Vos keletas yra girdėję, kad visų didžiai mokytų žinovų seniai pasmerktame universitete darbuojasi atokesnių vietovių tyrinėtojas, rašantis ir kalbantis apie kaimą, kuris jau niekam nebeįdomus, nes netrukus visa, kas ten dar gyva, baigs išmirti. Dabar svarbus tik superdidmiestis ir magistralė A1. Visa kita – praėjusių šimtmečių smulkmenos, nebeįdomios net šių laikų istorikams.
O kas tie visažiniai ekspertai? Aišku, kas. Tie, apie kuriuos rašoma „WHO IS WHO IN THE WORLD“. Tai absoliučiai apie viską išmanantys bankininkai – „misteriai BVP“ ir jų kolegos, beapeliaciniu tonu pareiškiantys, kad Balbieriškyje galima tik „žolę ravėti“. Tai „Maxima“, „Iki“, „Rimi“ ir panašių prekybos centrų vadybininkai. Tai žymiausi politologai, kaip, pavyzdžiui, Tomas J., kuris, net niekada nesilankęs jo pasmerktame universitete, „be jokios abejonės“, ŽINO, kad jo nebus, nes… jo ir nebereikia. Panašiai, kaip praeitų amžių istorikas Janas Dlugošas, kuris nei lankėsi Lietuvoje, nei mokėjo lietuviškai, bet apie lietuvius „žinojo viską“ ir Lietuvą vaizdavo kaip nykų pelkėtų miškų, gyvačių ir puslaukinių žmogystų kraštą.
Tai „mostos“, kurios žino, kad Lietuva tik mažėja ir mažės net ir 2050-ųjų (žinoma, jei iki to laiko neišnyks visai). Tai politikais save vadinantys, kaip, pavyzdžiui, Gabrielius L., aiškinantis, kad Lietuvai „užteks 2–3 universitetų“ (tik vis neapsisprendžiantis – dviejų ar trijų). Tai Vyriausybės kabineto nariai ir narės, neturintys nieko bendra nei su mokslu, nei su švietimu, nei su kultūra ir menu, bet „vadovauja“ būtent tokioms institucijoms. Ir gerai vadovauja, nes žino, kad Lietuvoje sukurtų mokslo darbų ekspertais gali būti tik užsieniečiai Ir tik tokie, kurie į Lietuvą jos „ekspertuoti“ atvažiuoja tik kartą per šimtmetį, ir tik tada, jei jiems „riebiai“ atsilyginama. Tai ir aukščiausi valstybės pareigūnai, kurie net ir iki 2017-ųjų pabaigos postringavo apie vos ne penkias dešimtis lietuviškų universitetų, o mokytojams ir dėstytojams ramiai aiškino, kad „didesnius atlyginimus gausite tada, kai geriau dirbsite“ (kai švietimo ir mokslo kokybė pakils į „nobelines“ aukštumas ir pirmuosius visų reitingų dešimtukus). Logiška, kaip „du kart du“: kai geriausiai už visus dirbsi, tada šiek tiek daugiau gausi. Juk čia Lietuva, kurioje normalu mokėti „minimumą“ arba dar mažiau.
Tai statybų magnatai, kuriems didžiausias Lietuvos edukologijos universiteto trūkumas yra tai, kad jo korpusai stovi prestižine vadinamoje Žvėryno mikrorajono vietoje. Todėl šį universitetą reikia perkelti į Kauną arba… visai nugriauti. Jų nuomonė – svarbiausia ir švietimą, ir mokslą administruojančioje ministerijoje. Todėl jau liepos 1 d. šis universitetas nutrauks savo veiklą, o jo daugiau kaip 80 metų kaupta patirtis bus įvertinta kaip niekinė.
Prie ekspertų reikia priskirti ir Seimo kai kurių frakcijų vadovus, kurie „žino“, kad reikia praturtinti lietuviškąjį raidyną, ir nėra jokio reikalo priešintis strateginiam partneriui „dėl tų trijų raidžių“. Ir visai nesvarbu, kad tos trys raidės iškreipia rašto ir garso santykį. Daug svarbiau patenkinti vadinamojo „strateginio partnerio“ pretenzijas, kuris, beje, to nereikalauja iš kaimynų latvių, nesikėsina į jų žemes ir neskundžia jų tarptautiniams teismams. Įdomu, kodėl?
O dėl tų ir kitų raidžių tarimo nereikia jaudintis, nes tik pasiklausykite, kaip taisyklingai televizijos laidų vedėjai angliškai taria užsienio veikėjų pavardes ir vardus. Todėl ir tie mūsų parlamento vadovai dėl „trijų raidžių problemos“ yra ramūs, nesibaiminantys, kad vis labiau kantrybės netenkanti liaudis gali juos pasiųsti „ant trijų raidžių“ (aišku, kad nelietuviškų). Nesvarbu net tai, kad iš tų pagarsintų trijų raidžių tikrai ne visos yra „strateginio partnerio“ raidyne.
Suprantama ir tai, kad absoliučią daugumą mūsų kolegų yra paveikęs tas technokratinis požiūris, kai svarbu tik BVP, pelnas, infliacija ir defliacija, eksportas ir importas, vertė ir kaina, konkurencija ir vartojimas, atliekos ir krizės. Tiesa, kai kam jau ir „paskutinė krizė“ atėjo, o kai kas tik smagiai krizena. Žmogaus esmės suvokimo ir minties apie jo svarbiausių poreikių tenkinimą visuose šiuose postringavimuose nėra nė kvapo.
