Pabaiga. Pradžia Nr. 9 (608)
Lėšos
Didžiąją dalį lėšų LMD Vadovėlių fondas skolinosi iš LMD Tautos namų fondo bei pavienių asmenų, nedidelę jų dalį sudarė aukos. Išskirtinis vaidmuo teko brolių Vailokaičių bendrovei. Ją 1912 m. įkūrė vienas jauniausių būsimos Lietuvos Tarybos narių Jonas Vailokaitis kartu su vyresniuoju broliu Juozu ir kunigu Jonu Totoraičiu. Nors LMD, kiek žinoma, priklausė broliai Juozas ir Pranas Vailokaičiai, Jonas Vailokaitis buvo nepamainomas finansinis rėmėjas.
Išlikę dokumentai liudija, kad LMD vadovėlių leidybai buvo skolinamos nemažos sumos, dažniausiai po 10 tūkstančių kas keletą mėnesių. Įvardijamos tūkstantinės pinigų sumos neatrodo tokios didelės, atsižvelgus į atliekamų darbų apimtis, kiekvienu leidybos etapu apmokamas einamąsias išlaidas. Reikėjo pagaminti klišes, parūpinti popieriaus, perskaityti korektūras, redaguoti tekstus. Priklausomai nuo to, ar vadovėlis verstas iš kitų kalbų, ar parašytas lietuvių autorių, keitėsi atliekamų darbų įkainiai. Vadovėlių fondas mokėjo ne tik spaustuvėms ar leidykloms, bet ir autoriams. Honorarai už atliktus darbus buvo įvairūs: nuo 550 rub. A. Janulaičiui iki 100 rub. A. Dambrauskui ar 50 rub. K. Kepalui.
1918-ieji buvo produktyviausi vadovėlių leidybai. Tuomet buvo nustatytos ir konkrečios sumos už atliktus leidybos darbus: honorarai vertėjams su visa redakcija – 75 rub. už lanką, autoriams – 112 rub. 50 kap. už lanką, korektoriui – 8 rub. už lanką; kūrinį perleidžiant autoriui ar redaktoriui, kaip ir leidžiant pirmą kartą, turėjo būti sumokėta. Taip pat buvo nutarta, kad „autorius ar vertėjas kiekvienos knygos dovanai gautų po 10 egz. apdarytų ir 15 egz. neapdarytų nuo 1 000 egz. tiražo“; 2 egz. turėjo būti perduoti LMD knygynui, 6 egz. – LMD Vadovėlių leidimo komisijos nariams. Buvo numatyta mokėti netgi ekspertams po 5 rub. už kiekvieną posėdį, kurie ilgai užtrukdavo. Vadovėlių leidybai reikėjo vis daugiau lėšų: karo metu už 63 000 rub. nupirkta popieriaus iš Estijos. Taigi, vadovėliams leisti reikėjo ne tik nemažai žmonių darbo, bet ir daug pinigų. Iš pradžių vadovėliai daugiausia buvo spausdinami Martyno Kuktos spaustuvėje (23 arba 19,5 proc.), vėliau – „Švyturio“ (45 arba 38 proc.), „Žaibo“ (38 arba 32,2 proc.), J. Bajevskio (8 arba 6,7 proc.), J. Zavadskio (1 arba 0,8 proc.) spaustuvėse Vilniuje ir O. Mauderodės bei J. Reylenderio spaustuvėse (po 2 arba 1,7 proc.) Tilžėje.
