Netikėta diskusija auditorijoje
Kalbant apie socialinės tikrovės pokyčių valdymą, dažnai pasigirsta žodžiai „diletantas“, „diletantiškas“. Tačiau įsigilinus į diskusijų turinį, kyla mintis, kad tai galima traktuoti kaip diletantų įžeidimą. Lietuviškasis žodis „nemokša“, šiuo atveju, yra tikslesnis. Diletantas bent kažką žino, bent kažkuo domisi, o nemokša net didžiuojasi tuo, kad toks yra, nes viskas, ko nežino, esą nesvarbu. Gal net neegzistuoja. Ne tik jam, bet ir kitiems. Visiems, primenantiems jo nesusigaudymą, nemokša įžūliai rėkia: „O kodėl aš turėčiau apie tai žinoti?“ Atseit, kas pasikeis jo elgsenoje, jei pasidomėtų istorija ar gyvąja gamta? Kas iš to, kad išmoktų atpažinti vieversio, varnėno ir lakštingalos giesmes? Ne, nemokša nemato tokių dalykų prasmės.
Vienos jaunimo apklausos metu gavome tokį atsakymą: „Pinigus suskaičiuoti moku ir man to užtenka.“ Pabandžius pasikalbėti apie laikotarpį, kuriame gyvename, net keli nemokšos unisonu užbliovė: „Nemėgstam nei istorijos, nei politikos. Knygos – atgyvena.“ Tik neišgriūkite iš nuostabos, nes minėta apklausa vyko universitetuose. Ir ne vieną kartą teko susidurti su panašiomis nuostatomis.
Nagrinėjant strateginio valdymo kurse asmenybės strategijos temą, kalba natūraliai pakrypo apie šeimą, jos vaidmenį visuomenėje. Aišku, kai kalbama apie šeimos strategiją, neišvengiamai iškyla ir jos sąvoka, jos paskirties suvokimas, vaikų dvasinio ugdymo klausimai. Tik staiga kategorišką nepritarimą išrėkė auditorijoje retai tepasirodanti, bet tą kartą jos pakraštyje kiurksojusi panelė: „Kokie čia viduramžiai, kas čia per pasenusios šnekos? Kas gali mane priversti susilaukti vaikų ir juos auginti? Jūs tik taip įsivaizduojate šių laikų gyvenimą? Gal dar pasakysite, kad reikia prieš valgant pasimelsti ir po maldos pasibučiuoti ar bent susikabinti rankomis? Gal man dar pasiūlysite vyro baltinius ir kojines skalbti?“ Ir baigdama pro dantis iškošė: „Velniop visa tai!”
Spontaniškai kilusioje diskusijoje buvo išsakyta, kad dabar vaiką atstoja šuo, katinas ar net šeškas: bendravimo poreikį gyvūnas patenkina, atsakomybė – daug kartų mažesnė ir… jokių sudėtingų rūpesčių. Meilė esą dabar nebeegzistuoja, o gal ir niekada neegzistavo. Partnerius verta keisti kasmet, na, gal kas dveji metai, bet jokiu būdu ne rečiau… Geriausia moters pavardės forma Lietuvoje esanti tokia: Lapkė, Trumpė, Stirbė, Šeškauskė, Milvydė… Gyventi reikia ten, kur daugiau moka, o tokios sąvokos, kaip moralė, tauta ir valstybė, jau paseno. Taisyklingai kalbėti gimtąja kalba nebeaktualu. (Neseniai net LRT laidoje buvo pabrėžta, kad mūsų vaikams ateityje lietuvių kalbos reikės vis rečiau.)
Bet tokių teiginių apibendrinti nebepavyko, nes auditoriją netrukus užgulė nejauki tyla. Niekas nebenorėjo diskutuoti. Niekas nebenorėjo vienas kitam į akis pažvelgti. Kažkas apmaudžiai ištarė: „Nu ir nusišnekėjom. Juk net patys tuo netikim. Juk čia – tupikas…“ Kažkas pataisė: „Akligatvis.“ Gyvenimo prasmės klausimas taip ir pakibo, neradęs atsakymo.
Tėvynė ir keturi milijonai
Viena kaimo bendruomenė surengė kraštiečių sueigą. Kaip ir įprasta, parengė „projektą“ ir gavo „finansavimą“. Apgalvojo renginių tvarkaraštį ir išsiuntė pakvietimus visiems, kuriuos prisiminė. Aišku, ne apie visus išvykusius žinojo, juk tokia informacija metų metais nebuvo renkama. Greitai sumojo, ir kuo svetelius pavaišins. Aišku, kuo: cepelinais, kugeliu, vėdarais, nes tai esą – tradiciškai lietuviška.
Suvažiavo kraštiečiai. Kai kurie nudžiugę, kad gimtinėje juos dar prisimena. Kai kurie nustebę, nes, kol ten gyveno, niekam reikalingi nesijautė. Aišku, ne visi kviestieji susirinko, bet ir tų, kurie atvyko, buvo ne viena dešimtis. Kaip jau įprasta, net sunku pasakyti, ko buvo daugiau: svečių ar vietinių. Bet nuotaikos niekas nesudrumstė: niekas nesusimušė, niekas persivalgęs neapsirgo, net kur gauti vietinės „samanės“, nesiteiravo. Tik keletas jaunesnių labai įkyrėjo sveteliams klausinėdami, kaip į jų naujuosius kraštus nukakti ir kaip ten įsikurti. Bet „projektas“ baigėsi, kraštiečiai išsiskirstė, o organizatoriai išsidalino likusius sausainius ir torto gabaliukus. Iki kito karto. Kada nors… (Žinoma, jeigu dar bus kam naują „projektą“ rengti.)
