Logistikos iššūkiai, sovietų saugumo žvilgsniai ir Šiaurės Jakutijos gamtos padiktuoti sunkumai – Misija Sibire, skirta pagerbti tremtinių atminimą, 1989 m. atrodė kaip grandiozinis ir vargiai įgyvendinamas projektas.
dėstytojas emeritas dr. Rimantas Plėštys
Tačiau jis buvo įgyvendintas. Ekspedicijos vadovas, Kauno technologijos universiteto dėstytojas emeritas dr. Rimantas Plėštys dalijasi prisiminimais apie kliūtis, kurias teko įveikti, kad poliariniame Sibire atsirastų tautos atminties ženklų.
Beveik prieš tris dešimtmečius, 1989 m., į tolimąją Jakutijos šiaurę pagerbti mirusiųjų ir įamžinti jų atminimo išsiruošė 15 žmonių grupė iš Kauno ir Vilniaus. Septyni iš jų – tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) darbuotojai, buvę studentai. Į tolimą Šiaurę išvyko ir paminklus tremtinių kapinėse statė įvairiausių profesijų žmonės. Grupės branduolį sudarė būrys inžinierių, tačiau kartu keliavo gydytojas, kunigas, televizijos, spaudos, kino studijos atstovai. Trys iš ekspedicijos dalyvių – tose vietose buvę tremtiniai.
Ekspedicijos „Lena 89“ vadovas, KTU dėstytojas emeritas dr. Rimantas Plėštys neslepia, kad buvo visko – nuo patriotinės poezijos iki atšiaurios ir neromantiškos prozos. Pastaroji, deja, ekspediciją lydėjo gerokai dažniau.
Ne parvežti, o pagerbti vietoje
R. Plėštys pasakoja, kad jau nuo pat pradžių visuomenėje kilo diskusijos, kaip geriau elgtis: vežti palaikus ar statyti paminklus? Jeigu statyti paminklus, tai kur – Lietuvoje ar Sibire? „Kai amžino įšalo žemėje išimi palaikus, tai nėra kuo užpilti duobės. Visa aplinka suniokojama. Paliekamos duobės. Kaip jaustis tiems, kurių artimųjų palaikai liko neišimti?“ – retoriškai klausia ekspedicijos vadovas, prisimindamas tuometines aplinkybes.
Iš anų laikų jis prisimena nemalonų momentą: Lietuvoje įsisiūbavus tremtinių palaikų pargabenimo bangai, atsirado apsukruolių, kurie iš to sugebėjo pasipelnyti. „Reikia ne bėgti nuo istorijos, o ją įamžinti“, – tąkart nusprendė ekspedicijos iniciatyvinė grupė. Entuziastai vadovavosi argumentu, kad Sibire esantys paminklai žymėtų sovietinių nusikaltimų vietas, o ne panaikintų nusikalstamų istorinių įvykių įrodymus.
Įsitikinimą sustiprino ir praktiniai argumentai: „Pamanėme, kad visų palaikų neparvešime, o kapines sudarkysime. Nebuvo galimybės garantuoti, kad tikrai parvešime lietuvių palaikus – antkapiai daug kur sunykę“, – pasakojo R. Plėštys. Be to, laikui bėgant, dalis karstų jau buvo seniai išplaukę į jūrą. Kiti kapai nupustyti, o žmonių palaikus ištąsė laukiniai žvėrys.
Pasak ekspedicijos vadovo, tarp tremtinių būta ir kitų tautybių žmonių. „Supratau, kad kartu su mumis Lenos deltoje kentėjo ten ištremti ir jakutai, ir rusai, ir suomiai, ir žydai. Nusprendėme, kad tvirtai pastatyti paminklai išliks šimtmečiais, liudydami tragiškus įvykius ir žiaurią istoriją.“
Pagelbėjo slidininkai ir titanas
Tik pradėjusiam planuoti sumanymą R. Plėščiui ir bendraminčiams nedavė ramybės du svarbiausi klausimai – kur statyti paminklus ir kaip juos statyti. Buvo nuspręsta keliauti į Lenos deltą – atšiauriausią tremties vietą, tačiau trūko tikslesnių žinių apie tremtinių laidojimo vietas, kapinių būklę ir vietinių gyventojų požiūrį į tokį sumanymą. Pagelbėjo Jakutijoje gyvenęs lietuvis, slapta perdavęs kariškių naudotus Lenos deltos žemėlapius. Kita likimo dovana – slidininkai. Tą pavasarį prieš ekspediciją į Šiaurės Jakutiją vietovę pasišovė išžvalgyti keliautojai slidėmis. Donato Samėno vedama entuziastų slidininkų grupelė iš kelionės parvežė vertingos informacijos, žemėlapyje sužymėjo ir nufotografavo likusias kapavietes. Dar viena problema buvo išspręsta.