Leidybos sunkumai
Mokymo priemonių leidybos sunkumus puikiai iliustruoja skaitytojams skirtas leidėjų žodis, parašytas V. Zakševskio „Naujųjų amžių istorijos“ (1921) vadovėlyje: „Kuone visi Lietuvių mokslo draugijos 1919–1921 m. vadovėliai yra leidžiami nepaprastai sunkiomis sąlygomis: politikos padėtis vis mainosi, darbas dažnai nutrunka, trūksta prityrusių korektorių, kalbos žinovų ir šiaip darbuotojų. Nieko stebėtina, kad vadovėliai nesirodo taip parūpinti, kaip kad iš LMD būtume laukę. Ypatingai skaudžiai nepalankios darbui sąlygos yra šiai knygai atsiliepusios: L. Noreika 1918 m. išvertė jos dalį Vilniuje, o kitą 1919 m. J. Pajaujis – nebe Vilniuje, katrą tik vėlokai tepavyko gauti. S. Naginskui pavesta ištaisyti vertimo kalbą, šiam sunkiai įsisirgus, kurį laiką nebuvo galima rankraščio prieiti.
Suradus rankraštį, pasirodė pradžia esant dingusi. Ilgą laiką nebuvo galima vertėjo gauti. Pagalios išvertė ją iš naujo P. Gaidelionis. 1920 m. liepos mėn. bolševikams užplūdus Vilnių ir sustojus spaustuvėms, dėl kai kurių priežasčių teko skubotai duoti spaustuvėn neištaisytas rankraštis; taisyta be galo sunkioje korektūroje. Dėl spalių mėn. įvykių korektoriui atsidūrus nebe Vilniuje ir iš tolo taisant korektūrą, vėl dingo rankraščio dalis. Vos 1921 m. pavyko gauti naujas vertėjas J. Grabauskis. Visi tie vertimai teko lyginti ir vienodinti liuosesniais nakties tarpais.“
Rankraščių fonde nemažai medžiagos apie vadovėlių leidybą saugoma LMD Vadovėlių leidimo komisijos narių A. Janulaičio ir M. Biržiškos asmeniniuose fonduose. Šie asmenys suprato dokumentų vertę ir ateities kartoms išsaugojo tokius dokumentus, kaip „Lietuvių mokslo draugijos didžiosios knygos vadovėliams leisti“ nuorašas, „Kasos knyga. Mokslo draugijos Vadovėlių leidimo komisija“. Labai įdomūs raštai, susiję su knygų leidyba: sutartys su spaustuvėmis, knygrišyklomis, knygynais, atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai, pakvitavimai už atliktus darbus. Skrupulingai fiksuotas lėšų judėjimas – per gana trumpą laikotarpį (ypač intensyvūs buvo 1917–1918 m.) viskas buvo sąžiningai surašoma: ant mažų popieriaus skiaučių dažnai pieštuku parašyta, kam ir už ką turi būti sumokėti pinigai, čia pat ar ant kitos pusės patvirtinama, kad pinigai gauti. Jei išleistuose vadovėliuose ne visada galima rasti vertėjų ar leidėjų pavardes, jas be vargo rasime su leidyba susijusiose bylose.
Platinimas
LMD leidiniai daugiausia buvo platinami Šlapelių, J. Zavadskio ir Šv. Kazimiero knygynuose Vilniuje. Peržiūrėjus dokumentus, galima pamatyti, kaip vadovėliai buvo platinami. LMD narės M. Piaseckaitės-Šlapelienės knygynas buvo įsikūręs Vilniuje, Šv. Jono g. 13. Jau nuo 1915 m. sąskaitose pateikiama informacija apie šioje įstaigoje gautus ir parduodamus LMD vadovėlius. Čia buvo platinama ir po keliasdešimt, ir po kelis šimtus vadovėlių, bene didžiausia siunta – 725 egz. Geografijos pradžios. Knygos įvairiais būdais pasiekdavo ir kitas Lietuvos vietas. Paminėtina, kad jos buvo siunčiamos į Panevėžį, kur jas platino J. Masiulis. Taip pat buvo užmegzti ryšiai su Biržų knygynu. A. Janulaitis rūpinosi knygų perdavimu į Šiaulius. Jų buvo užsakoma nuo keliolikos iki 700 egz. Knygų platinimu Šiaurės Lietuvoje rūpinosi Jokūbas Šernas ir Kleofa Šernienė. Išlikę finansiniai dokumentai leidžia spręsti, kad buvo rūpinamasi platinti ne tik dideliais kiekiais, bet ir pavienius egzempliorius: „Prašau išduoti šio laiškelio padavėjui mokytojui Ramanauskiui po 1 arba po 2 egz. visų išleistų Mokslo d-jos vadovėlių Švietimo komisijos sąskaiton.“ Taip po truputį LMD užėmė tvirtas pozicijas, aprūpindama vadovėliais Lietuvos mokyklas. Laikui bėgant knygų platinimą, kaip ir leidybą, perėmė „Švyturio“ bendrovė.
