Rugsėjo 1-ąją pasitinkant
Ne tiek ir svarbu, kelintą rugsėjo pirmąją pasitinkame, susitikdami su nauja auditorija: penktą, penkioliktą ar penkiasdešimtą. Neįmanoma nuslopinti jaudulio, žvelgiant į naujų studentų akis. Labai svarbu ne tik, kokius specialistus, bet ir kokius piliečius išugdysime savojoje Alma Mater. Auditorijas jau užpildė jaunimas, tiesiogiai nesusidūręs su sovietmečio absurdu. Jis nematė tuščių maisto prekių parduotuvių, nestovėjo ilgose eilėse, kad gautų nusipirkti miltų, cukraus, žuvies.
Turėtų nežinoti ir tokių sąvokų, kaip „blatas“, bet… žino. Tik to „blato“ forma pasikeitė, įgavo naujų pavidalų. Jie dažnai girdi apie „oligarchus“ ir „korupciją“, kasdien susiduria su taisyklių ir įstatymų nesilaikymu ir nebaudžiamumu. Šis jaunimas ne kartą girdėjo, kad „gyvename teisinėje valstybėje“, tačiau tuo nėmaž netiki, nes tikrovė nuolat rodo kitus pavyzdžius. Jis mato, kaip už rankos pagautas įžūlus kyšininkas, apsukraus advokato pamokytas, aiškina, kad didžiulė grynųjų pinigų suma, sugrūsta į degtinės buteliams skirtą dėžę ir jam slapčiomis įteikta, yra ne kyšis, o „paskola būstui įsigyti“. Na ir kas dabar gali įrodyti, kad buvo kitaip? Na ir kas, kad dėl šio sandėrio buvo kruopščiai susitarta, kad buvo aptarta, ką už šią „paskolą“ reikės nuveikti…
O ir tokia – politinės korupcijos – byla yra pirmoji, todėl nei prokuratūra, nei teisėjai neturi patirties, kaip ją doroti. O teisiamieji gerokai daugiau patyrę, seniai tokioje veikloje apsitrynę ir pačių įtakingiausių advokatų konsultuojami. Todėl studentai ir netiki, kad teisiamieji bus nuteisti.
Ar užaugs dabartiniai studentai tokie, kurie suvoks niekada neregėto tokio masto laisvės žygio – Sąjūdžio, „Baltijos kelio“, „Europos kelio“, Sausio 13-osios prasmę ir reikšmę tam, ką turime dabar? Ar milžiniškos emigracijos – masinio tautos išsivaikščiojimo – akivaizdoje supras, kas lėmė jų bendraamžių elgesį prieš tris dešimtmečius? Ar patys, jei būtų panaši situacija, pasielgtų taip pat pasiaukojamai? O juk būtent tokius – dorus ir principingus, sąžiningus ir atsidavusius savo valstybei turime juos išugdyti. Ir nesvarbu, ką dėstome – medžiagų atsparumą, gelžbetonio gamybos technologijas ar superkompiuterio sandarą, strateginį valdymą ar verslo vadybą – tikrasis tikslas yra ne tik žinios ir profesiniai gebėjimai, bet ir būsimojo specialisto pasaulėžiūra. Todėl ir mūsų – ugdytojų – atsakomybė už tuos, kurie dabar diskutuoja interaktyviose paskaitose, ne tik išlieka, bet gal net tampa dar labiau sudėtinga ir nė kiek ne mažiau svarbia užduotimi.
Bet kol kas iki teisinės valstybės mus Lietuvoje skiria na gal ir ne keli šviesmečiai, tačiau tikrai ne vienas dešimtmetis.
Kokie esame mes patys, arba… po eilinės „reformos“
Norint išugdyti kitus, pirmiausia reikia išmokti ugdyti save. Jei studentams kalbėsime tai, kuo patys netikime, jie tai pamatys tuo pat metu, kai ištarsime eilinę frazę. Dažnai konstatuojame, kad mokslininkų bendruomenė labai išskydusi, nejaučianti savo misijos. Jei tarp mūsų išauga asmenybė, skatinanti keistis, būti daug principingesniems, ar buriamės aplink ją? O gal kaip bailiai susigūžę išsivaikščiojame, bijodami vienas kitam į akis pažiūrėti. Vargu ar mes patys dar suvokiame save kaip bendruomenę, o ne kaip save izoliavusių individų sankaupą. Individų, kurių niekas nesieja, išskyrus išgyvenimą „čia ir dabar“.