Dabar švenčiame valstybės šimtmetį. Švęsime visus metus. Švęsti mes mokame. Net „Tautišką giesmę“ kartu užtrauksime, vis lyg užkeikimą kartodami, kad mūsų – keturi milijonai. Esą pasijusime tokie vieningi, nesvarbu, kad ir kur būtume: JAV ar Vokietijoje, Maltoje ar Singapūre, Kosta Rikoje ar Kinijoje. Tik ką darysime, kai šventė, net ir metus trunkanti, pasibaigs? Uždarėme daugiau kaip pusę – 1 300 – mokyklų, kurių ne viena savo istoriją daugiau kaip šimtmetį skaičiavo. Dabar valdžia sumąstė, kad turime per daug universitetų, per daug mokslininkų. Reikia „optimizuoti“. Uždarė Lietuvos edukologijos universitetą, nes jis esą dirbo nekokybiškai, o mokytojus (net bendrojo lavinimo ir ikimokyklinio ugdymo sistemoms) neva geriau ruošti „plačios aprėpties“ universitetuose. Ir visai nesvarbu, kad universitetai kuriami šimtmečiams. Kad tai – ne prekybos centras ar krovinių pervežimo bendrovė, o tautos kultūros paveldo dalis. Argi svarbu, kad per aštuonis dešimtmečius paruošti šio universiteto absolventai nebeturės kur susirinkti, pasidalinti mintimis apie savo praktiką ir besikeičiančios mokyklos reikalavimus? Pagaliau, gal tikrai ne dauguma šio universiteto mokslininkų blogai dirbo?
Mažėjant studentų skaičiui, Lietuvai atsirado unikali galimybė sustiprinti mokslininkų korpusą. Pedagoginiame procese nebeturinčius darbo krūvio buvo galima ne pasiųsti į oro uostus ar išvaryti į priešlaikinę pensiją, o panaudoti jų mokslinę kompetenciją valstybei aktualių problemų tyrimams. Nė viena racionaliai besitvarkanti valstybė savo mokslinio potencialo nešvaisto lyg sudėvėtų, senų ar nebemadingų batų. Šiomis dienomis vis dažniau tenka sutikti dar pusės savo amžiaus neperžengusius dėstytojus (docentus ir net profesorius), netikėtai tapusius bedarbiais. Ir visai ne todėl, kad pastarieji būtų buvę menkesnės kvalifikacijos ar neaktyvūs. Tiesiog dabartinėje „kovoje už būvį“ juos išstūmė, kad likusiems pakaktų krūvio. Prieš jų akis – ateities perspektyvos neturintis akligatvis.
Atrodo, Lietuvai taip sparčiai tirpstant, kiekvienas „projektas“ ar „reforma“ pirmiausia turėtų būti vertinami vienu aspektu: ar sukuria naujų darbo vietų, ar priešingai, dar keliolikai tūkstančių „vietinių“ parodo vienintelę išeitį – emigraciją? Verslininkai (net ir tie, kurie savo darbuotojams moka daugiau kaip „minimumą“) vis garsiau skundžiasi, kad trūksta darbo jėgos. Seimas ir kitos aukštos institucijos ramina, kad tikrai dar atsiras norinčių gyventi ir dirbti Lietuvoje. Nesvarbu, kad patys spėriai įgyvendiname M. Suslovo idėją „Lietuva – be lietuvių“. O kokia galutinė išeitis? Jos nėra. Akligatvis…
Valstybės valdymas – be akademinės bendruomenės dalyvavimo?
Dažnai pasakoma, kad pati akademinė bendruomenė – apolitiška, be savo įrangos daugiau nieko nematanti. Pilietinėse iniciatyvose, išskyrus kelis socialinių mokslų atstovus, nedalyvauja. Bet juk tai – labai didelis praradimas. Todėl visi žingsniai, skirti jai sutelkti, turėtų būti sveikinami ir palaikomi visų valdžios grandžių. Juk taip buvo įsipareigota.
Lietuvos mokslininkų sąjunga Lietuvos mokslo tarybai pateikė pasiūlymų paketą (kaip dabar įprasta, „projektą“), kuriame siūlė neatidėliojant sušaukti Visuotinį mokslininkų suvažiavimą ir suteikti paramą nuo tautos Atgimimo metų leidžiamam mokslininkų laikraščiui „Mokslo Lietuva“. Abstulbino tai, kad projekto vertintojai nė vieno iš prašymų neišgirdo. Todėl nebestebina, kad net universitetai uždaromi todėl, kad taip nusprendė verslininkų „darbo grupė“. Net Seime atskleista korupcinių ryšių piramidė neprivertė susimąstyti. Dar gražiau, kad nusikalstamą veiką atskleidusios Seimo komisijos pirmininkui net uždrausta kalbėti apie šios komisijos išvadas. Į kokį akligatvį stumiama net parlamentinę kontrolę privalančio vykdyti Seimo veikla?
Prof. dr. Jonas Jasaitis