„Paminklai turi būti matomoje vietoje, kad juos lankytų ir perskaitytų žinią apie kraupius įvykius. Todėl prieš mėnesį iki paminklų statybos pradžios teko pačiam vykti į vietą ir viską suderinti su vietos valdžia“, – pasakoja R. Plėštys.
Po svarstymų nuspręsta pastatyti keturis paminklus. 1989 m. liepą ekspedicijoje Tit-Arų saloje iškilo pagrindinis paminklas, kiti trys – Bykovsko, Muostacho ir Trofimovsko vietovėse. Paminklų projektus kūrė Sigitas Mickevičius, tuometinio Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto diplomantas. Specialiai paminklams Lietuvoje buvo pagamintos paminklų konstrukcijos iš titano. Šis metalas atsparus sūriam jūros vandeniui, drėgmei, labai sunkiai apdirbamas rankomis ir labai lengvas. Daugiausia tuo rūpinosi Vaidutis Kasperavičius, jam vadovaujant darbai vykdyti Vilniaus antrojoje termofikacinėje elektrinėje. Tam prireikė specialių įrankių ir labai aukštos kvalifikacijos darbininkų.
Kadangi geros valios žmonių pagalbos netrūko, paminklams skirti užrašai gimė per naktį. Tekstą parašė Justinas Marcinkevičius, paprašytas Onos Rudalevičienės, vienos iš ekspedicijos dalyvių. Poetas pateikė keliolika variantų, tačiau Sibire liko įamžintos šios eilutės:
Prievarta nuo savo žemės atplėšti,
nukankinti, bet neužmiršti.
Žuvusių lietuvių ir suomių tremtinių atminimui.
Tekstas taip pat buvo išverstas į rusų, suomių ir jakutų kalbas. R. Plėštys pabrėžia įdomų atsitiktinumą: „Paradoksas, kad ekspedicijoje nedalyvavo statybų žinovai, tačiau dėl tinkamai įrengtų pamatų paminklai stovi iki šios dienos. Tiesa, Tit-Arų paminklo pamatas per tris dešimtmečius buvo nupustytas, galėjo nebeišlaikyti ir nuvirsti. Džiugu, kad atsirado pagalba – prieš metus Gedimino Andriukaičio vadovaujami keliautojai sutvarkė paminklo pamatą Tit-Aruose.“
Juto saugumo dėmesį
„Pati ekspedicija į Sibirą truko tik 5 savaites, tačiau pagrindinės jėgos buvo sutelktos jai pasiruošti“, – sako R. Plėštys, akcentuodamas, kad parengiamieji darbai truko keturis kartus ilgiau – net 20 savaičių. Paklaustas, ar nesibaimino tuometinės valdžios, juk Lietuva dar nebuvo atkūrusi Nepriklausomybės, ekspedicijos vadovas sako, kad „perestroikos“ nuotaikos buvo atėjusios ir iki šios srities. Rankas atrišo M. Gorbačiovo 1989 m. sausio 16 d. išleistas įsakas, sudaręs prielaidas vykdyti panašius darbus.
„Tačiau visada jutau sovietų saugumo žvilgsnį“, – pamena R. Plėštys, kuriam įtarimų sukėlė kai kurių žmonių elgesys. Ekspedicijos dalyviai jautėsi stebimi – ir darbovietėse, ir ekspedicijos palydėtuvėse, ir lėktuve, ir paminklų statymo vietose. „Žmonės klausėsi mano idėjų, kurias skelbiau per Lietuvos radiją ir televiziją, tačiau organizacijų vadovai, būdami TSKP nariais, tiesiogiai su manimi nekontaktavo“, – pasakoja R. Plėštys. Paramą ekspedicijai tuometiniai įtakingi asmenys suteikdavo neafišuodami. Su ekspedicijos vadovu jie kontaktuodavo per pavaldinius. Remta viskuo, ko tik reikėjo – statybinėmis medžiagomis, įrankiais, mechanizmais, maisto produktais, daryti piniginiai pervedimai į nurodytą sąskaitą.
