Pabaiga. Pradžia Nr. 9 (608)
Lietuvių visuomenės programos link
Mokslininkai tokias tautinio atgimimo apraiškas apibrėžia kaip lietuviškojo pozityvizmo atmainas, kurios grindžiamos šiomis nuostatomis: aktyvus dalyvavimas politinėje, ekonominėje ar kultūrinėje veikloje; asmens paskirtis – nesavanaudiškas tarnavimas tautai; tikėjimas tautos švietimo ir teisingos bendruomenės galia. Geras pavyzdys yra XIX a. pabaigoje sukurta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, kaip idealo siekis, apsisprendimas ir įsipareigojimas, išreikštas paprastais žodžiais, kurie bundančiai tautai tapo atramine programa: tėvynės meilė ir šviesa, tarnystė tautai ir žmonėms, dora ir teisingumas, tautos laisvė ir vienybė. Savo gyvenimu ir darbais tai gražiai paliudijo ir V. Vilkaitis.
Vertinant V. Vilkaičio jaunystės kūrybą (rašytą jam esant 20–25 metų), reikšmingesni yra beletristikos vaizdeliai (ypač dienoraštiniai paliudijimai „Karo įspūdžiai“), publicistika ir straipsniai, skirti kultūros istorijai, pavyzdžiui, apie K. Sirvydą ir diptichas apie K. Donelaitį). Prozos raštuose jis gerokai brandesnis nei poezijoje. Bendradarbiavimas spaudoje tenkino asmenines aspiracijas, buvo ir vienas pragyvenimo šaltinių.
V. Vilkaičio, jau beveik dvidešimtmečio jaunuolio, spausdinta proza pasirodo Lietuvos laikraščiuose: „Garnyje“ (1912.), „Viltyje“ (1912), „Lietuvos žiniose“ (1913–1915), „Lietuvos aide“ (1917). Kurį laiką buvo „Lietuvos žinių“ patikėtinis Peterburge. Straipsniai pasirašyti R. M., R. Matas, M. R-s, V-cė, Vincė.
Iš atskirų V. Vilkaičio publikacijų „Lietuvos žiniose“ 1913–1915 m., kurias nuo 1909 m. pabaigos leido Lietuvos demokratų partija ir kuriose buvo ryški lietuviškumo sklaida, galima dėlioti ne tik aktyvios lietuvių visuomenės programą, bet ir šio jaunuolio idealų mozaiką. Buvo svarbu ir leidinio, kuriame bendradarbiauta, redaktorių bei redakcijos branduolio orientyrai. Kai kurių straipsnių pavadinimai nusako temą ar svarstymų kryptį: „Dėl mokinių „gimtosios kalbos“ ir religijos mokymo mūsų mokyklose“, „Sodžiaus jaunimo skilimas“, „Kaip nyko Tolminkiemio lietuviai“, „Amatų mokyklas besteigiant“, „Apie sodžiaus inteligentes“, „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“, „Liaudies dainos šventė“, „Kaimui atbundant“. Tiesa, kai kurios antraštės galėjo būti suformuotos ir redaktorių.
Straipsnių temos išplaukia iš sociokultūrinio konteksto, iš to, kas kultūrininko akimis tuo metu buvo svarbu regionui: socialiniai aspektai, karo pėdsakai ir atgarsiai, tikėjimas švietimo galia, kaimo kultūrinimas, įvairūs jo raiškos būdai kaip visuomenės tobulinimo priemonės, gimtosios kalbos akcentai. Kartais viename straipsnyje buvo rašoma keliomis temomis.
Atspindimos to laikotarpio dalies inteligentijos mąstymo pervartos. Ideologijų varžybose V. Vilkaitis telkėsi prie tų, kuriems svarbiausia tėvynė, o Dievo meilė tarsi lieka nuošaly. Ne kartą jis šnairomis žvelgė į klerikalus (krikščionis demokratus), regėjo jų spaudos ir veiklos neigiamas įtakas ir pavojus kaimo gyvenimui (pvz., str. „Sodžiaus jaunimo skilimas“, 1913 m., p. 181–182). Kaip išeitį partinėse „peštynėse“ jis siūlė jungtis į pirmeivių gretas, juos vadindamas pažangesniais. Tai buvo kairiųjų ir liberalų apraiškos. Primintina, kad jaunasis V. Vilkaitis, nepaklusęs mamos norui matyti jauniausią sūnų kunigu (tai neišaugo į konfliktą su tėvais), tapęs biologu, buvo Darvino teorijos šalininkas.
