Demokratinėse valstybėse įprasta, kad tiek valdžios institucijų, tiek atskirų jos atstovų veiklos kritika yra suprantamas ir net skatintinas reiškinys, lemiantis visuomenės pažangą, prisidedantis prie jos susitelkimo ir pilietiškumo ugdymo. Tačiau, kai toji kritika perpildo visą viešąją erdvę ir neretai virsta nuolatiniu tyčiojimusi iš savo namų, visuomenėje įsivyrauja nusivylimo ir nebetikėjimo savimi nuotaikos. Daugėja savos valstybės ir net visos tautos niekinimo apraiškų. Tai neišvengiamai lemia visuomenės apatiją: esą, kad ir ką darytum, vis tiek niekas nepasikeis, vis tiek valdys nekompetentingi arba, dar blogiau, korumpuoti asmenys. Tokiomis nuotaikomis persiėmę žmonės nebesuvokia valstybės išteklių ir perspektyvų, nebemato nieko teigiamo savo aplinkoje. Lieka vienintelė išeitis, dažnai virstanti saviapgaule, nusivylimais ir nesibaigiančiu apmaudu – emigracija. Tariamos laimės ieškojimas svetimuose namuose, kuriuose iš tikrųjų nesi nei laukiamas, nei sveikinamas.
Kuo gi užpildyta mūsų viešoji erdvė? Pasigilinkime, kokią informaciją kasdien po keliolika kartų transliuoja mūsų televizijos ne tik diskusijų, bet net „Vakaro žinių“ laidose. Juk praėjo diena. Kažkas tikriausiai norėtų pasidžiaugti tegu ir kukliais, bet vis dėlto – pasiekimais. Tačiau jiems tiekiami nuolatiniai transporto avarijų reportažai, gaisrai, konfliktai. Kasdien – girti jauni ir jau nelabai jauni vairuotojai bei greitosios pagalbos automobiliai, gabenantys sužalotus asmenis. Naktinių policijos reidų „herojai“, nesugebantys rišliai paaiškinti savo poelgių, STT vizitai į savivaldybes ir išvedami areštuoti merai, į specialiųjų tyrimų tarnybų automobilių bagažines grūdami kompiuteriai ir pan. O „desertui“: masinės psichozės apimtos minios, raudančios, viską trypiančios dėl to, kad kamuolys krito ne į tos komandos vartus ar krepšį, kai daužomi niekuo dėtų asmenų automobiliai ir niokojamos parduotuvės.
Atrodo, kad net tais atvejais, kai tikrai reikia piktintis ir protestuoti, visuomenė nebemoka kultūringai išreikšti savo lūkesčių ir nebesugeba pasiūlyti nieko pozityvaus. Bet ar nuolatinis blogų poelgių ar net beprotybės apraiškų demonstravimas padės apsivalyti, nes juk tikriausiai būtent to siekiame, rodydami nusikaltimus, riaušes ar absurdiškus kvailiojimus? Ką pasieksime, dvidešimtą ar trisdešimtą kartą ekrane rodydami tą patį neblaivų ar nosį posėdžių salėje krapštantį Seimo narį? Kad visi, ten dirbantieji, neverti visuomenės pasitikėjimo? Ko siekiame pliurpdami, kad verta mažinti baudas trečią ar ketvirtą kartą viršijusiems leistiną greitį, nes esą gal tada šie pradės tas baudas mokėti (matyt, iki šiol visai nemokėjo)? Kokią žinią siunčiame visuomenei: kad įstatymo galima ir nevykdyti?
Tačiau ar tikrai tik tokius siužetus turime? Ar tikrai tik tokias problemas sugebame įžvelgti? Po eilinio banalaus reportažo laidų rengėjai klausinėja gatvėje atsitiktinai sutiktų, net dorai klausimo esmės nesuvokusių žmonių, ką jie mano apie ką tik parodytame siužete pavaizduotą reiškinį. Bet argi taip tiriama visuomenės nuomonė, jos teisinis ar kultūrologinis išprusimas? Akivaizdu, kad tokias, atsiprašant, visuomenės apklausas laidų autoriai rodo arba todėl, kad visai neturi ko rodyti, arba bandydami įtikinti, kokia primityvi ta mūsų visuomenė.
Kada paskutinį kartą matėte, kad „Vakaro žinių“ autoriai būtų kantriai ir įdėmiai dalyvavę sociologų ar ekonomistų konferencijoje ir žiūrovams išsamiai atskleidę bent kelių pranešimų turinį, kad visuomenė sužinotų, kuo iš tikrųjų užsiima mokslo centrų kolektyvai, kaip mūsų mokslininkai dalyvauja, spręsdami tiek tautines, tiek tarptautines ūkio ar kultūros problemas? Deja, šių laidų rengėjai paprasčiausiai vengia mokslo renginių dėl labai menko savo bendrojo pasirengimo. Viešosios erdvės formuotojai seniai pamiršo, kad kokybiškai informuoti visuomenę galima, tik turint gilią specializaciją įgijusius autorius. Todėl vietoje objektyvių pranešimų matome banalius pasakojimus apie avarijas ir gaisrus, muštynes ir nusaldintus reportažus apie tariamą emigrantų svetur surastą laimę.
