Profesorius Algirdas Povilas Ažubalis – gimtojo krašto ir mokslo istorijos tyrėjas

Gimtojo krašto metraštininkas

Prieš metus į Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos gretas įsitraukė kraštietis profesorius habil. dr. Algirdas Povilas Ažubalis. Jis yra apdovanotas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos medaliu „Už uolumą“ ir Lietuvos Respublikos Seimo padėka už ištikimybę savo kraštui ir darbus, kurie yra svarbūs ne tik Anykščiams, bet ir visai Lietuvai. Pastaruoju metu mokslo istorikas, matematikas ir edukologas didžiąją savo laisvalaikio dalį skiria kraštotyrai, parengė kraštotyros darbą „Kas sutikta ir surasta kely“ (2017), kuriame ne tik aprašė savo šeimos ir giminės istoriją, bet ir priminė mokytojus, draugus bei pažįstamus, palikusius žymes jo gyvenimo kelyje.

O tas kelias nebuvo rožėmis klotas. A. Ažubalis rašė: „Eiti [gyvenimo] keliu buvo nelengva. Nuo mažens be tėvo, be didesnės paramos iš namų, be jokių „blatų“ ir „užnugarių“. Bet pavyko nueiti ne taip jau arti. Tad šiuose atsiminimuose ir norisi visa tai apžvelgti. Čia daug vietos skirta gimtiesiems Voversiams, jų žmonėms bei kaimyniniams kaimams. Ką prisimenu, rašau tiesiai ir atvirai, nes daugelis čia aprašytųjų jau išėję Anapus. Jų geri ir nelabai geri darbai, jų stiprybė ir silpnumas tegu lieka užfiksuoti, sudarydami dar vieną <…> plotelį toli gražu dar neužpildytoje lietuviško, jau nenumaldomai nykstančio kaimo mozaikoje. Aišku, daugiausia dėmesio skiriu savo šeimos, giminių, artimiausių draugų aprašymui. Deja, atsekti mūsų giminės genealogiją būtų labai sunku – buvome nekilmingi „žemės kurmiai“. Todėl remiuosi tik atsiminimais, senelės ir mamos pasakojimais.“

 

Profesoriaus senelė Zofija Petrošiūtė-Ažubalienė-Juočepienė (1879–1956) buvo puiki pasakotoja. Apie tai A. Ažubalis pasidalino ir anykštėnų kraštotyrininkų seminare „Draugaukime-bendraukime-bendradarbiaukime“, vykusiame šių metų gegužę Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje. Čia kraštotyrininkas skaitė pranešimą „Gimtojo Voversių kaimo istorijos ištakos (iš bobutės pasakojimų)“. Pranešėjas džiaugėsi, kad ji turėjo didelį pasakotojos talentą. Savo anūkui ne tik sekė pasakas, bet ir pasakojo apie piemenų ir samdinių gyvenimą bei kitus kaimo žmones. Pasak profesoriaus, iš senolės pasakojimų būtų buvę galima parašyti net kelias knygas.

Prof. A. Ažubalis prisiminė, kad, būdamas mažas, svajojo tapti kunigu. Baigęs penkias klases Skiemonių (Anykščių r.) septynmetėje mokykloje, užsimanė būti traktorininku. Vėliau jam teko pasijusti ir bibliotekininku: „Kai kaimuose ėmė rastis bibliotekos ir klubai-skaityklos, aš, po to ir R. Karvelio vaikai iš buvusių namuose, taip pat parsineštų iš Gurapolio dvaro, išvežtųjų P. Šiaučiulio, Vastapų Šližio namų knygų „atidarėme bibliotekas“ ir vieni pas kitus ėmėme skaityti knygas, užrašydami jas į skaitytojų formuliarus.“

 

Kunigu, traktorininku ir bibliotekininku A. Ažubalis netapo, tačiau pedagogikos moksle atliko didžiulius darbus. Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos-matematikos fakultete įgijęs matematikos dėstytojo išsilavinimą, nemažą gyvenimo dalį kraštietis praleido mokyklose, dirbdamas administracinį darbą ir dėstydamas matematiką.

 

Matematikos ir edukologijos istorikas

Nuo 1969 m. gabus pedagogas ėmėsi ir mokslinės veiklos. Jo mokslinių tyrimų kryptis – lietuviškos mokyklos ir jose sukaupto patyrimo taikymas, optimizuojant kariūnų ugdymo procesą. 1977 m. SSRS pedagogikos mokslų akademijos Mokymo turinio ir metodų mokslinio tyrimo institute A. Ažubalis apgynė mokslų kandidato disertaciją „Programuotas uždavinių sprendimo mokymas kaip mokymo diferencijavimo priemonė“. 1998 m. Latvijos universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją „Matematika lietuviškoje mokykloje (XIX a. pr. – 1940 m.)“. Jam suteiktas habilituoto socialinių mokslų (edukologijos) daktaro laipsnis.

