Pabaiga. Pradžia Nr. 8 (607)
Šių metų birželio 3 d. sukako 30 metų, kai Lietuvos mokslų akademijoje buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Prasidėjo labai sudėtingas, tačiau sėkmingas mūsų valstybės atkūrimo kelias, atvedęs į nepriklausomybės pripažinimą ir sugrąžinęs Lietuvą į demokratiškų pasaulio valstybių žemėlapį.
Tačiau kodėl 28 atkurtos valstybės metai sutinkami ne tik iškilmingais minėjimais, bet ir labai sudėtingų tolesnio jos egzistavimo problemų įvardijimu? Kodėl valstybė, kuri jau po poros metų nuo Kovo 11-osios galėjo tapti namais 4 milijonams lietuvių, tokia netapo? Kodėl kasmet ją palieka dešimtys tūkstančių mūsų piliečių? Statistika praneša, kad 2018 m. sausio 1 d. Lietuvoje fiksuota 2 mln. 810 tūkst. nuolatinių gyventojų. Daugiausia jų prarasta dėl emigracijos, taip pat daugiau žmonių mirė nei gimė. 2017 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 848 tūkst. Kasmet netenkame apytiksliai 38 tūkst. piliečių.
Iki šiol gana aptakiai kalbėję apie demografines problemas ir darbo jėgos skyrių ir net pasigirdavę, kad vykdo efektyvią regioninę politiką, apie katastrofišką Lietuvos ištuštėjimą prabilo ir valdžios atstovai. Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis pareiškė, kad „jeigu tendencijos nesikeis, 2030 metais Lietuvoje gyvens tik apie 2,4 mln. gyventojų“. Dar liūdnesnes prognozes pateikia verslą aptarnaujančios žiniasklaidos šaltiniai. Net kelios televizijos stotys citavo „Eurostato“ prognozes, kad 2050 metais Lietuva turės tik 2 mln. gyventojų. Todėl darbo jėgos poreikiui atstatyti čia reikės apgyvendinti ne mažiau kaip pusę milijono emigrantų.
Didėjančios išlaidos socialinei paramai verčia ieškoti naujų lėšų šaltinių. Ir čia valdžios atstovai parodė neįtikėtiną išradingumą, jų nuomone, tikriausiai vertą Nobelio premijos – visai panaikinti pensinį aprūpinimą, įsakmiai siūlydami, kad pensija netrukus būtų skiriama tik sulaukus 72 metų. Žinant, koks yra Lietuvos gyventojų vidutinis amžius, aišku, kad pensijų gavėjų paprasčiausiai nebeliktų. Verslo logika paprasta kaip „du kart du“: dirbk, kol numirsi, nes pensija – tik „ponų išmislas“. Tegu užtarnautu poilsiu mėgaujasi, po pasaulį keliauja ir savišvieta užsiima amerikiečiai, vokiečiai ir pan.
Naujausi valdžios samprotavimai apie demografinę situaciją buvo pateikti beapeliaciniu tonu, lyg galutinis teismo nuosprendis. Jokių pažadų apie naujų darbo vietų kūrimą, jokių darnios regionų raidos programų. Jokių įsipareigojimų mažinti socialinę nelygybę. Tik „saldafoniški“ reikalavimai didinti darbo našumą, kuris „vis dar atsilieka nuo išsivysčiusių Vakarų valstybių“, net neužsimenant apie Lietuvoje išplitusį „atlyginimų dempingą“. Tik krokodilo ašaromis palaistyti postringavimai apie nuostolius, kuriuos patirs verslas, didindamas neapmokestinamąjį minimumą ar minimalią algą. Vis labiau aiškėja, kad atvirai įtvirtinama nuostata, jog „nebėra jokių paskatų Lietuvoje pasilikti“. Net su savotišku pasimėgavimu primenama, kad, naujausių tyrimų duomenimis, kai kuriuose regionuose išvykti iš Lietuvos ruošiasi daugiau kaip pusė šių metų laidos abiturientų.
Didžiuliai Lietuvos regionai, esantys kiek tolėliau nuo magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda paskelbiami neperspektyviais, kuriuose neverta ne tik investuoti į pramonę, bet ir įsigyti nekilnojamojo turto. Tuo pat metu rimtu veidu įrodinėjama, kad Vilniaus gyventojų skaičius, pagal naujausias prognozes, jau artimiausiu metu pasieks 1,2 mln. Tam intensyviai ruošiamasi, vis plečiant naujas nekilnojamojo turto „vystymui“ skirtas teritorijas priemiesčiuose, nepaisant, kad jose nėra jokių galimybių užtikrinti net tik normalų susisiekimą su centru, bet ir vandentiekio, nuotėkų sistemos reikalavimus ir pan. Nesvarbu, kad jau pusė tokios plėtros prognozių nepasitvirtino. Svarbiausia – kuo greičiau tokias naujas teritorijas užstatyti ir išparduoti. Visa kita – gyventojų rūpestis.
