Gegužės 11 d. įvyko Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos posėdis, skirtas aptarti pastaruoju metu išryškėjusias permainas aukštojo mokslo ir studijų sistemoje, siūlomus, o neretai ir strimgalviais įgyvendinamus pokyčius. Daugelį palietė masinis studijų programų uždarymas, remiantis akademinėje bendruomenėje niekada neaptartais kriterijais. Pavyzdžiui, ar studijų kokybė priklauso tik nuo publikacijų skaičiaus užsienio leidiniuose? O kokią įtaką jai turi edukologinis išprusimas, pedagoginio darbo įgūdžiai, net oratoriniai gebėjimai?
Šiuo metu buldozeriškai stumiamas vėl kažkurioje „darbo grupėje“ sukurptas lituanistinių institutų sujungimo planas, kurio priedanga numatoma pasiglemžti ir Lietuvos genocido ir rezistencijos centrą, ir Lietuvos istorijos institutą. Seniai žinoma, koks neparankus Genocido ir rezistencijos centras kai kuriems ir šiandien didžiulę įtaką išsaugojusiems veikėjams, bandantiems tvirtinti, kad „ir tada dirbome Lietuvai“, siekiantiems įtikinti jaunimą, kad sovietmečiu Lietuva neva buvusi „Tarybų Sąjungoje gerbiama valstybė“ (A. Valionis ir Co).
Ir toliau ryškėja keistas, švelniai tariant, dabartinės ŠMM vadovybės požiūris į Lietuvos ūkiui ir kultūrai aktualius mokslo tyrimus, šiai tematikai skirtus leidinius: Lietuvoje paskelbtos publikacijos laikomos vos ne bevertėmis, už jas autoriai negauna vadinamųjų „taškų“. Tarsi carizmo laikotarpiu lietuvių kalba vėl stumiama iš mokslo erdvės, jai bandoma palikti tik virtuvinio bendravimo priemonės vaidmenį. Netgi tos mokslo šakos, kurios gali turėti gana didelę pozityvią įtaką valstybės ekonomikos raidai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos geologija, yra paliekamos užmarštyje. Nejaugi planuojama, kad jau netolimoje ateityje Lietuvos žemės gelmes tyrinės svetimų valstybių geologai?
1989 metais Sąjūdžio įtaka įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga labai daug prisidėjo, kuriant demokratišką studijų ir mokslo valdymo sistemą, tačiau kai kurie tuo metu pateikti pasiūlymai iki šiol yra ignoruojami. Pavyzdžiui, visiškai kitoks, nei dabar plėtojamas, anuomet buvo numatytas Lietuvos mokslo tarybos vaidmuo. Visos iki šiol valdžiusios vyriausybės nesugebėjo suvokti mokslo institucijų vaidmens valstybės raidai. Kai kurie buvę jų vadovai į mokslininkus žiūrėjo kaip į neva kažkokiais asmeniniais pomėgiais užsiimančius asmenis ir net nebandė su jais tartis, rengiant strategines programas. Ir šiuo metu mokslo ir studijų sistemos pertvarkos klausimai nagrinėjami premjero sudarytose darbo grupėse, ignoruojant pačios akademinės bendruomenės požiūrį ir pasiūlymus. Bandoma aiškinti, neva taip norėta išvengti subjektyvumo ir interesų konflikto, nors kaip tik tokiose grupėse suformuluoti pasiūlymai yra subjektyvūs ir nepakankamai pagrįsti.
Lietuvos mokslininkų sąjunga turi aiškiau ir garsiau pasisakyti šiais klausimais:
1) studentų priėmimo į universitetus kriterijai;
2) nuolatinis universitetų vaidmens menkinimas viešojoje erdvėje;
3) mokslo projektų finansavimas ir mokslininkų atlyginimai;
4) universitetų vaidmens ignoravimas, planuojant regionų raidą, universitetus paliekant tik Vilniuje ir Kaune.
Tačiau mokslininkų santykiuose su valdžios institucijomis yra ir gerų naujienų. Neseniai Seime įkurta Laikinoji ryšių su akademine bendruomene grupė. Jos pirmininkas – Lauras Stacevičius, nariai – įvairių frakcijų ir Seimo komitetų atstovai, pasirengę išklausyti mokslininkus ir kartu su jais vykdyti parlamentinę kontrolę bei planuoti tikrai pribrendusias permainas. LMS tarybos posėdyje sudaryta šios tarybos narių grupė, kuri susitikinės su Laikinąja grupe ir kartu nagrinės aktualius valstybės raidos klausimus: emigraciją, regionų darnios plėtros, atskirų ekonomikos sričių pažangos perspektyvas, universitetų ir mokslo institutų galimybes dalyvauti, kuriant valstybės strategiją.