O ir kas tas žmogus? Juk tai baisiausiai netobula, neretai net neprognozuojama, nepatvari, subjektyvi būtybė. Ir tam įrodymų – daugiau negu reikia. Pavyzdžiui, jei ji galutinai „sugenda“, užtenka įkišti į krematoriumo krosnelę ir po kelių akimirkų nieko nebelieka. Nejaugi dar tikitės, kad po poros dešimtmečių išliks kapinės, į kurias per Vėlines susirinks lietuviai parymoti artimųjų amžinojo poilsio vietoje? Saujelę pelenų galima panaudoti nebent dirvai patręšti, bet ir tai – visai nebūtina, nes kokių tik nori „mineralinių trąšų“ už prieinamą kainą ir be jokių kliūčių galima atsivežti iš pasaulio bazių. Nesvarbu, kad savoji „Achema“, daug metų tarnavusi kaip pagrindinis jonaviškių (ir ne tik) darbdavys, desperatiškai kalba apie greitą bankrotą.
Antai vienos visiems gerai žinomos pinigų skirstymo agentūros atstovas su didžiausiu patosu pasakoja, kokį efektą gavo, įdarbinę „robotę“: dirba septynias dienas per savaitę – po 24 valandas, atlieka 6–8 projektų vertintojų darbą ir padaro kelis kartus mažiau klaidų. Aišku, nestreikuoja, didesnio atlyginimo neprašo, profsąjungų ir NVO veikloje nedalyvauja… Visų privalumų ir pranašumų net neišvardinsi.
Kas, pavyzdžiui, yra lakštingala, volungė, strazdas, griežlė? Na, kažkokie čirškiantys padarėliai, kurių 99,99 proc. dabartinių „homo sapiens“ nėra net matę. Nebent kažką atsitiktinai nugirdo per Salemono Paltanavičiaus arba Liberto Klimkos laidas. Šiaip jie gyvena „virtualioje realybėje“.
Tiesa, niekaip nesuprantu, kodėl tiems „homo sapiens“ taip prilipo „realybė“ ir „progresas“. Kuo blogi mūsų lietuviški, taip lengvai ištariami žodžiai „tikrovė“ ir „pažanga“? Gal pasiūlykime tai švedų organizacijai įsteigti Nobelio premiją tiems, kurie įrodys, kuo realybė pranašesnė už tikrovę, o progresas už pažangą? Beje, Tasmanijos (labai toli nuo Lietuvos) profesorius Algimantas P. Taškūnas yra išleidęs „Nereikalingų svetimžodžių rinkinį“, kuriame tų, mums visai nereikalingų, surašyta net keli tūkstančiai.
Kas, pavyzdžiui, ta karvė, dėl kurios taip jaudinasi ir ūkininkai, ir kaimo raidos tyrėjai? Jau daugybę kartų visuomenei pranešta, kad būtent tie stambieji raguočiai yra didžiausias taršos šaltinis – klimato kaitos kaltininkas. Kas tas arklys? Kam jis šiandien reikalingas? Nebent kokio turčiaus pramogai ir sportinei daugiakovei. Kas ta višta, antis, žąsis? Paukščių fabriko žaliavos rūšys? Netrukus kas nors išras sintetinius kiaušinius, kurie bus daug tobulesni, prisotinti vitaminų ir mikroelementų. Ir tokių netobulų padarų visai nebereikės…
Bet gal dar yra prošvaisčių?. Dar praėjusių metų pradžioje „Mokslo Lietuvoje“ pranešėme apie MRU (dar vieno „ekspertams“ nereikalingo universiteto) mokslininkų parengtą studiją, kurioje sakoma, kad būtent socialinė nelygybė yra pati didžiausia kliūtis ne tik ekonomikos, bet ir visos žmonijos kultūros pažangai. Jie kalba apie kultūros būtinybę, apie moralinį nuosmukį. Tai visiškai priešinga tam, apie ką postringauja technokratiškieji „ekonomistai“ ir „vadybininkai“. Tai gal dar ne visi beprotišku tempu ritasi į prarają? Tik man baisu, kad apkurtę ir apakę bėgantieji jų nesutryptų. Ar kam nors pavyks sustabdyti tuos absurdo varžybų dalyvius, tą jau nieko nebejaučiančią zombių bandą?
Visai neseniai žiniasklaida („gandasklaida“) pranešė stulbinamą inovaciją – apie žmogaus ir roboto meilę. O kodėl ne? Juk yra ne tik pedofilai ir translyčiai, ne tik zoofilai (vyras ir ožka – argi ne šeima?), nekrofilai (įsimylintys negyvėlius, juk jokių problemų – nei vaikų, nei uošvių)… Tai kodėl ketvirtosios industrinės revoliucijos išvakarėse neįsimylėti roboto ar robotės? Tiesa, kol kas dar nežinoma, kaip atskirti, kuriai lyčiai kuris iš jų priklauso ir kokia jų „orientacija“.
Prof. dr. Jonas Jasaitis