Tu išėjai kartu su vasaros dangum, su saulės juoku ir atostogų naivumu, išėjai pas protėvius…
Eidama 65-uosius metus, po sunkios ligos rugpjūčio 26 d. mirė Lietuvos edukologijos universiteto (buv. Vilniaus pedagoginio instituto) absolventė, kraštotyrininkė, ilgametė Lietuvos kultūros ministerijos darbuotoja, buvusi LEU dėstytoja Irena Seliukaitė.
Gimusi Prienų r. Lingėniškių kaime daugiavaikėje valstiečių Boleslovo ir Bronės Seliukų šeimoje, savo vaikystę ir jaunystę Irena praleido gražiame Tverečiaus krašte. Besimokydama Tverečiaus vidurinėje mokykloje, ji ne tik buvo pirmūnė, bet ir pradėjo kraštotyrinę veiklą, padėjo įrengti kraštotyros kampelį ir tapo kraštotyros būrelio pirmininke.
Baigusi vidurinę mokyklą, 1972 m. Irena įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Čia jai dėstė daugelis žinomų lituanistikos profesūros atstovų: Antanas Pakerys, Vincentas Auryla, Stasys Skrodenis, Vincentas Drotvinas, Irena Veisaitė, Aldona Vaitiekūnienė, Dovydas Judelevičius, Vladas Grinaveckis, Juozas Budzinskis, Kęstutis Nastopka, Bronius Kalinauskas ir kt. Pedagogikos dalykus dėstė prof. Zenonas Bajoriūnas, Giedrė Gučienė. Dėl šių asmenybių įtakos Irena susiformavo tvirtą pamatą savo būsimajai mokytojos veiklai, gebėjimą logiškai mąstyti, nuosekliai ir aiškiai dėstyti reikiamą medžiagą, palaikyti klasėje darbingą nuotaiką. Išradingai ir kūrybingai ji atliko pedagoginę praktiką Trakų mokykloje-internate ir Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Dar studijų metais buvo kupina puikiausių idėjų, organizuodavo vakarones „Dainuokime liaudies dainas“, lankė Airytės Sapranavičienės vadovaujamą dailės studiją, tapo Kraštotyros draugijos nare.
Baigusi studijas, Irena Seliukaitė įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją ir iki 1981 m. dirbo Anykščių raj. Skiemonių vidurinės mokyklos mokytoja. Tapusi Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, persikėlė į Vilnių, 1990 m. tapo šios draugijos pirmininke, o 1996 m. pradėjo dirbti Kultūros ministerijoje. Čia ji dirbo iki pat ligos paūmėjimo.
Irena Seliukaitė nenutraukė ryšių ir su buvusia savo Alma Mater, įdomiai ir kūrybingai dėstė būsimiems istorijos ir geografijos mokytojams taip reikalingą kraštotyros įvadą, vadovavo studentų mokomajai praktikai ir tautosakos rinkimo bei kraštotyros ekspedicijoms. Su kompleksinėmis ekspedicijomis aplankė beveik visus Lietuvos regionus. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą bei lietuvių etnines žemes – Punską ir Seinus. Jose surinkta medžiaga su bendraautoriais apibendrinta įvairioms vietovėms skirtose monografijose ir almanacho „Mūsų kraštas“ numeriuose. I. Seliukaitė buvo daugelio šių monografijų ir kitų etninės kultūros leidinių vyriausioji redaktorė, leidinių ir straipsnių rinkinių sudarytoja, pranešėja mokslinėse konferencijose. Paskelbė per 100 straipsnių kraštotyros monografijose ir spaudoje, sukūrė scenarijus keliems dokumentiniams kino filmams ir televizijos laidoms.
Už kūrybinę veiklą Irenai Seliukaitei 2004 m. įteikta Jono Basanavičiaus premija, o 2014 m. – Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Taip pat apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Reikšdami gilią užuojautą velionės artimiesiems ir kolegoms dėl netekties, tikime, kad LEU absolventės Irenos Seliukaitės šviesus prisiminimas išliks artimųjų, bendražygių, jos buvusių moksleivių, studentų ir visų ją pažinojusių atmintyje. Jos kraštotyros darbai bus kelrodis jaunimui gerbti Lietuvos praeitį, pažinti ir puoselėti gimtinę, o mums – jos buvusiems kolegoms, priedermė tęsti pradėtus darbus ir perduoti juos ateities kartoms.
Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija