra“. Po kelerių metų inžinerinės praktikos, kurią įgijo kartu su jau žinomu Petru Vileišiu, S. Kairys grįžo į Vilnių, vadovavo miesto vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo ir tiesimo darbams.
1947 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje įvykusioje Lietuvių konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos taryba, kurios pirmininku tapo Antanas Smetona, o S. Kairys – pirmuoju vicepirmininku. Ši Taryba ir parengė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją – Vasario 16-osios Aktą. S. Kairiui priklauso ypatingas vaidmuo, atmetant konstitucinės monarchijos formuluotę ir iškeliant demokratinės respublikos idėją. Ypatingą dėmesį jis skyrė savivaldos kūrimui, pasisakydamas prieš vadinamuosius bažnytinius komitetus. Pasitraukęs iš tuo metu pavadinimą pakeitusios Lietuvos Valstybės Tarybos (buvusios Lietuvos tarybos), jis išvyko į Uteną ir gruodžio antrojoje pusėje organizavo Utenos apskrities valsčių atstovų suvažiavimą, kuriame buvo išrinktas Utenos valdybos pirmininku.
Nuo 1919 m. S. Kairys darbuojasi Kaune, tapusiame laikinąja Lietuvos sostine. Ketvirtajame ministrų kabinete jam pavedamos tiekimo ir maisto ministro pareigos. Jis buvo išrinktas visų demokratinių seimų – pirmojo, antrojo ir trečiojo atstovu. Trečiajame Seime išrinktas Seimo vicepirmininku. Po perversmo jis atsidėjo veiklai LSDP ir inžinerinei kūrybai. 1931 m. kartu su fiziku Antanu Žvironu parengė paskutiniąją šios partijos programą ir sušaukė XIII LSDP suvažiavimą. Beje, kitas, XIV, suvažiavimas įvyko tik 1989 m. ir buvo pavadintas atkuriamuoju.
Dar nuo 1923 m. S. Kairys ėmėsi įgyvendinti Kauno vandentiekio ir kanalizacijos projektus. Jis parengė vadovėlį „Miestų kanalizacija“, dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, tapo jo profesoriumi, 1941–1943 m. dirbo šio fakulteto dekanu. Hitlerinės okupacijos metais gelbėjo žydų vaikus, dalyvavo pogrindinėje antihitlerinėje veikloje. Jeruzalėje tarp kitų bendraminčių Pasaulio Teisuolių alėjoje įamžintas Stepono ir Onutės Kairių atminimas. 1943 m. lapkričio 23 d. S. Kairys išrinktas pirmuoju VLIK pirmininku.1951 m. išvyko į JAV ir kurį laiką dar tęsė veiklą VLIK. Dalis S. Kairio parengtų knygų rankraščių, tarp jų ir tos, kuriose jis aptaria Antano Smetonos („Tautos Vadas“) ir socializmo idealus išdavusio V. Uljanovo-Lenino („Didysis mongolas“), dingo.
Knygutėje pateiktas Stepono Kairio testamento „Tau, Lietuva“ tekstas, JAV parengtų leidinių viršeliai. Jos pabaigoje autorius savaip pažvelgia į S. Kairio vizijas, skirtas XXI amžiaus Lietuvai. Jis rašo: „Kai S. Kairys atkeliavo į JAV ir jau ruošėsi į dausas, ten užgimė visiškai kitoks mokslas nei fizika ir chemija – kibernetika.“ Autorius analizuoja, kokią Lietuvą būtų norėjęs matyti S. Kairys, kalba apie ekologinę mąstyseną, apžvelgia ketvirtosios industrinės revoliucijos atveriamas galimybes.
Jonas Jasaitis