Vadovėlių leidybos perdavimas
Su „Švyturio“ bendrove LMD turėjo reikalų nuo pat jos įkūrimo. Vadovėlių leidimo komisija 1918 m. rugsėjo 20 d. posėdyje svarstė „Švyturio“ bendrovės siūlymą perimti visą techninį leidybos procesą ir finansų apskaitą, tačiau šį siūlymą nutarta atidėti. Sutartis buvo sudaryta kiek vėliau – 1919 m. gruodžio 30 d. LMD Vadovėlių leidimo komisijos vedėjas Mykolas Biržiška pasirašė sutartį su Stasiu Jackevičiumi, „Švyturio“ bendrovės reikalų vedėju. Bendradarbiavimas iki lenkų okupacijos buvo sėkmingas. Dar 1919 m. „Švyturio“ bendrovė savo išleistas knygas ėmė pardavinėti ir Kaune. Lenkų okupacinė valdžia visaip trukdė lietuviškų įstaigų ir organizacijų veiklą. Kurį laiką dalis „Švyturio“ bendrovės veikė Vilniuje, tačiau tuo pačiu metu bendrovė buvo perkeliama į Kauną. „Žaibo“ spaustuvėje Vilniuje buvo spausdinami LMD ir „Švyturio“ bendrovės leidiniai, vežimais gabenami į Vievį, iš ten geležinkeliu – į Kauną.
„Švyturio“ bendrovės Vilniaus skyrius patyrė finansinių nuostolių ir dėl darbuotojų kaltės. Tad 1923 m. bendrovė visą savo veiklą perkėlė į Kauną, kartu išsiveždama vadovėlius ir sutvarkytus rankraščius, kuriuos pardavinėjo ne kaip LMD parengtus, bet savo vardu. Šiuo laiku ant LMD vadovėlių atsirado spaudas „Lietuvių mokslo draugijos komisionierius „Švyturio“ b-vė“ arba „Parengta iš Lietuvių mokslo draugijos matricų“. Palyginę LMD leistų vadovėlių pavadinimus su „Švyturio“ bendrovės leidiniais, matome tendenciją tuos pačius vadovėlius išleisti iš naujo, dažniausiai jau be LMD spaudo. Taip, negaudama lėšų už parengtus vadovėlius, LMD patyrė didelių finansinių sunkumų. Taigi „Švyturio“ bendrovės problemos lėmė ir LMD sunkumus.
Laikui bėgant, knygų platinimą, kaip ir leidybą, perėmė „Švyturio“ bendrovė. Likusios detalios ištraukos iš LMD pelno apyskaitos knygų už „Švyturio“ bendrovės parduotus vadovėlius 1918 m. rugsėjį – 1922 m. liepą rodo, kaip buvo stengiamasi realizuoti išleistas mokymo priemones. Neparduoti leidiniai 1927 m. buvo perduoti „Vairo“ bendrovei. Komisiniam platinimui per vienerius metus buvo perduota 39 autorių knygų už 79 507 Lt 40 ct. Nėra žinių, kiek leidinių buvo parduota ir kokia gauta suma. Dar vėliau, 1936 m., įvairių leidinių įsigijo Draugija užsienio lietuviams paremti iš Lietuvių mokslo draugijos už 50 836 Lt (31 autoriaus knygas, 27 174 egzempliorius).