„Nuvykę į Sibirą, stengėmės neparodyti jokių ženklų, kad Lietuva nori laisvės. Jeigu tuomet saugumiečiai būtų pajutę, kad mes norime išstoti iš Sovietų Sąjungos, viskas būtų pasibaigę blogai“, – svarsto R. Plėštys, kuriam pavyko gauti oficialų Sibiro Bulūno rajono vykdomojo komiteto leidimą statyti paminklus.
Tikslios sąmatos nepavyko nustatyti
R. Plėštys pamena, kad vadinamasis popierinis darbas „suėdė“ daug laiko – per visą ekspedicijos laiką buvo parengta daugiau kaip 100 įvairaus tipo dokumentų net 28 įvairaus tipo organizacijoms. Ekspedicijos vadovas visų dokumentų kopijas išsaugojo iki šios dienos ir planuoja atiduoti į valstybės archyvą. Prie ekspedicijos išlaidų didžiausia dalimi prisidėjo tuometinis Lietuvos televizijos technikos gamybinis susivienijimas „Banga“.
Pradinė sąmata siekė bene 50 tūkst. rublių. Daug išlaidų sudarė lėktuvo nuoma, visa kita – titanas ir jo konstrukcijų gamybos darbai, paminklinės lentos, mechanizmai, įrankiai, maistas, apranga, valčių varikliai ir kiti reikmenys.
R. Plėštys primena jaunesnei kartai nesuprantamą rūpestį – tais laikais įsigyti maisto visai kelionei buvo sunku. Galiojo normavimo tvarka, kai produktus nusipirkti buvo galima tik pateikus talonus. Tuomet pagalbos ranką ištiesė maistą gaminančios Lietuvos įmonės, todėl ekspedicijos dalyviams atsargos parūpintos, dar būnant Lietuvoje.
Šiaurėje išlaidų taip pat netrūko – nuomoti sraigtasparniai, kateriai, baržos, visureigiai, traktoriai, savivartės. Čia lietuviai pirko ir benzino, cemento. R. Plėštys sako, kad daug realių sąnaudų dokumentuose neatsispindėjo, nes kai kuriuos dalykus nemokamai suteikė Jakutijos žmonės.
„Manau, kad tikroji darbų vertė galėjo būti triguba, – spėja R. Plėštys, dar ir šiandien negalintis atsistebėti tuometine Lietuvos ir Jakutijos žmonių parama. – Esu įsitikinęs, kad nei metais anksčiau, nei metais vėliau tokia ekspedicijos sėkmė nebūtų galima.“
Pasklido keliose vietose
Kai delegacija nuskrido į Poliarinį Sibirą, ekspedicijos „Lena 89“ darbai buvo rengiami paraleliai keliose vietose, statybų teritorija apėmė 10 tūkst. kv. km plotą. Pagamintas paminklų konstrukcijas su visomis pastatymo darbams skirtomis priemonėmis ir įrankiais lietuviai atsivežė. Sibire paminklų statybai reikalingo smėlio buvo į valias, čia pat – jūros krantas, tačiau akmenis teko atsigabenti iš kitur. Specialiai jiems plukdyti į Bykovą buvo išnuomota barža – jie atgabenti iš kalnų šlaitų, esančių už daugiau kaip 100 km.
Tit-Aruose akmenų būta visai netoli, tereikėjo atsigabenti žvejybiniu kateriu nuo kito Lenos kranto. Trofimovske nuspręsta rizikuoti – akmenys pavojingai gabenti valtimi per audringą Lenos upės Trofimovsko protaką. „Prireikė netgi oro transporto, į Muostachą akmenis skraidinome sraigtasparniu“, – statybų galvosūkius pamena J. Plėštys.