Dvasios lobių apraiškos
Lietuvoje kaip tautinio ir kultūrinio sąjūdžio dalis formavosi aktyvaus visuomeninio gyvenimo formos. Bendrystės ir tautos žadinimo galimybes V. Vilkaitis ne kartą aptarė Vilniaus lietuvių periodikoje. Asmens biografijoje nuosekliai persipina valstiečių, gimnazisto, studento ir inteligento patirtys, todėl straipsniuose neretai žvilgsnis kreipiamas į kaimiečius (ypač sodžiaus jaunimą) ir inteligentus, retkarčiais užsimenama ir apie moksleivius.
Kartais žmogaus ir tautos kūrybinės minties bei galių įvairovė, t. y. sielos išraiška, nusakoma žodžių samplaikose, pasitelkus dvasios ženklą: prakilnesnės žmogaus prigimties lavinimas, mūsų tautos dvasios prakilnumas (str. „Ar ne skriauda?“, p. 185), dvasios turtas (str. „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“, p. 194), žmogaus dvasios reikalai, naujų dvasios vertybių gaminimas, dvasios turtas (str. „Liaudies dainos šventė“, p. 195).
Tikima, kad „mūsų krašto iš miego kilimą“ apreiškia vakarai, parodos, draugijos, surinkimai, ūkio kėlimas (str. „Ar ne skriauda?“, 1913 m., p. 184). Tose slaptose ar pusiau slaptose pasipriešinimo nelaisvei veiklose buvo matomas ir V. Vilkaitis: jis dalyvavo Marijampolės vyrų gimnazijos aušrininkų veikloje, buvo aktyvus Sankt Peterburgo lietuvių studentų draugijos dalyvis, tos draugijos valdybos sekretorius 1914–1915 m. „Toji draugija rengė lietuviškus vaidinimus ir koncertus, organizavo kultūrinį studentų gyvenimą.“ (Apie tai rašoma A. Motuzo knygoje „Profesorius Vincas Vilkaitis“, 1991 m., p. 9). Jis buvo veiklus visuomenininkas savo gimtinėje.
Rašantysis apie lietuviškųjų mėgėjų vakarų iniciatyvas ir tradicijas, tuos vakarus traktuoja kaip sąmonės ugdymo priemonę, „kad tik savarankus, liuosas ir savo noru atliekamas darbas išauklėjo naujų darbininkų, įskiepijo jiems norą varyti tą darbą tolyn, platinti jį ir rūpintis jo geru pasisekimu. Iš tiesų mūsų vakarai buvo ir yra gera dirva, kame šiaip ar taip auklėjamas žmonių savarankumas, visuomenės naudos supratimas ir atsakomybė prieš ją už pasiimto darbo pasekmes“ (str. „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“, 1914 m., p. 193).
V. Vilkaičio straipsniuose pastebima paini valdžios politika, trukdanti kultūros formavimuisi: „Liaudis galėtų prakilnesniąją žmogaus prigimtį lavinti, gražiai ir padoriai laiką praleisti, ir dėl to kiekvienas neleistas mums vakaras – tai skriauda mūsų tautai, skriauda jos dvasios prakilnumui.“ (str. „Ar ne skriauda?“, 1913 m., p. 185). Kritiškesniu žodžiu prabyla (taip straipsniuose elgiasi nedažnai, nes ribojo cenzūra) apie šalies vyriausybę: „Žmogus nenoromis turi kartoti seną, kaip ir mūsų vargas, mintį, kad vyriausybei ne kultūros kėlimas ir ne žmonių gerovė mūsų krašte rūpi.“ (ten pat, p. 185).
Straipsnyje „Liaudies dainos šventė“ (1914) pastebi, kad dėl rūpesčio duonos kąsniu ir dėl teisinės nelaisvės „veik nėra kada pamąstyti apie savo dvasios įlobinimą“ (p. 195). Plėtojama mintis, kad žmogaus kūrybinių galių ugdymas yra vienas visuomenės uždavinių ir tautos egzistencijos garantų („laisvos tautos tvėryba ir veiklumas“), nes „visiškai demokratiškas visuomenės sutvarkymas“ nėra galimas „be tinkamo išsiauklėjimo, be tam tikrų įgytų dvasios kultūros vertybių“ (p. 196). Remdamasis estų, latvių ir suomių pavyzdžiu, autorius pritaria „Lietuvos žinių“ paskelbtam kvietimui organizuoti dainų šventę (pavienių faktų apie chorų sambūrius Lietuvoje būta nuo 1909 m.), viltingai ir netgi pranašiškai kalba apie lietuvių dainos šventę, kuri ateityje iš tiesų taps tautos dainos ir visos liaudies švente, tautos „laisvos ateities“ garantu (p. 196). V. Vilkaičiui daina – bendruomeninės, tautos būties apraiška.