O kaip tokioje sudėtingoje situacijoje elgiasi mūsų akademinė bendruomenė? Pasirodo, ir čia tenkinamasi vienadieniais sprendimais. Taip atsirado kelių didžiųjų universitetų asociacija „LUPK“, kurią taip įnirtingai plėtojo buvęs KTU rektorius, remiamas dar poros kolegų. Šios asociacijos atstovai buvo vieninteliai, be išlygų, priėmę S. Skvernelio sukviestų keliolikos verslininkų grupės sukurptą universitetų tinklo optimizacijos planą. Todėl netrukus į viešąją erdvę buvo išmesti beapeliaciniai postringavimai apie universitetus, kuriems „jau skambina laidotuvių varpai“ – su didžiulėmis tų universitetų fasadų nuotraukomis. Iš kitos pusės buvo pateikiami nekorektiški palyginimai apie esą itin menką mažesniųjų mokslinį potencialą, pamiršus palyginti jų gaunamą finansavimą su savuoju.
Netrukus išryškėjo ir kiti „pertvarkos“ bruožai, tarp kurių buvo reikalavimų stojantiesiems kartelės kėlimas, nuolat pabrėžiant neišmatuojamą skirtumą tarp sostinės ir atokesnių regionų mokyklų abiturientų bendramokslinio pasirengimo. Logika ir čia aiški: sunaikinus daugiau kaip pusę dabar veikiančių mažesnių universitetų, Lietuvoje pasilikusių abiturientų skaičiaus, ko gero, pakaktų dar porai metų užpildyti „LUPK“ asociacijos atstovų auditorijas. Juos skatino ir kai kurie, atsiprašant, politikai, tvirtinę, kad Lietuvai pakaktų 2–3 universitetų.
Ateinančių kartų istorikai tikriausiai suskaičiuos, kaip tokios reformos paskatino jaunimo emigraciją, ir stebėsis, kodėl, deklaruojant siekį taupyti administracines išlaidas ir mažinti besidubliuojančių programų skaičių, nebuvo pasinaudota pasaulyje gerai žinomu universitetų federacijos modeliu. Pavyzdžiui, ar tikrai reikia turėti kiekviename Vilniaus universitete tokius pat administracinės paskirties padalinius, kai viena tarpuniversitetinė tarnyba galėtų atlikti šias funkcijas? Universitetų federacijoje buvo galima operatyviai išsiaiškinti, kurios studijų programos dubliuojasi arba yra nepaklausios, neatitinka inovatyvaus verslo poreikių, ir nustatyti, kuriame universitete yra geriausios sąlygos vykdyti perspektyvios krypties studijas.
Didžiausia afera yra Lietuvos edukologijos universiteto sunaikinimas, motyvuojant neva nauja pedagogų rengimo koncepcija, kad pedagogus tikslinga rengti plataus profilio universitetuose. Jeigu juose gal ir galima pateisinti dėstytojų ir praktinio mokymo instruktorių rengimą profesinėms mokykloms ir kolegijoms, trumpais kursais supažindinant studentus su edukologijos abėcėle, tai kuo galima pagrįsti pedagogų rengimą ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo sistemai nespecializuotoje aukštojoje mokykloje? Kaip atrinkti mokytojo profesijai labiausiai tinkantį, pedagoginį pašaukimą turintį jaunimą, pasirengusį dirbti vaikų darželyje arba mokykloje, atsižvelgiant į labai sparčiai kintančią šių ugdymo įstaigų specifiką, drastiškai pasikeitusį visuomenės (beje, ir mokinių) požiūrį į auklėtoją ir mokytoją? Kaip plėtoti visaverčius edukologijos mokslo tyrimus?
Kiekvienam aišku, kad nepaisant visų gerų norų, kuriuos deklaruoja Vytauto Didžiojo universitetas, net techniškai neįmanoma perkelti į Kauną sostinėje veikiančios aukštosios mokyklos arba joje per aštuonis dešimtmečius sukauptos pedagoginės ir mokslinės veiklos patirties. VDU teks daug ką daryti iš naujo, neretai „išradinėjant dviratį“. Neįmanoma pateisinti ir milžiniškų išlaidų, kurių reikalauja tokia, atsiprašant, reforma. Kas mokės už LEU naująją biblioteką, pastatytą už Europos Sąjungos lėšas, kurios net nespėta atidaryti? Kuo pateisinti mokslinio pedagoginio personalo išblaškymą, nes tikrai ne visi kvalifikuoti LEU profesoriai galės persikelti į Kauną? Kas mokės už buvusiuose LEU bendrabučiuose įrengtus šeimų būstus arba kur planuojama iškelti ten gyvenančius žmones, kurių absoliuti dauguma dešimtmečiais buvo susijusi su LEU? Nejaugi vis labiau išryškėjančios kelių statybos kompanijų užmačios „įsisavinti“ prestižines Žvėryno mikrorajono teritorijas tapo stipriausiu argumentu? Beje, o ar parodė solidarumą su LEU kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų bendruomenės? Šiandien naikina juos, o kieno eilė rytoj?
Prof. dr. Jonas Jasaitis