Reikėjo ištvermės
Gamta ekspedicijos dalyvių nelepino: būta ir audrų, ir šlapdribos, ir lietaus, kartais pasirodydavo ir saulė. R. Plėštys pasakoja, kad ekspedicijos dalyviai dirbo pagal įtemptą grafiką, stengdamiesi visus darbus užbaigti iki rugpjūčio vidurio. Paminklams statyti reikėjo paruošti vietas, nes daugelis kapaviečių buvo apleistos. Į Sibirą atskridusi ekspedicijos „Lena 89“ komanda nebuvo naujokė – dalis keliautojų buvo patyrę turistai, anksčiau kartu keliavę Šiaurėje ir kalnų rajonuose bei žinoję, ko tikėtis sudėtingomis akimirkomis. Vis dėlto, kai kuriems pasirodė per sunku. „Matydamas, kad mūsų darbų tempas kai kuriems ekspedicijos dalyviams buvo per didelis, leidau jiems išvykti į namus anksčiau“, – prisimena pašnekovas.
Kelionėje nebuvo galimybės gerai nusiprausti, juo labiau nusimaudyti. Valgį gaminomės patys iš atsivežtų iš Lietuvos produktų. Pasak R. Plėščio, sudėtingiausia buvo ne fiziniai sunkumai, nelengva viską psichologiškai ištverti, ypač kelionės pabaigoje.
„Paminklų statytojai turėjo būti psichologiškai pasiruošę bet kuriuo metu atidaryti karstus, rinkti ir perlaidoti palaikus, dirbti atšilusiame tundros dumble ir… po kelių minučių užkandžiauti. Maisto kąsnis kartais tiesiog strigdavo gerklėje“, – sunkias sąlygas pamena R. Plėštys.
Štai Muostacho iškyšulyje buvo išlikę tik lietuvių tremtinių pastatytos jurtos likučiai, gyvenvietės – nė kvapo, todėl kapinės nyko savaime, be žmogaus įsikišimo. Trofimovske gyvenvietę ir kapines jau buvo nuplovusi jūra, liko tik du namukai. Tit-Arų kapinės žiemą būna paslėptos giliai po sniegu, o vasarą viršutinį Lenos upės suneštą smėlio sluoksnį nupusto vėjas – atsiveria karstai su palaikais.
Bykove dar prasčiau – ekspedicijos štabui numatyta vieta atrodė siaubingai. Skurdas ir gaujos šunų. Šie puldavo kiekvieną atvykusįjį. „Buvo graudu matyti, kaip šunys tąso mūsų tremtinių kaulus“, – kraupų vaizdą pasakoja R. Plėštys. Lietuviai griebėsi tvarkyti paminklui skirtą statyti vietą, gelbėjo palaikus, iš jūros tempė rąstus ir smėlį.
Nuskambėjo Lietuvos himnas
Pagrindinio paminklo Tit-Aruose, kuris buvo pastatytas pirmasis, atidengimas ir šventinimas vyko vienintelę saulėtą dieną. Pasak R. Plėščio, tąkart pavyko susirinkti beveik visiems ekspedicijos dalyviams. Prie jų prisijungė Lietuvos tremtiniai iš įvairių organizacijų. Vyko kuklios iškilmės, giedojo bažnytines giesmes, dainavo, o pabaigoje nuskambėjo „Tautinė giesmė“.
„Tai – ne žygdarbis. Tai buvo mūsų pareiga. Tada nebuvo lengva suburti 25 savaites trukusį sudėtingą darbą atlikti pasišventusią grupę. Gana daug žmonių norėjo tik pakeliauti. Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tą kartą Dievas nesijuokė. Jis mus laimino ir mums padėjo“, – ekspediciją apibendrina KTU emeritas.
Jis liūdnai juokauja, kad jų pastatytus paminklus šiandien dažniausiai aplanko baltosios meškos ir poliarinės lapės. Daugelis nesiryžta keliauti itin atšiauriomis sąlygomis, pasirenka daug lengvesnius maršrutus, stato paprastesnius, medinius atminimo ženklus. „Titano paminklus galima pamatyti Google Earth žemėlapyje. Vadinasi, mūsų paminklai įamžinti, istorijos jau nebeištrinsi. Turiu vilties sulaukti tokios dienos, kada lietuvaičiai padės gėlių prie vienišų, tundroje stovinčių paminklų ir susimastys apie birželio 14-osios reikšmę ir prasmę Lietuvos istorijoje“, – sako ekspedicijos vadovas.