Senas tradicijas Lietuvoje turėjo žemės ūkio ir pramonės parodos. V. Vilkaitis straipsnyje „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“ (1914 m., p. 191–194) kritiškai apžvelgia kartokas lietuvių valstiečių, amatininkų patirtis. Jis aptaria tris aspektus: parodų rengėjų ir aiškintojų nesusikalbėjimas su valstiečiais dėl vartojamos kalbos; nesutvarkytas „dovanų skirstymas už gerus eksponatus“; valstietis yra parodos svečias, bet jo nėra tarp parodos steigėjų ir rengėjų. Tik išsprendus kalbos, dovanų skirstymo ir „prityrimo tam darbui atlikti“ problemas, „galima tikėtis, kad tasai valstietis pats rūpinsis toliau ūkio parodų steigimu, platinimu ir pasisekimu“.
Jei Žemaitės kūryboje Lietuvos kaimas iškyla kaip tamsos įsikūnijimas, tai V. Vilkaičio sodžius yra kviečiamas šviestis, nes rašančiojo žvilgsnis straipsniuose vis krypsta į kaimo jaunimą kaip iniciatyvų rėmėją ir skleidėją, tikima valstiečio dvasios galiomis.
Lietuvių publicistikoje retokai buvo mąstyta apie moters vaidmenį, o ir žvalgytasi dažniausiai iš vyrų pozicijos. Štai V. Kudirka XIX a. antrosios pusės lietuvę moterį traktavo kaip neišsilavinusią motiną, žmoną ir religijos išpažinėją. V. Vilkaitis išplečia socialines lietuvės moters paskirtis ir vaidmenį. Straipsnyje „Apie sodžiaus inteligentes“ (1914 m., p. 189–191) autorius dėmesį kreipia į kaimo išsilavinusias moteris visuomenininkes (mokytoją, pribuvėją, krautuvės tarnautoją), kurios „daugiausia yra kilę (ir tebekyla) iš mūsų kaulo ir kraujo – iš mūsų žmonių sodiečių“.
Tačiau šiek tiek išlieka pesimistiškas požiūris, nes, anot rašančiojo, jos yra aplaidžios gimtajai kalbai. Ryškus kaimo inteligenčių ir merginų sodiečių atotrūkis (nenoras bendrauti ir darbuotis „tarp sodžiaus merginų“), jos yra nevisuomeniškos, „neskaito laikraščių ir lavinimosi dalykais neužsiima“ – visa tai „mus patenkinti negali“, „mūsų laukimus vilia“. Tikima, kad sodžiaus inteligentės sąmoninga veikla „duotų geresnius vaisius kaip kad vyro sodžiaus inteligento darbas“ („tos pačios rūšies inteligentai vyrai: mokytojai, felčeriai, aptiekoriai, krautuvių tarnautojai“).
V. Vilkaičio pastebėjimai iš dalies atspindi XX a. pr. keliamą moterų, kaip aktyvių visuomenininkių, tautinio ir pilietinio sąmoningumo ugdytojų, paskirtį ir lygiavertį socialinį tapatinimą su vyrais: „Žmonėms reikia daug uolių šviesos darbininkų ir tik tuom mes kainuojame inteligento vertę, kiek jis tautai ir žmonėms padaro.“ (p. 191).
Publicistiniuose rašiniuose V. Vilkaitis, aptardamas lietuvių kultūros reiškinius, ne kartą stabteli prie mintijimų apie gimtąją lietuvių kalbą. Kaip priešpriešą jis pastebi vyraujančią lenkų ir rusų kalbą visuomenės veikloje, brukamą rusų kalbą švietime ir religijoje (akcentuojama lietuvių kalbos svarba mokant tikybos; kaip kalba, svarbi amatų mokyklose. Jis svarsto, ar „dar bent kiek savo kalbos“ bus liaudies mokyklose, nes „pradedamųjų mokyklų išguldinėjimo kalba turi būti mokinių gimtoji kalba“ (p. 188), atsigręžia į Rytprūsių lietuvių istoriją ir germanizacijos faktus („Prūsų Lietuvos praeitis tebelaukia dar savo tikro tyrinėtojo-istoriko“; str. „Kaip nyko Tolminkiemio lietuviai“, 1914 m., p. 185–188).
Tačiau V. Vilkaitis tiki lietuviško žodžio galia, ugdant žmogų ir tautą – „gimtoji kalba virs ilgainiui valstybės ir švietimo kalba“ („Kaimui atbundant“, 1917 m., p. 199). V. Vilkaitis pastiprina bendraminčių pozicijas – to meto socialiniame ir kultūriniame lietuvių judėjime gimtoji kalba yra kaip tautos išraiška, sąjūdžio vertybė ir siekinys, kalba vienija tautą, yra vienas tautos išlikimo veiksnių.
