Gegužės 3 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta dailininkės – grafikės, tapytojos, juvelyrės – Rasos Vasilevičiūtės paroda „Pajautos“. Ši paroda atveria, kokia įvairiapusė dailininkės kūrybos aprėptis.
Kaip teigia pati kūrėja: „Esu mažumą – ketvertą metų – atitolus. Kartoti buvusias parodas – per lengva užduotis. Tad suskambės šiandieną išjaustos ir išmintytos patirtys naujai. Lai pajautos skrodžia tylą per mažumą, laikinumą. Tegroja tušas sielos stygomis.“
Parodoje Nacionalinėje bibliotekoje pristatomi darbai, atlikti japonišku sausu tušu ant plono ryžių popieriaus. Eksponuojama dešimt kūrinių, kuriuose – gamtos pasaulio objektai, žydintys žolynai, jų trapios, lyg erdvėje virpančios formos. Regis, tik vėjelis papūs ar lietus palis, ir visi augalėliai sugniuš ar net ištirps. Susidaro įspūdis, kad galbūt tą tokį augalų trapumą lemia neseniai praūžusi audra ar neseniai praėjęs lietus, ar tiesiog be galo kepinanti saulė… Taip ir norisi pacituoti žymaus japonų haiku kūrėjo Kobayashi Issa (1763–1828) haiku:
„Vėsus vėjo gūsis
klajojo ir persikreipė,
Tada atkeliavo čia.“
(Į lietuvių kalbą išvertė Ona Gaidamavičiūtė.)
Beje, visos tušu tapomų augalų formos – itin elegantiškos, grakščios. Tarp kitko, ir gana tikroviškos bei nė kiek nepagražintos: galima atpažinti aguonų, kraujažolių, katilėlių, ajerų, viksvų, kiečių, rūgštynių bei kitų augalų formas. Akivaizdu, kad tikroviškumas ir gamtiškumas, bent jau to įspūdžio perteikimas, labai svarbūs dailininkei.
Kūriniai – be pavadinimų (tai šiems kūriniams suteikia daugiau paslapties ir neapibrėžtumo). Jų atlikimo priemonės – iš tiesų archajiškos, natūralios. Iš pradžių pažvelgus, tai lyg lengvutė ir aiški užduotis, tačiau pirmi pojūčiai apgaulingi: teptukas nepaiso rankos, popierius kaip sugertukas. Sumijė technika – kaprizinga, tačiau subtili, jautri ir turtinga, reikalaujanti susikaupimo ir kantrybės. Pasak autorės, ši technika – jai ir pažintis, ir žaidimas, ir bandymas profesionaliai suprasti kitokią meninę kalbą. Technikos erdviškumas, saikas įkvepia, leidžia prabilti nauja taupių žodžių kalba.
Kaip žinia, terminas sumijė (dar vadinama suibokuga – „tušo ir vandens tapyba“) yra kilęs iš japonų kalbos. Tai Kinijoje atsiradusi tapybos tušu technika, kuria iš pradžių užsiimdavo tik zen (kin. Chan) budizmo vienuoliai. XIV a. ši technika nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Sumijė yra kaligrafijos ir tapybos tušu kombinacija, labai glaudžiai susijusi su filosofija ir religija. Pagrindinės temos, kurios atsispindi sumijės paveiksluose, kito ir vystėsi priklausomai nuo laikotarpio. Pagrindinės sumijė darbo priemonės, dar vadinamos „Keturiomis brangenybėmis“, liko nepakitusios iki šių dienų. Tai teptukas (jap. fude), tušo plytelė (sumi), rankų darbo popierius (washi), indas tušui trinti (suzuri). Svarbiausia visų jų savybė – ypatingas jautrumas. Darbus, atliktus sumijė technika, pagal tematiką galima suskirstyti į dvi kategorijas: peizažai ir figūros. Pastarajai priskiriami gyvūnai, augalai, vaisiai ir daržovės.
R. Vasilevičiūtė 1995 m. baigė Telšių taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą, kurioje įgijo metalo meninio apdirbimo specialybę. Piešimo ir tapybos pagrindų mokė mokytojas Romualdas Pučekas. 2000 m. apgynė grafikos bakalauro darbą Vilniaus dailės akademijoje (diplominio darbo vadovas – grafikas Raimondas Miknevičius). Lankė tapybos sumijė technika ir kaligrafijos užsiėmimus studijoje „Tušo kelias“, kurios vadovė – dailininkė Dalia Dokšaitė.
Nuo 1998 m. R. Vasilevičiūtė surengė ne vieną asmeninę grafikos darbų, estampų, piešinių, eskizų ir tapybos tušu parodą Vilniuje, Kaune, Zarasuose. 2009–2014 m. dalyvavo D. Dokšaitės kaligrafijos ir tapybos tušu studijos „Tušo kelias“ parodose. 2017 m. surengė aliejinės tapybos darbų „Portretai“ parodas Vilniuje, Kaune ir Zarasuose. Tapybos darbai išsiskiria ypatingu ekspresyvumu, vaizduojamųjų-portretuojamųjų išraiškos psichologizmu ir spalvų gyvumu.
Šių metų gegužės 9 d. menininkė pakvietė į susitikimą, kuriame kalbėjo apie savo kūrybą, techniką, kuria atlikti darbai, pasakojo ir demonstravo tapybos tušu priemones: sausą tušą, ryžinį popierių, teptukus, akmeninę tušo trintuvę, parodė, kaip tapybos priemonės paruošiamos darbui. Praktiškai pademonstravo keletą tapybos pratimų. Norintys galėjo patys prisiliesti prie tapybos tušu, atlikdami keletą paprastų potėpių, pajusdami ryžių popieriaus išskirtinumą, tapybos tušu subtilumą.
Martyno Mažvydo bibliotekoje
Dar galima pridurti, kad Lietuvoje gal ir D. Dokšaitė geriausiai, intensyviausiai ir kūrybiškiausiai plėtoja kūrybą sumijė technika. Ji teigia sumijė tapyboje atradusi gelmę… Jos žodžiais, „čia visiškai kitokia kompozicija, kitoks santykis su medžiaga, kitokios ir tos medžiagos, kitokie meniniai bei estetiniai principai, bet svarbiausia yra mintis. Baltame, tušu neužpildytame paveikslo plote slypi tai, kas neišreiškiama žodžiais ar teptuko potėpiu“. Kinų poetas, tapytojas, mąstytojas Wang Wei, gyvenęs VIII a., veikale „Įvadas į tapybą“ rašė: „Tik kai dvasia susilieja su išorine forma, permainos paklūsta širdžiai. Jei šis suvokimas neapims dvasios, nutapytas peizažas bus besielis, miręs; akys – ribotos, nes tai, ką jos gali užmatyti, nėra pasaulio bekraštybė.“
Tiesa, pastebimas akivaizdus tematinis skirtumas R. Vasilevičiūtės ir D. Dokšaitės kūryboje: R. Vasilevičiūtė tušu tapo kameriškesnius etiudus (kad ir augalus), o D. Dokšaitė daugiau pamėgusi platesnes erdves (peizažus), dažniausiai ne Lietuvos, o Rytų Japonijos. Lieka tik palinkėti dailininkei R. Vasilevičiūtei daug įstabių pajautų ir įkvėpimo erdvių visose jos kūrybos srityse.
Ona Gaidamavičiūtė