Tęsinys. Pradžia Nr. 8 (607)
Sovietmetis ir… mes
Okupavęs Lietuvą, sovietinis režimas pirmiausia stengėsi pakeisti visuomenės gyvenimo būdą. Privačia nuosavybe besiremiančios įmonės buvo nacionalizuotos, paskelbus, kad visos gamybos priemonės priklauso valstybei. Bet kokia verslo iniciatyva buvo užgniaužta. Iš savininkų atimtoms įmonėms buvo paskirti direktoriai, kurių neretas neturėjo jokio supratimo, ką reiškia vadovauti gamybai. Parenkant naujuosius nacionalizuotų įmonių vadovus buvo vadovaujamasi vieninteliu kriterijumi – jų lojalumu okupaciniam režimui. Privatus verslas buvo prilygintas nusikaltimui, už kurį numatyta net laisvės atėmimo bausmė arba deportacija.
Jau pirmaisiais okupacijos metais išryškėjo ir šio režimo veidmainiškumas. Iš ūkininkų atimta žemė mažais sklypeliais buvo išdalinta buvusiems samdomiems darbininkams arba jos iki šiol neturėjusiems asmenims. Valdžia skelbė, kad bežemiai ir mažažemiai dabar taps savarankiškais jiems paskirtų sklypelių savininkais. To meto laikraščiuose buvo apstu pranešimų ir nuotraukų, kaip bežemis gauna jam skirtą sklypą nuolatiniam naudojimui. Tačiau, praėjus vos porai metų, prasidėjo „kolūkių ir tarybinių ūkių“ kūrimas. Taigi ir naujieji žemės „savininkai“ iš valdžios gauta žeme savarankiškai naudojosi labai trumpą laiką. Sovietinis režimas nebuvo suinteresuotas turėti privačius žemės naudotojus. Priešingai, jo tikslas buvo sunaikinti ūkininkų socialinį sluoksnį.
Nacionalizacijos vajus plėtėsi: netrukus iš privačių savininkų tiek mieste, tiek ir kaime buvo atimti visi bent kiek didesni nuosavi gyvenamieji namai, nusavinta daugybė ūkinių pastatų. Atsirado nauja, tuo metu dar negirdėta Lietuvoje sąvoka – „komunalinis (suprask, valdiškas) butas“. Netrukus tokiuose butuose apgyvendinta nemaža žmonių, persikėlusių į miestus, dalis. Komunalinių butų fondas sparčiai plėtėsi, vykdant užgrobto krašto industrializaciją: tiek miestuose, tiek bent kiek didesnėse užmiesčio gyvenvietėse buvo statomos pramonės įmonės. Prie naujųjų įmonių atsirado ir laikini būstai – barakai, kuriuose buvo apgyvendinti ką tik įdarbinti darbininkai. Lietuvos gyventojų struktūra pasikeitė radikaliai: miestiečiai joje netrukus sudarė beveik 70 proc.
Taip per keletą metų Lietuvoje visi buvo sulyginti – sukurta beturčių samdinių bendruomenė. Įsivyravo „planinė ekonomika“. Ėmė formuotis nauja, „homo sovieticus“ visuomenė, neturinti jokių gyvenimo gerovės perspektyvų. Galėjai pakeisti tik gyvenamąją vietą ar profesiją, bet ne socioekonominių santykių sistemą. Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, pažangos kelias buvo nutrauktas, ji tapo uždaros, nuo likusio pasaulio izoliuotos sovietinės imperijos dalimi.
„Homo sovieticus“ visuomenės formavimasis, nepaisant gausybės tarpusavyje nesusijusių publikacijų, moksline prasme nėra išsamiai išnagrinėtas. Kokie elgsenos bruožai buvo formuojami praktiškai prievartiniais metodais? Kokie elgsenos bruožai būdingi „homo sovieticus“ tipo asmeniui ir kaip šie bruožai galėjo ilgam įsitvirtinti užgrobto krašto bendruomenėje?
„Homo sovieticus“ būdingas labai individualistinis elgesys, visuomeninis pasyvumas, pagrįstas įsitikinimu, kad viską sprendžia valdžia. Nepaisant plačiai deklaruoto kolektyvizmo, įsivyravo elgsenos uždarumas ir dualizmas, apie kurį buvo sakoma: „Viena – galvoju, kita – sakau, trečia – darau.“ Ir net praėjus beveik trisdešimčiai atkurtos laisvės metų, tokios elgsenos bruožai niekur nedingo. Dabartinių studentų ne tik tėvai, bet ir seneliai išaugo totalitarinio režimo sąlygomis, kai buvo prieinama tik vienpusiška, režimo platinama informacija, kai nebuvo galimybių įgyti savarankiškos ūkinės veiklos įgūdžių.