Pirmiausia mokslininkus suskaldė demografinė situacija. Nuo studentų ir tyrėjų skaičiaus tiesiogiai priklauso etatų (darbo vietų) skaičius. Todėl, kai P. Baršauskas kūrė liūdnai pagarsėjusią LUPK (pasivadinusią „Lietuvos universitetų pažangos konferencija“), ar suvokėme šios idėjos absurdą? Ar gali būti universitetas, netarnaujantis ne tik pačių universitetų sistemos, bet ir visos valstybės pažangai? Bet ar pasisakėme vieningai prieš Lietuvos universitetų niekinimą, prieš tyčiojimąsi iš juose dirbančių mokslininkų? Ar supratome, kad šiandien tyčiojasi iš kito universiteto kolegų, o rytoj tyčiosis iš tavęs, nors šiandien dar liaupsina. Deja, jokio bendro požiūrio į tai, ką valdantieji pavadino „reforma“, nebuvo. Mes elgėmės pagal tą patį principą „čia ir dabar“. Keturi didieji universitetai P. Baršausko išsakytą scenarijų rėmė, tačiau tikrai ne todėl, kad jis lemtų tikrą universitetinio ugdymo pažangą, o dėl visiškai savanaudiškų paskatų: jei iš 14 universitetų liktų 4 (tiek priklausė tai LUPK), tai stojančių į juos skaičius gal net padidėtų ar bent jau nemažėtų taip drastiškai.
Antrasis veiksnys, suskaldęs akademinę bendruomenę, buvo (ir dar tebėra) kelių didesnių universitetų arogancija, vienu mostu nubraukusi kitų universitetų mokslinį įdirbį. Jokių nuosekliai išdėstytų argumentų nepateikiama, o sakoma vienodai: „Nieko gero ten nėra.“ Labiausiai nukentėjo LEU, KU, ŠU ir ASU. Apie tai, kad darni visų valstybės regionų plėtra neįmanoma be universitetinio parengimo, nemaža dalis dirbančių Kaune ir Vilniuje dar niekaip nesupranta. Net ir prieš kelias savaites per LRT kalbėjęs vieno KTU fakulteto dekanas Ainius Lašas pliauškė panašiai, kaip ir tūlas Gabrielius Landsbergis: „Užtenka dviejų – trijų universitetų.“ O juk ne vienerius metus praleido užsienyje ir matė, kas lemia visuomenės pažangą, o kas – nuosmukį.
Trečia, šalia nuolatinio Lietuvos universitetų niekinimo, jau seniai virtusio tyčiojimusi, suvešėjo tokia valdančiųjų elgsena, kai į mokslininkų pasiūlymus (ypač dėl regioninės politikos, pilietinės visuomenės ugdymo, savivaldos, valstybės strategijos, emigracijos mažinimo, ryšių su emigravusiais sistemos sukūrimo ir kt.) nekreipiama jokio dėmesio, dar ir dar kartą pabrėžiant, kokie prasti tie universitetai. Ar jiems visai nesvarbu, kad tuo patikės abiturientai ir tūkstančiais paliks Lietuvą? Ar tikrai Lietuvos gyvenimo, jos visuomenės formavimosi procesų visiškai nepažįstantys užsienio „ekspertai“, kuriuos taip noriai kviečiasi valdžios institucijos, pateiks optimalius ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos, savivaldos ir kitus sprendimus?
Ką matome po „reformos“?
Universitetų tinklo reforma, kurią sukurpė keli verslo rykliai, faktiškai įgiję didžiausią įtaką Lietuvoje, apie kurių užmačias jau įspėjo ir VSD, virto tikra afera. Lietuvoje dar niekada nebuvo, kad būtų pasmerktas ir sunaikintas aštuonis dešimtmečius Lietuvai labai reikalingus specialistus ruošęs universitetas. Bet būtent taip dabar atsitiko – uždaromas Lietuvos edukologijos universitetas. Per 700 mokslininkų atsidūrė gatvėje. Bet gal tai – puiku, gal būtent to ir buvo siekta? Na ir kas, kad mokytojų Lietuvoje jau katastrofiškai trūksta. Aišku, klerkus tai stebina, nes, uždarius per 1300 mokyklų, bedarbių mokytojų turėjo būti didžiulė minia. Bet kur ji dabar dingo?
Kad čia buvo edukologijos mokslo centras, kad buvo ruošiami mokytojai bendrojo lavinimo mokyklai, kurių jau dabar trūksta net Vilniuje, gal valdantiesiems visai nesvarbu. Ar jus įtikina naujųjų „chunveibinų“ šūkiai, kad „pasirinkome naują sistemą“, kad mokytojus dabar ruošime „plačios aprėpties universitetuose“? Ar čia irgi tinka „Internacionalas“: „Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim…“? Kai universiteto pastatas perduodamas Turto bankui, tai gal nė pamatų neliks?
Prof. dr. Jonas Jasaitis