LMD Vadovėlių komisijos veikla, nors ir labai sunkiomis sąlygomis, davė apčiuopiamų rezultatų – iki nepriklausomos valstybės paskelbimo aprūpino besikuriančią lietuvišką mokyklą vadovėliais, taip prisidėdama prie pedagogų darbo ir mokinių mokymosi sąlygų gerinimo. Reikia nepamiršti, kad dalis mokytojų ir vadovėlių autorių nebuvo pedagogai profesionalai, o tiesiog lietuvybės reikalams atsidėję lietuviai inteligentai. Kaip matyti, vėliau LMD išleistos mokymo priemonės buvo sėkmingai naudojamos mokykloje, sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo, tiesa, nenurodant, kad jas parengė LMD.
Vadovėlių paplitimas
1915–1923 m. LMD parengė apie 120 vadovėlių. Daugiausia mokymo priemonių parašė Mykolas Biržiška – 15 (7 literatūros, 4 istorijos, 4 geografijos), Kazys Kepalas išvertė 9 (8 – iš lotynų kalbos ir 1 – iš rusų kalbos), Petras Klimas parašė 7 (3 lietuvių kalbos ir 4 istorijos) vadovėlius, po 6 vadovėlius parengė Antanas Smetona ir Marcelinas Šikšnys, po 5 – Klara Šepetienė ir Motiejus Stankevičius, po 4 – Peliksas Bugailiškis, Pranas Mašiotas, Konstantinas Šakenis.
Bibliotekoje išlikę vadovėliai yra įdomūs kultūros istorijos liudininkai. Nemažai jų likę su buvusių savininkų žymomis, daugiausia su M. Biržiškos ir K. Jablonskio ekslibrisais. Kai kurie jų – su dedikacijomis. Pavyzdžiui. M. Biržiška vadovėlį „Lietuvių dainių literatūros istorija“ (1919) paskyrė žmonai Bronislavai: „Mano geriausiai draugei, mylimiausiajai žmonai, kuri savo triūsu leido man pakelti didžkario naštą ir pagaminti šį raštą.“ Kitas vadovėlis skirtas dukrytėms Marytei ir Onytei bei jų draugėms.
Iš likusių ženklų knygose galima matyti, kam priklausė knygos, kaip jos buvo paplitusios. Yra kelios su vyskupo M. Reinio autografu, kun. Petro Kraujalio, Vinco Budrevičiaus, Romualdo Buroko, Kazio Eringio, Mykolo Brenšteino, Povilo Karazijos, Prano Skardžiaus, Augustino Voldemaro ir kitų nuosavybės ženklais. Iš išlikusių antspaudų matyti, kad nemažai vadovėlių naudoti pirmoje ir vienintelėje Vilniaus lietuvių gimnazijoje – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, taip pat Vilniaus Baltarusių gimnazijoje ar Švietimo draugijos „Rytas“ mokyklose; Klaipėdos pedagoginiame institute, Marijampolės mokytojų seminarijoje ar Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungoje. Dalis priklausė senajai Vrublevskių bibliotekai, Vilniaus mokslo bičiulių draugijai ar Centrinei Lietuvos kariuomenės bibliotekai. Ypač išskirtinis – vadovėlis, priklausęs Lietuvių tautiniam muziejui Čikagoje. Taip pat išliko dviejų vadovėlių rankraščiai – įspūdingo dydžio P. Klimo parengta „Skaitymų knyga lietuvių kalbos pamokoms“ (1915) ir M. Stankevičiaus ranka rašytas, J. Šlapelio ištaisytas „Fizikos vadovėlio“ rankraštis.
LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi beveik visi LMD išleisti vadovėliai, o Rankraščių skyriuje gausu medžiagos, susijusios su vadovėlių rengimu, leidyba ir platinimu. Valstybės šimtmetis paskatino dar kartą atsigręžti į praeitį ir pamatyti, kaip LMD įkūrėjų, gausių narių pastangos kurti profesionalų mokslą ir lietuvių kalba bei tautinės kultūros tradicijomis grįstą švietimą paklojo tvirtus pamatus 1918 m. vasario 16 d. pradėtai nepriklausomai šiuolaikiškai Lietuvos valstybei.
Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė