Kauno miesto muziejaus muziejininko, Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Simono Jazavitos teigimu, nors tradiciškai daug kalbame apie kitų didžiųjų pasaulio sostinių – Vašingtono ar Maskvos, Londono ar Berlyno – įtaką Lietuvos istorijai, itin svarbų vaidmenį čia vaidino (ir tebevaidina) ir Paryžius. Tačiau šis jo vaidmuo rečiau akcentuojamas istorikų ar politologų darbuose.
Koks buvo Prancūzijos vyriausybės požiūris į Lietuvos valstybingumą 1918 m.?
– Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Prancūzija, remiama Didžiosios Britanijos ir JAV, įnirtingai kovojo su Vokietija. Abi jos siekė savaip dominuoti Europos žemyne. Šis karas, net praėjus 100 metų nuo jo pabaigos, vis dar vaidina didelį vaidmenį prancūzų istorinėje atmintyje. Natūralu, kad vykstant lemiamoms kovoms Prancūzija įvykius rytinėje Europos dalyje matavo pagal tai, kiek jie yra nenaudingi Vokietijai. Tuo metu tradicinis Prancūzijos partneris buvo carinė Rusija, norėta, kad ji būtų stipri, ir priešiškai žiūrėta į bet kokias ne rusų tautų pastangas vaduotis iš šios imperijos.
Rusijoje įvykus revoliucijai, netrukus į valdžią atėjo bolševikai, vadovaujami Vladimiro Lenino. 1918 m. kovo 3 d. jis pasirašo Bresto taikos sutartį su Vokietija. Taigi, Prancūzija supranta, kad šis partneris, ši nauja valdžia Rusijoje, nepatikimas, todėl reikia ieškoti kažko naujo. Vadinasi, būtent prieš lygiai šimtą metų pradedama palankiau žiūrėti į nepriklausomas valstybes, esančias tarp Rusijos ir Vokietijos. Pradžia buvo sunki būtent Lietuvai. Kitaip nei kaimynines valstybes, Lietuvos Tarybą prancūzai įtarinėdavo provokiškais sentimentais. Jie matė, kad bręsta konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus, kurį norėdami išspręsti savo naudai, lietuviai sieks tam tikro palaikymo iš vokiečių, kurių kariuomenė vis dar buvo Lietuvoje. O tam prancūzai norėjo užkirsti kelią ir pažaboti Vokietijos įtaką regione.
Dar 1919 m. sausio pabaigoje Lietuvos Vyriausybė, siekdama sustiprinti Lietuvos kariuomenę, nutarė kviesti prancūzų karinius instruktorius. Papasakokite apie Prancūzijos karinę misiją. Kokią veiklą šios misijos nariai vykdė?
– Besikuriančios Lietuvos politinis elitas į Prancūziją žiūrėjo kaip į karo laimėtoją, vieną įtakingiausių to meto valstybių. Tad natūralu, kad, net ir prancūzams vengiant duoti aiškių garantijų dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, norėta palaikyti aktyvius ryšius. Todėl kreiptasi su prašymu atsiųsti karinę misiją, kuri galėtų iš arti stebėti padėtį mūsų regione. 1919 m. kovą tokia misija atvyko. Jai vadovavo Pirmojo pasaulinio karo frontuose užgrūdinti karininkai, pasižymėję tvirtu antikomunistiniu nusistatymu. Ši karinė misija savaip konkuravo su analogiška Didžiosios Britanijos misija. Atrodo, ką tik baigėsi pergalingas karas, bet vakarykščių sąjungininkių kariai ir politikai dažnai veikė ne kartu, o rėmėsi stereotipais apie šimtmečius egzistuojantį prancūzų ir britų antagonizmą. Šiaip jau abiejų šalių misijos siekė spręsti teritorinius konfliktus. Ypač joms nepatiko konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus. Norėta, kad abi šalys visą savo energiją skirtų antikomunistinei veiklai. Prancūzų karinės misijos karininkai savo pagalba Nepriklausomybės kovose kovojančiai Lietuvai prisidėjo prie to, kad tarpukario Lietuvos kariuomenėje ilgainiui susiklostė nemažos simpatijos Prancūzijos karinėms pajėgoms.
Kaip Prancūzijos diplomatai siekė gerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu, sprendžiant Vilniaus krašto problemą? Kokį poveikį Prancūzija turėjo Lietuvos ir Lenkijos derybų atgaivinimo bandymams?
– Ilgainiui prancūzai atsisakė minties, kad Rusijai pavyks išsivaduoti nuo komunistinio režimo ir tapti ,,normalia“ valstybe. Todėl regione prancūzai ėmė proteguoti Lenkiją, kaip didžiausią galimą atsvarą Vokietijai. Čia jiems labai trukdė konfliktas dėl Vilniaus, ilgam sukiršinęs Lietuvą su Lenkija. Kadangi Vilniaus praradimas tapo itin skaudžia, kraujuojančia žaizda, prancūzų pastangos siekti, kad abi pusės pripažintų ,,status quo“ nebuvo suprantamos Lietuvos politiniam elitui, nes tai reikštų pripažinti Vilnių Lenkijai. Tai buvo principinis to meto klausimas – net pamokos mokyklose prasidėdavo nuo šūkio ,,Mes be Vilniaus nenurimsim“. Taigi, natūralu, kad Lietuvos pusė negalėjo priimti pasiūlymo lanksčiau žiūrėti į šią problemą.
