Seimas pritaria Šiaulių ir Vilniaus universitetų jungimuisi, tačiau sąlygos – jų susitarimo reikalas. Kaip birželio 1 d. pranešė Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Eugenijus Jovaiša, reaguodamas į viešojoje erdvėje pasirodžiusias abejones dėl Šiaulių universiteto ateities sandraugoje su Vilniaus universitetu, siūlomas terminas – šių metų spalio 10 d. – yra pakankamas suderinti studijų programas ir kitus bendram darbui reikalingus dalykus.
Universitetų atstovų derybos jau vyksta: sutarta dėl būsimosios Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos studijų ir mokslinių tyrimų gairių. Jose: mokytojų rengimas, Šiaulių kraštui ir apskritai Šiaurės Lietuvai būtinų technologų ir inžinierių rengimas, menų, humanitarinės ir kitos studijos. Teikiamas projektas yra tik Seimo – universitetų steigėjo – pritarimas, kad Šiaulių ir Vilniaus universitetai iki spalio 10 d. galėtų parengti tas sąlygas, kurios būtų tinkamos abiem šalims ir, svarbiausia, sudarytų patrauklias sąlygas Šiaulių regiono jaunimui siekti universitetinio išsilavinimo savojoje Alma Mater.
Tik po to, kai Seimas gaus universitetų sutartų sąlygų aprašą, prasidės viešos diskusijos ir kiti veiksmai, kurie leis teisiškai įtvirtinti naudingas permainas.
2020-ieji paskelbti Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais. Minėdamas Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, Seimas 2020-uosius paskelbė Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais. Po dvejų metų sukanka 100 metų, kai 1920 m. balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas – pirmasis moderniųjų laikų Lietuvos parlamentas.
Seimas pabrėžė, kad 1920 m. gegužės 15 d. susirinkęs Steigiamasis Seimas proklamavo Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir visų Lietuvos piliečių vardu aprobavo ir įtvirtino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, paskelbdamas Lietuvą demokratine respublika. Priimtame dokumente pabrėžiamas Steigiamojo Seimo atliktas teisėkūros darbas – pirmosios nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos ir kitų teisės aktų priėmimas, užbaigęs Lietuvos valstybės atkūrimo procesą. Kartu akcentuojama Steigiamojo Seimo svarba įtvirtinant Lietuvos Respubliką tarptautinėje arenoje ir tai, kad jis išlieka demokratinio parlamento pavyzdžiu.
Seimas taip pat pasiūlė savivaldybėms, bendruomenėms, visoms institucijoms, organizacijoms ir piliečiams aktyviai dalyvauti įgyvendinant programos projektus, o visoms valstybinėms institucijoms – programą, kaip ilgalaikę ir prioritetinę, įtraukti į savo veiklos planus.
Priverstinėje emigracijoje veikiančios aukštosios mokyklos. Seimas priėmė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kuriomis siekiama sudaryti realias galimybes aukštosioms mokykloms, priverstoms nutraukti kilmės šalyje savo veiklą dėl politinių priežasčių, tęsti veiklą Lietuvoje. Įstatyme apibrėžiama, kad egzilio sąlygomis veikianti aukštoji mokykla – Lietuvos aukštoji mokykla, kurios veikla jos kilmės šalyje nutraukta dėl politinių priežasčių. Egzilio sąlygomis veikiančios aukštosios mokyklos statusas bus suteikiamas Vyriausybės ir užsienio reikalų ministro teikimu.
Pagal priimtas naujas nuostatas, Vyriausybė bei švietimo ir mokslo ministras galės nustatyti egzilio sąlygomis veikiančių aukštųjų mokyklų studijų krypčių vertinimo ir akreditavimo, aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo, realiųjų (materialinių ir žmogiškųjų) išteklių vertinimo, leidimo vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą suteikimo ir jo panaikinimo procedūras, kriterijus, rodiklius, vertinamąsias sritis. Šių Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklos sąlygas nustatys Vyriausybė.
„Palankių sąlygų aukštosioms mokykloms, veikiančioms priverstinėje emigracijoje (egzilyje), sudarymas turėtų teigiamą politinę reikšmę: ne tik gerėtų Lietuvos įvaizdis užsienio šalyse, tačiau tai būtų konkreti Lietuvos parama demokratijos plėtrai Rytų Europos valstybėse. Lietuva jau 12 metų sėkmingai veikia šia kryptimi sudarydama sąlygas Vilniuje funkcionuoti bei teikdama įvairiapusišką paramą Europos humanitariniam universitetui“, – teigiama dokumento aiškinamajame rašte.
Asmenų, negalinčių pagrįsti savo pajamų, atsakomybė. Seimas priėmė Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio pataisas, kuriomis siekiama užtikrinti adekvačią, ne pagal pajamas gyvenančių asmenų, kurie negali pagrįsti turimų pajamų kilmės, taip pat piktybiškai, pakartotinai mokestinių prievolių nevykdančių mokesčių mokėtojų atsakomybę. Parlamentarai pakeitė galiojančio įstatymo 139 straipsnio pavadinimą, jį pavadinant „Baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus“ (šiuo metu 139 str. vadinasi „Bauda už mokėtino mokesčio sumažinimą“).
Įstatyme įtvirtinta, kad mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu nustačius, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio, arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui apskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.
Galiojantis teisės aktas papildytas šiomis nuostatomis: jei minėta trūkstama mokesčio suma apskaičiuojama dėl mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytų mokesčių mokėtojo pajamų, kurių gavimo šaltinių mokesčių mokėtojas negali pagrįsti, mokesčių mokėtojui skiriama nuo 50 iki 100 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda. Mokesčių mokėtojui, kuriam už to paties mokesčio įstatymo pažeidimą pagal šį įstatymą mažiau negu prieš penkerius metus jau buvo paskirta bauda, apskaičiuotas baudos dydis didinamas dvigubai. Reglamentuoti atvejai, kada minėtos baudos yra netaikomos. Pataisos įsigalios 2019 m. sausio 1 d.
Grįžimo įstatymas būtų ženklas, kad Tėvynė lauks visada. Seimo narys Kęstutis Masiulis stebisi Vyriausybės nenoru pritarti Grįžimo įstatymui, kuris šiuo metu svarstomas Seime. K. Masiulio teigimu, „vyriausybinės darbo grupės, institucijos ir ministerijos pritaria, kad šiuo metu nėra sistemos padėti lietuviams grįžti į istorinę Tėvynę, kuriems būtina tokia pagalba. Štai Armėnijoje labai nestabili padėtis, jeigu kiltų neramumai, Lietuva su savo inertiška ir gremėzdiška biurokratija negalėtų padėti tos šalies lietuvių bendruomenei. Tokį mūsų valstybės silpnumą stebime jau porą metų Venesueloje, iš kurios plaukia lietuvių pagalbos prašymai, o Izraelyje aliarmas suveikė automatiškai ir jie grąžino jau porą šimtų saviškių, kur jau laukė integracijos sistema. Nors valstybinės institucijos pripažįsta valstybės bejėgystę, yra atskirų politikų nenoras pritarti Grįžimo įstatymui. Tai vertinu kaip politinę konkurenciją ir negalėjimą visiems valstybės politikams ir partijoms susitarti dėl bendrų strateginių interesų“.
Priėmus Grįžimo įstatymą, šalyje turi atsirasti kompetentinga institucija, kuri teisinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatintų lietuvių kilmės asmenų ir su Lietuva istoriškai susijusių asmenų grįžimą į Lietuvą.