Ko iš tikrųjų reikia, kad žmonės imtų pasitikėti savo valstybės institucijomis ir pradėtų daug aktyviau dalyvauti, kuriant tiek bendruosius, tiek atskirų ūkio šakų strateginius planus? Pirmiausia reikia suvokti, kokią visuomenę kuriame Lietuvoje. Susidedančią iš primityvių unifikuotų asmenų, kurie nesugeba domėtis ilgalaike valstybės perspektyva, kuriuos tenkina vienadienio verslo peršamas unifikuotos elgsenos modelis: visai atvejais dėvimi apiplyšę džinsai, degalinėse parduodama kava ir dešrainiai, nutautintas primityvios viešosios elgsenos modelis? Ar visuomenę, suvokiančią savo vaidmenį dabartiniame sparčiai kintančiame pasaulyje, turinčią aiškią dorovinių vertybių sistemą ir susiformavusią ne vienadienę, bet viso gyvenimo strategiją?
Puiku, kad tiek Finansų, tiek kitose ministerijose dirba labai aukštos kvalifikacijos analitikų, akylai stebinčių pasaulinės kaitos tendencijas, komandos. Tačiau ar šie analitikai geba įvertinti savo kuruojamos srities vaidmenį savosios valstybės raidos kontekste? Ar yra susimąstę, dėl ko formuojamas valstybės biudžetas, kaip šios lėšos leidžia tenkinti piliečių bazinius poreikius: nuosavo būsto, darbo, ne tik leidžiančio šeimai pragyventi, tenkinant kasdienes jos reikmes ir atitinkančio profesinius dirbančiųjų lūkesčius, kaip valstybės strateginės nuostatos formuoja sveiką gyvenseną ir užtikrina nuolatinį profesinės kompetencijos atnaujinimą ir asmeninį bei visos žmogaus aplinkos saugumą. Bet kuri valstybės strategija yra bevertė, jei jos kūrėjai neturi aiškaus modernios visuomenės modelio arba nesusimąsto, kaip jį įgyvendinti. Kad tokio susimąstymo kol kas nėra, rodo ir vadinamoji universitetų reforma, virtusi primityviausia afera, kai pasikėsinta į gyvybiškai svarbias valstybės raidos sritis: švietimą (todėl, kad kažkuriam statybų magnatui prireikė „prestižinio“ sklypo Žvėryne) ir agrarinį sektorių, kurio veiklos sfera apima daugiau kaip 97 proc. valstybės teritorijos.
Suprantama, kad šių dienų pasaulis yra ypač judrus ir jokiomis nacionalinėmis ar tarptautinėmis sankcijomis gyventojų mobilumo sustabdyti neįmanoma. Pagaliau, to daryti nereikia. Susipažinimas su kitų valstybių ūkio raidos patirtimi, technologinėmis ar socialinėmis inovacijomis yra abipusiškai naudingas. Tačiau visiškai kita situacija susidaro, kai valstybė sparčiai praranda darbingų žmonių išteklius, kai nepalankia linkme ima keistis visuomenės struktūra (išvyksta perspektyvūs specialistai, drastiškai mažėja jaunimo, auga socialinės paramos poreikis). Kai pradeda nykti vietinė infrastuktūra, neefektyviai naudojami vietiniai gamtos ištekliai, kai užsienio kapitalas ateina ne su pažangiomis, bet su taršiomis technologijomis, kai, neatsižvelgiant į valstybės darnios raidos principus, yra ryškėti vienpusiška ekonomikos orientacija, o prekybos sistema užverčiama menkaverte atvežtine produkcija.
Operatyviai ir išsamiai gyventojų poreikius atskleidžia permanentinis emigracijos priežasčių tyrimas. Išsiaiškinami išvykstančiųjų motyvai ir veiksniai, dėl kurių į šiuos motyvus nebuvo atsižvelgta Lietuvoje. Palaikomi nuolatiniai ryšiai su išvykusiais, analizuojamos jų galimybės sugrįžti, pritaikant užsienyje įgytą patirtį, ieškoma efektyvesnių būdų įtraukti išvykusius į gimtojo krašto politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Reikia suprasti, kad nei lankstinukais, nei epizodinėmis kraštiečių sueigomis nepavyks sumažinti emigraciją.
Daugelis mūsų dar gyvename didingų Valstybės dienos renginių įspūdžiais. Tačiau ką mums transliavo viešoji erdvė? Tikrai ne apie galimybes panaudoti didžiulį užsienio lietuvių intelektinį potencialą, ne apie pamokas, kurias emigracija suteikė valstybės strategijos kūrėjams (žinoma, jei pastarieji jas įsidėmėjo). Garsiausiai ištransliuotas Nerijos Putinaitės požiūris, kaip jai nepatinka Dainų šventės, kaip jose neva tęsiamos sovietinės tradicijos ir koks nevykęs esąs jų repertuaras. Eilinį kartą ši veikėja išpylė purvo dozę, o mes „politkorektiškai“ ir vėl nutylėjome.
Prof. dr. Jonas Jasaitis