Per pastaruosius du dešimtmečius Švietimo ir mokslo ministerijai vadovavo keliolika ministrų, kurių dauguma neturėjo jokio edukologinio pasirengimo. Išimtis čia tik a. a. akad. Z. Zinkevičius, pažymėjęs, kad į naują nepriklausomybės laikotarpį Lietuva atėjo, jau turėdama sukauptą nemažą edukologijos žinių bagažą ir vertingą patirtį. Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos reforma, suplanuota ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kurios Lietuva nespėjo įgyvendinti dėl sovietinės okupacijos, ir šiandien traukia tyrinėtojų dėmesį. Visiškai kitais, nei dabar, kriterijais buvo vadovaujamasi, kuriant aukštojo mokslo sistemą. Pavyzdžiui, Žemės ūkio akademija buvo įkurta agrarinių mokslų centre – Dotnuvoje, o ne kur nors Kaune. Tačiau dabartinės ministrės pasisakymų turinys tikrai nerodo, kad ji būtų susipažinusi su J. Vabalo-Gudaičio, J. Laužiko, L. Jovaišos, V. Rajecko, J. Vaitkevičiaus, V. Šerno ir kitų edukologijos mokslo atstovų veikalais. Taip ir norisi priminti žymaus lietuvių kultūros veikėjo žodžius: „Didelė garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didelė gėda – savosios gerai nemokėti.“
Viena iš didžiausių dabartinės akademinės bendruomenės problemų yra žemas jos pačios pilietinis aktyvumas, menkas ryžtas pačiai spręsti vidaus problemas, nepasitikėjimas savo jėgomis ir absoliutus netikėjimas, kad valdžia išgirs jos pasiūlymus. Padėtį labai apsunkina nežinomybė, neaiškūs tolesni valdžios sprendimai. Todėl Lietuvos mokslininkų sąjunga, pasitelkdama šakines akademines organizacijas, turi pateikti tokius strateginius sprendimus, kurie leistų kardinaliai keisti mokslininkų padėtį valstybėje. Ką tik įkurta Seimo laikinoji grupė atveria naujas šių sprendimų formavimo kryptis. Būtina stiprinti LMS ir LAMPSS bendradarbiavimą. Nepaisant gana sudėtingos dabartinės situacijos, LMS tarybos nariai siūlo ieškoti naujų bendradarbiavimo su valdžios institucijomis, įskaitant ŠMM, galimybių.
Atsižvelgdami į tai, kad Lietuva dėl emigracijos patiria labai didelių žmonių išteklių nuostolių, tačiau dėl dabartinės atlyginimų sistemos ir kitų aplinkybių neturi daug galimybių ją sumažinti, kai kurie LMS tarybos nariai siūlė apmokestinti „specialistų eksportą“. Vakarų Europos valstybės yra įdarbinusios daugybę Lietuvos universitetuose parengtų specialistų, todėl Lietuva ne tik galėtų, bet ir privalo pareikalauti finansinės kompensacijos. Lėšas, gautas už specialistų įdarbinimą, būtų galima panaudoti mūsų universitetų materialinei bazei stiprinti.
Šis pasiūlymas sukėlė nemažai diskusijų. Nors tokia praktika, kai turtingesnės Vakarų valstybės veltui gauna diplomuotus specialistus, kurie vėliau prisideda prie jų ekonomikos augimo, yra socialiai neteisinga, minėto pasiūlymo įgyvendinimas, be abejonės, sutiktų gana dideles juridines kliūtis. Bet tai anaiptol nereiškia, kad tokią padėtį turime tik pasyviai stebėti.
LMS tarybos nariai konstatavo, kad akademinės bendruomenės vaidmuo Lietuvoje galėtų sustiprėti, tik priėmus atitinkamus politinius sprendimus. Todėl tiek Seime, tiek kitose institucijose turime ieškoti sąjungininkų, kurie susidomėtų mūsų keliamomis problemomis ir imtųsi jas spręsti. Pasiūlyta, kad LMS tarybos nariai aktyviau telktų neabejingus valstybės raidai kolegas, kurie galėtų tapti aktyviais tiek mūsų renginių dalyviais, tiek naujais „Mokslo Lietuvos“ autoriais ir platintojais.
***
Gegužės 14 d. Lietuvos mokslininkų sąjungoje įvyko susitikimas, kuriame aptarta Lietuvos raidos nacionalinė strategija. Jos ilgalaikis tikslas yra pilietinės visuomenės telkimas Tautos ir valstybės gyvybingumui ir tęstinumui įgyvendinti. Būtina sukurti tokias sąlygas, kad Lietuvos piliečiai norėtų gyventi Lietuvoje. Siūlomas kelias šio strateginio Lietuvos tikslo link yra laimės ekonomikos sukūrimas ir felicitarinės politikos nuostatų įgyvendinimas.
Susitikime dalyvavo: Antanas Andziulis, Saulius Arlauskas, Vygintas Gontis, Gediminas Navaitis, Raimondas Kuodis, Pranas Valickas. Kitas šiai tematikai skirtas susitikimas numatytas gegužės 25 d., 10.30 val.
Prof. dr. Jonas Jasaitis