,,Status quo“ išlaikymas rodo ir kitą, pozityvesnį dalyką. Jei 1918–1920 m. prancūzai dar numatė Lietuvai tik Rusijos ar Lenkijos autonomijos padėtį, vėliau jie pripažino Lietuvą, tegul ir be Vilniaus, kaip nepriklausomą valstybę. Taigi tam tikras proveržis buvo pasiektas. Be abejo, jis buvo svarbus, nes trečiajame dešimtmetyje Prancūzija vaidino Europoje dominuojantį vaidmenį. Vis dėlto, ne vienu atveju, Lietuva išdrįsdavo ,,neklausyti“ Prancūzijos. Antai prancūzų karinės misijos karininkus labai nuvylė Lietuvos atsisakymas paremti Lenkiją kare su Sovietų Rusija. Mainais jie bandė net spausti Lenkijos pusę, kad ji grąžintų bent Vilniaus miestą Lietuvai, tačiau ši taip pat nerodė lankstumo.
Kokia buvo Prancūzijos įtaka Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesui – 1920 m. birželį – 1922 m. gruodį?
– Lietuvos pripažinimo klausimas buvo komplikuotas. Prancūzijos pusė iki pat 1920 m. nuoširdžiai vylėsi, kad Rusijos pilietiniame kare laimės ,,baltųjų“ pusė, sieksianti imperijos atstatymo. Lietuvos pripažinimas ,,de facto“ įvyko tik 1920 m. gegužės 11 d., kai tokios viltys jau buvo išblėsusios. Prisidėjo ir tai, kad Lietuvoje buvo sušauktas Steigiamasis Seimas. Taigi tai tapo kaip ir tam tikra Prancūzijos dovana. Įdomu tai, kad Latvija ir Estija buvo vertinamos palankiau, jos buvo pripažintos greičiau. Aišku, prie to prisidėjo faktas, kad Lietuva turėjo teritorinį konfliktą su Lenkija. Neskubėdama pripažinti, Prancūzija siekė iš Lietuvos gauti tam tikrų nuolaidų, pirmiausia – sureguliuoti jos santykius su Lenkija, nutraukti karo padėtį. Todėl pripažinimas ,,de jure“ užsitęsė ir įvyko tik tada, kai padėtis Europoje po karo aprimo. Šį veiksmą Prancūzija derino su Didžiąja Britanija ir tai įvyko 1922 m. gruodžio 20 d.
Pakalbėkime Lietuvai itin svarbia Klaipėdos krašto tema. Kokia buvo Prancūzijos užsienio politika šiuo klausimu? Kaip Prancūzija galėjo paveikti Klaipėdos krašto administravimą? Kokį vaidmenį ši šalis turėjo, tarpininkaujant Lietuvos ir Vokietijos diplomatinių ryšių palaikymui, ypač kai paaštrėjo Klaipėdos krašto klausimas?
– Prancūzijos vaidmuo Klaipėdos krašto atžvilgiu yra svarbus. Ši teritorija buvo atskirta nuo Vokietijos, siekiant pastarąją susilpninti. Antra vertus, didžiosios valstybės nemažai diskutavo, kam ją atiduoti. Kadangi šią teritoriją ėmėsi administruoti Prancūzija, ji net svarstė, kad kraštą su visu Klaipėdos miestu galima atiduoti Lenkijai. Skamba keistai, bet tuo metu lietuviai negalėjo gauti paramos nei iš Vilniaus, nei iš Klaipėdos. Labai tikėtina, kad, jei vis dėlto Lietuva būtų sugebėjusi išlaikyti Vilniaus kontrolę, Prancūzija būtų atidavusi Klaipėdą Lenkijai kaip kompensaciją.
Dabar Klaipėda tapo kompensacija Lietuvai. Tai sakydamas, nenoriu paneigti puikiai suorganizuotos karinės operacijos 1923 m. sausį, kurią galima laikyti viena rimčiausių, jei ne pačia rimčiausia Lietuvos kariuomenės akcija tarpukariu. Tiesiog pastebiu, kad Prancūzija gana lengvai susitvarkė su praradimu. Toks išpuolis Lietuvai galėjo baigtis blogai – rizika buvo didžiulė. Įžeista Prancūzija galėjo nutraukti diplomatinius santykius ar įrašyti Lietuvą į priešų sąrašą. Taip neįvyko ir tai pagrindžia kompensacijos versiją. Antra vertus, galbūt tolimo krašto administravimas vargino ir pačią Prancūziją. O čia puiki proga – pripažinti Klaipėdą Lietuvai, kartu pripažįstant Vilnių Lenkijai. Taip 1923 m. ir buvo padaryta. Taip prancūzai siekė sumažinti abiejų pusių nuoskaudas, nes suprato, kad, jeigu Lietuva pasijus nesuprasta ir izoliuota Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, ji rinksis Vokietijos arba Sovietų Rusijos pusę. (Pabaiga – kitame numeryje)