Individualaus stiliaus ypatybės
Atkreiptinas dėmesys į dažno V. Vilkaičio straipsnio struktūrą, rašant socialinio ir kultūrinio gyvenimo aktualijomis. Štai straipsnyje „Amatų mokyklas besteigiant“ (1914 m., p. 188–189) jis teigia: „Tąsias amatų mokyklas besteigiant, mes norėtume visų akis atkreipti į tai, kuo tarybos amatų mokyklų klausimu paprastai nepasirūpina, o tai: į amatų mokyklų išguldinėjimo kalbą ir amatų mokyklų mokytojus, pagaliau dar pakalbėti apie amatų mokyklos tipus ir steigimo vietas. Tie klausimai naujai steigiamose mūsų krašte mokyklose yra labai svarbūs mūsų tautai.“
Jis nuosekliai siūlo keturis atsakymus, pasitelkdamas tos pačios sintaksinės struktūros sakinius: 1) „kokia turi būti amatų mokyklų išguldinėjimo kalba, apie tai dviejų nuomonių negali būti“ („mokinių gimtoji kalba“); 2) „kas turi būti mokytojais nūnai steigiamose amatų mokyklose, taip pat jau mums aišku“ („turi būti šio krašto žmonės, pažįstą ir žiną mūsų kalbą ir mūsų krašto ir tautos gyvenimo aplinkybes ir reikalavimus“); 3) „kame turi būti įsteigtos amatų mokyklos ir kur būtų joms tinkamiausioji vieta, apie tai geriausiai gali spręsti patys žmonės, kuriems tos mokyklos yra steigiamos“; 4) „kokio ar kokių amatų turi būti mokyklos, apie tai taip pat gali geriausiai patys žmonės tarti“.
Įvardindamas gyvenimo nedermes, V. Vilkaitis dažniausiai iškelia problemas ir ieško atsakymų, randa racionalių patarimų konkrečiai veiklai ar reiškiniui (nėra tik neigimo ar kartaus apsižodžiavimo).
Raiškią autoriaus kalbą ir savimonę iš dalies atspindi pažeriami frazeologizmai: „gali ir visai nemalonion nuvaryti mus srovėn“ (p. 181); „klerikalai ne juokais nori sutverti Lietuvoje savo viešpatiją“; „darbas eina pagreitintu žingsniu“ (p. 181); „pradėjo sekti įgrisusio savo pliauškimais „Šaltinio“ pėdomis“ (p. 182); „mūsų krašto gyvenimas, kuris Rusijos audros metais buvo bepradedąs tiesti sau naujus kelius, grąžinamas dabar į savo senąją vagą“; „įėjo į žmonių kūną ir kraują“; „kas galima senojon vagon sugrąžinti“; „varymas senojon vagon“ (p. 183); „varyti savo darbą ilgai nedūmojus“ (p. 184); „apreiškia mūsų krašto iš miego kilimą“; „mūsų gyvenimas jau šakoti pradėjo (p. 184); „žmonių valią įstatymų raidė sunaikino“ (p. 185); „lieka vienas ir senas kelias išreikšti tuose reikaluose savo nuomonę“ (p. 189); „mūsų vakarai buvo ir yra gera dirva“ (p. 193); „vadovaujasi vedėjų ir politikierių dirigavimu“ (p. 195). Iš lyginimų ir kontrastiškų vaizdinių į junginius paveikiai sugula ir artojo pasaulėjauta, ir visuomenininko kontekstai.
Tekstai paremti citatomis, duomenimis, nuorodomis, įvardintomis tendencijomis, lyginimu, asmeninėmis įžvalgomis, pasvarstymais, aiškiai nusakoma asmenine pozicija. Publicistas V. Vilkaitis nebuvo ypatingas maištininkas, nebuvo ir ryškesnis vedlys. Jis kalba apie socialines ir kultūros blogybes, valdžios trikdžius, tačiau nėra kategoriškas teisėjas. Turėjęs stuburą, prisitaikėliškai nepapučiamas laikmečio skersvėjų.
Atrodo, visa tai – senų laikų aktualijos: V. Vilkaičio straipsnis „Kaimui bundant“ buvo išspausdintas „Lietuvos aide“ 1917-ųjų pabaigoje lietuvių ir vokiečių kalbomis kaip laikraščio dienos vedamasis. Tačiau ir po šimto metų šis straipsnis vėl yra atradimas. Rašinys įtrauktas į internetinę svetainę „LT 1918: šimtmečio kelionė laiku“ (žr. http://lt1918.lt/autoriai/vincas-vilkaitis/). Skaitykime, nes tiek nepriklausomybės priešaušryje, tiek dabar, minint Lietuvos Respublikos atkūrimo jubiliejų, straipsnio tiesos darniai dera ir su šiandien gyvu idealu – laisva tėvyne, tauta ir žmogumi.
Rytas Tamašauskas