Labai savitas „homo sovieticus“ santykis su teise. Galima suprasti žmones, priverstus gyventi pagal svetimo režimo primestus įstatymus. Menki atlyginimai ir labai ribotos galimybės įsigyti net kasdieninio vartojimo prekes skatino masines vagystes iš darboviečių. Ne veltui sakoma, kad „vogė visi, kas tik galėjo“. Vogtais daiktais buvo atsiskaitoma tarpusavyje. Vadinamaisiais „Brežnevo laikais“ viešojoje erdvėje pasirodė keista sąvoka – „nešiotojai“ (rus. nesuny). Taip buvo apibūdinami asmenys, vagiantys iš savo darboviečių.
Šiandieniniai studentai neįsivaizduoja milžiniškų eilių, kurios susidarydavo prie parduotuvių, norint įsigyti cukraus, miltų, mėsos gaminių ar pan. Tada populiarios prekės, tokios kaip konservuoti žirneliai, tirpi kava, mėsos gaminiai ar net bananai, buvo skirstomos pagal specialius talonus, o laisvai jų įsigyti (jei, aišku, suspėdavai) buvo galima, pavyzdžiui, per rinkimus – rinkimų būstinėse įrengtuose bufetuose. Pagal specialius talonus buvo galima nusipirkti ir degtinės. Atsirado talonai patalynei, rankšluosčiams, o režimo pabaigoje – net muilui. Pagal talonus buvo skirstomi baldai, šaldytuvai, kilimai ir kt., jau nekalbant apie automobilius.
Teisės normos buvo ignoruojamos ne tik apsirūpinant kasdieninio vartojimo prekėmis. Spaudoje buvo cituojama L. Brežnevui priskiriama frazė: „Gerų įstatymų mes priėmėme nemažai, dabar reikia pasiekti, kad jų būtų laikomasi.“ Bėgant metams, vis labiau ryškėjo, kad režimo deklaruojama visų žmonių lygybė nėra įgyvendinama. Valdžios atstovai nenorėjo gyventi skurde ir nepritekliuje. Atsirado „spec. parduotuvės“, kuriose nusipirkti geresnės kokybės ar rečiau matomų prekių galėjo tik „partinių“ ir „vykdomųjų“ komitetų darbuotojai ir kiti valdžios atstovai. Išryškėjo nauja, tik šiai visuomenei būdinga, sąvoka – „blatas“, kuris pasireiškė tuo, kad įtakingas pažįstamas galėjo padėti ne tik įsigyti automobilį ar gauti geresnį butą, bet ir kilti tarnyboje.
Kažkur nuošalesniame (nors nebūtinai) priemiestyje iškildavo dideli prabangūs namai, prie kurių netrukus atsirasdavo ir geros kokybės automobiliai (dažniausiai pagaminti Sovietų Sąjungoje). Kartkartėmis nuvilnydavo garsas apie pramonėje ar net valdžios struktūrose demaskuotą staiga praturtėjusių sukčių gaują, iš valstybės pasisavinusią milijonus. Ir nors buvo sukurti specialūs „kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu“ skyriai, sukčiavimo ir kitų neteisėto praturėjimo reiškinių tik daugėjo. Taigi korupcijos, apie kurią, deja, tenka kalbėti ir mūsų dienomis, šaknys susiformavo dar sovietinio režimo metais „apeinant“ įstatymus. Todėl ir akademinei bendruomenei, kurios vis didėjančią dalį ima sudaryti jauni žmonės, negyvenę tame režime, būtina apie tai priminti, nes pažiūra, kad įstatymas – tai stulpas, kurį neva galima apeiti, tebėra gana gaji.
Mūsų dabartinė visuomenė nuo tokios pažiūros, deja, nėra nutolusi. Užtenka pasižiūrėti į automobilių eismo kultūrą – eismo taisyklių pažeidimai yra masinis reiškinys. Greičio viršijimas, pavojingas ar net chuliganiškas manevravimas, girtas asmuo prie vairo – tarsi kasdienybės bruožas. Mes labai dažnai skundžiamės, kad trūksta pinigų mokslo projektams, kultūros ar socialinės paramos programoms. O juk didžiuliai pinigai tiesiog mėtosi mūsų keliuose ir gatvėse. Juos visai nesunku surinkti. Reikia tik suvokimo, kaip tai svarbu. Išmokykime mūsų piliečius laikytis eismo abėcėlės ir pamatysime, kokį poveikį tai turės mūsų visuomenei. Išmokęs laikytis įstatymų vienoje srityje, daug dažniau pagalvos apie teisėtvarkos įtaką kitoms.
Prof. dr. Jonas Jasaitis