Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. Pietų Karšuva: keliautojo po Tauragės kraštą žinynas. – 2-asis atnaujintas ir papildytas leidimas. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2017, 304 p.
Atnaujintas ir papildytas keliautojo po Tauragės kraštą žinynas pasirodė 2018 m. pradžioje. Šis nedidelio formato, patogaus kelionėje, puikaus dizaino ir aukštos poligrafinės kultūros leidinys su gausiomis iliustracijomis, nuotraukomis (nemažai iš jų – naujos, darytos 2017 m.) ir žemėlapiais. Jis, skirtas ne tik šio krašto mylėtojams, tikrai sudomins ne vieną lietuvį, kad ir kur šis gyventų. Ši knyga – „Šiaurės Karšuvos“, išleistos 2016 m., „sesė“. Žinyną parašė ir leidybai parengė kauniečiai doc. dr. Vytenis Almonaitis ir doc. dr. Junona Almonaitienė. Knygą maketavo Skaidra Vaicekauskienė, redagavo Jonas Varnauskas, viršelio autorė – Rita Brakauskaitė. Pridedamą spalvotą žemėlapį sudarė V. Almonaitis, braižė Rūta Žezdrytė. Leidinys dedikuotas Tauragės krašto 1918–1920 m. savanorių kūrėjų atminimui.
Knygos įvade trumpai aptariamos šio krašto gamtinės ypatybės, svarbiausi istorijos ir kultūros bruožai. Pagrindinėje dalyje pristatomi Tauragės rajone (išskyrus Lauksargių apylinkes) ir Jurbarko rajono šiaurinėje dalyje esantys paveldo objektai bei kitos lankytinos vietos: Rekstukų ir Genių atodangos, Plynoji aukštapelkė, Draudenių ežeras, Gaurės ir Vėžalaukio ąžuolai, Ivangėnų, Batakių, Pagramančio ir Eržvilko piliakalniai, Stabinės šventvietė, Tauragės katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, Skaudvilės, Sartininkų ir Pašaltuonio medinių bažnyčių ansambliai, Tauragės, Joniškės (Bernotiškės kaime), Gaurės ir Eržvilko kapinės, modernistinės architektūros pastatai Tauragėje, paminklas Tauragės konvencijai Staiginėje, 1941 m. statyti Molotovo linijos dotai Kuturiuose, Milgaudžiuose ir kitur, Tauragės krašto muziejus ir jo ekspozicija buvusioje NKVD (MGB) būstinėje, Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos vadų žūties vietos Kaziškės ir Bijotų miškuose. Šie ir daugelis kitų objektų aprašyti glaustai, tačiau tekstas – išsamus, nes, rengdami knygą, jos autoriai vėl keliavo po pamėgtą kraštą, apžiūrėjo visus aprašomus objektus, užfiksavo pokyčius.
Palyginus su pirmuoju, 2004 m. pasirodžiusiu, leidimu, knyga iš esmės atnaujinta ir pastorėjusi net 112 puslapių. Žinyne aprašyta apie 60 naujų vietų (Baužaičių pelkė, Margiškiai, Norkaičiai, Pilsūdai, Šilinė ir kt.). 2018 m. išleistoje knygoje yra net 132 skyreliai, skirti gyvenamosioms vietovėms, miškams, pelkėms ir kitiems objektams. Atnaujintame žinyne aprašyta 111 kaimų, bažnytkaimių, miestelių. Leidinyje publikuojama apie 500 įvairių iliustracijų. Pateikiamos daugumos sunkiau randamų paminklų geografinės koordinatės. Svarbiausios 195 lankytinos vietos pažymėtos pridedamame žemėlapyje. Žinynas skiriamas kultūrinio pažintinio turizmo mėgėjams, taip pat visiems, besidomintiems Lietuvos gamta, istorija ir kultūros paveldu.
Šiame žinyne aprašomos teritorijos ribos apibrėžtos, atsižvelgiant į istorinį pamatą – XIII–XIV a. gyvavusią Karšuvos žemę. Įdomu, kad Karšuvos girioje yra išlikęs ilgametės (nuo 1422 m.) tarpvalstybinės sienos tarp LDK (vėliau Rusijos) ir Kryžiuočių ordino valstybės (vėliau Prūsijos, Vokietijos) liniją žymėjęs griovys su sampilais posūkiuose. Knygoje aprašyta Žemaitijos etnokultūrinio regiono dalis, o administracine prasme – beveik visas Tauragės rajonas ir šiaurinis Jurbarko rajono pakraštys, kuriame seniau taip pat gyveno karšuviai.
Autorių teigimu, pietų Karšuva – labai žalias kraštas, kuriame gausu miškų ir pelkių, Jūros atvertų atodangų, kur teka šimtamečių ąžuolų apgobtos Šešuvis, Ančia ir Šaltuona. Tai buvęs pasienis, kuris pirmasis pasitiko Žemaitiją puolusius kryžiuočius, per kurį klampojo knygnešiai iš Mažosios Lietuvos. Vėliau jis matė du pasaulinius karus, o dabar turi gausiausią Lietuvoje evangelikų liuteronų bendruomenę.
Nors knyga skiriama keliausiantiems į Tauragės kraštą, tačiau galima skaityti ją su dideliu pasitenkinimu ir nekeliant kojos iš namų, nes joje daug informacijos, įdomių įvykių, datų, žmonių ir vietovių likimų, aprašytų glaustai, bet labai vaizdingai. Autoriai tikisi, kad ši knyga paskatins tolesnius ieškojimus, naujas idėjas paveldo ir etninės kultūros puoselėjimo, lokalinės istorijos populiarinimo veiklose, kaip jau ne kartą yra nutikę jų leidiniams begyvenant savąjį gyvenimą. Jie dėkoja visiems, kurie materialiai ar kitais būdais prisidėjo prie šio leidinio pasirodymo.
Pagal mano tyrimus, kai kurios evangelikų liuteronų kunigų datos turėtų būti patikslintos. Enciklopedijose ir kituose leidiniuose įsigalėjo kai kurie netikslūs faktai ir jie toliau tiražuojami. Tyrimai tęsiami ir jau galima patikslinti, ką autoriai ateityje ir padarys. Tauragėje Martynas Keturakaitis kunigavo ne 1883–1892, o 1884–1892 m. (p. 51–52). Kunigo Jono Oko gyvenimo datos (p. 90) ne 1922–2011 m., o 1918–2011 m.
Knyga „Pietų Karšuva“ 2018 m. vasario 23 d. buvo pristatyta 19-oje Vilniaus knygų mugėje. Turiningą sutiktuvių renginį vedė etnologė Gražina Kadžytė. Dalyvavo archeologas, LR Seimo narys prof. Eugenijus Jovaiša, Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Navickas, Kultūros paveldo departamento vyriausioji specialistė Nijolė Narbutaitė ir dešimtys mugės lankytojų. Beje, šios knygos pirmasis leidimas (2004 m.) apdovanotas antrąja premija LR švietimo ir mokslo ministerijos surengtame mokslo populiarinimo darbų konkurse (2005 m.).
Algirdas Mikas Žemaitaitis