 

1975–1981 m. A. Ažubalis dirbo Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute vyresniuoju dėstytoju, 1981–1984 m. buvo Šiaulių pedagoginio instituto vyresnysis dėstytojas, vėliau docentas, Pedagogikos fakulteto prodekanas. 1984–1994 m. – Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto docentas, 1994–2000 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, vėliau profesorius. Nuo 2000 m. – A. Ažubalis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedros profesorius, logikos dėstytojas. Šių metų birželio pabaigoje išėjo į pensiją. Valstybės dienos proga 2018 m. liepos 5 d. apdovanotas naujai įsteigtu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos medaliu „Už uolumą“.

Profesorius A. Ažubalis tyrinėja Lietuvos matematikos mokslo istoriją, kaupia ir populiarina žinias apie žymiausių Lietuvos matematikų veiklą. Ypatingą dėmesį mokslininkas skiria matematikos ir logikos didaktikai, karo pedagogikai ir pilietinio ugdymo problemoms postmodernioje visuomenėje. 2000–2011 m. jis tyrinėjo Lietuvos karinės edukologijos istoriją, logikos ir mokyklinės matematikos integraciją bei šių dalykų mokymo raidą. Skaitė paskaitų ciklus matematikos didaktikos magistrantams pagal „Erasmus“ programą Daugpilio universitete ir Liepojos pedagoginėje akademijoje, vedė apie 50 seminarų Lietuvos mokyklų mokytojams.

 

Kaip vizituojantis profesorius 10 metų (iki 2010 m.) dirbo su Lietuvos žemės ūkio (dabar – Aleksandro Stulginskio) universiteto profesijos edukologijos magistrantais: skaitė paskaitas, vadovavo magistrų darbams. Ketverius metus (iki 2004 m.) darbavosi Šiaulių universitete. Buvo kelių edukologijos disertacijų oponentas, gynimo tarybų narys. 2011–2015 m. prof. habil. dr. A. Ažubalis – transporto ir logistikos specialybės kariūnų būrio (112-2) kuratorius.

Prieš pradėdamas dirbti Lietuvos karo akademijoje, vienas ir su kitais autoriais paskelbė apie 300 mokslinių, metodinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, recenzijų, 4 monografijas ir 6 mokymo priemones. Dirbdamas LKA (nuo 2000 m. rudens) vienas ir su bendraautoriais paskelbė apie 250 mokslinių, metodinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, recenzijų, išleido daugiau kaip dešimt knygų matematikos mokslo ir karo pedagogikos istorijos raidos Lietuvoje tema. Skaitė pranešimus apie 150 tarptautinių ir šalies mokslinių konferencijų.

 

Mokslininkas parengė mokomąsias knygas: „Progresijų uždaviniai“ (1975), „Programuoto mokymo ir jo elementų naudojimas, diferencijuotai mokant matematikos“ (1983), „Pamokos-paskaitos ir pamokos-seminarai mokykloje“ (1989), „Diferencijuoto mokymo pamokoje būdai“ (1989), „Logikos pratimai“ (1998, II leidimas – 2001), vadovėlį „Bendroji pradinės matematikos didaktika“ (2002, su A. Kiseliovu). Išleido monografijas: „Iš Lietuvos matematinio švietimo praeities“ (1993, II papildytas leidimas – 1997),
„Matematikos mokymo lietuviškoje mokykloje raida (XIX a. pr. – 1940 m.)“ (1995).

 

1997 m. A. Ažubalis išleido beveik 600 puslapių monografiją „Matematika lietuviškoje mokykloje (XIX a. pr. – 1940 m.)“, kurioje apžvelgė keturis šio dalyko mokymo raidos etapus nuo aritmetikos pirmuosiuose lietuviškų pradinių mokyklų vadovėliuose iki gerai parengtų matematikos vadovėlių vidurinėms mokykloms. Šioje knygoje aptariama, kaip matematikos mokymas siejamas su realaus gyvenimo reiškiniais, svarstomas probleminis ir diferencijuotas mokymas, rašoma apie mokytojų kvalifikacijos kilimą – nuo savamokslių daraktorių iki matematikos mokslo daktarų.

2005 m. profesorius išleido monografiją „Matematikos didaktika Lietuvos pedagoginėje periodikoje (1945–1990 m.)“. 2008 m. pasirodė jo internetinė monografija „Logika ir mokyklinė matematika“. Karo pedagogikos raidą nušvietė trijose kartus su bendraautoriais parengtose monografijose: „Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.)“ (2007), „Karinis rengimas Lietuvos mokykloje (1929–1940 m.)“ (2009) ir „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918–1940 m.)“ (2010). A. Ažubalis buvo šių monografijų autorių grupių vadovas ir atsakingasis mokslinis redaktorius. Abi savo tyrimų kryptis jis sujungė 2015 m. išleistoje monografijoje „Matematikos taikymas Lietuvos kariuomenėje 1918–1940 m.“.

1998 m. A. Ažubalis buvo pripažintas geriausiu Vilniaus Gedimino technikos universiteto metų mokslininku. 2008 m. apdovanotas Lietuvos matematikų draugijos Zigmo Žemaičio medaliu, 2009 m. išrinktas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „tūkstantmečio dėstytoju“, 2011 m. Nacionalinių vertybių rinkimuose nominuotas žmogaus-amžininko kategorijoje.

Audronė Berezauskienė