Nors kai kurie garsūs pasaulio fizikai niekina filosofiją, ji visada turėjo ir turi daugiau įtakos fizikai, nei manoma. Kalbėsime nebūtinai apie lietuvių filosofus.
Vienas fiziko Stiveno Vainbergo knygos „Dreams of a Final Theory“ (Naujausios teorijos vizijos; 1994) skyrius pavadintas „Prieš filosofiją“. S. Vainbergas iškalbingai įrodinėja, kad filosofija yra daugiau griaunanti, nei naudinga fizikai, ir fizikams reikėtų išsilaisvinti nuo jos. Britų fizikas Stivenas Hokingas knygoje „The Grand Design“ (Didysis projektas; 2012) rašo, kad „filosofija yra mirusi“, kadangi didieji klausimai, kuriais turėtų diskutuoti filosofai, yra fizikų rankose. Amerikiečių fizikas ir kosmologas Nilas de Grase Taisonas viešai tvirtina, kad „kai mes sužinome ką apie besiplečiančią visatą, <…> apie kvantinę fiziką, kiekviena iš šių sričių yra taip toli nuo to, ką gali išmąstyti fotelyje sėdėdama visa filosofų bendruomenė <…>, todėl ji tapo atgyvenusi”. Tačiau reikėtų pražinti, kad gera filosofija visada vaidino esminį vaidmenį mokslo, ypač fizikos, raidoje ir panašu, kad taip bus ir toliau.
Tai nuo Atėnų klestėjimo laikų besitęsiančios diskusijos. Tuo metu auksinis graikų jaunimas buvo lavinamas Izokrato ir Platono mokyklose. Pirmoji, tarsi dabartinė kolegija, siūlė aukšto lygio praktinį mokymą, reikalingą jaunuoliams tapti politikais, teisėjais, advokatais, architektais ir pan. Platono mokykloje, tarsi dabartiniame universitete, buvo diskutuojami bendrieji klausimai apie visa ko pagrindus: kas yra teisingumas, kokie turi būti geriausi įstatymai, kas yra grožis, iš ko susideda medžiaga. Tai buvo filosofiniai klausimai.
Izokratas kritikavo Platono mokymą, sakydamas, kad tie, kurie filosofuoja, bet nieko nedaro praktiškai, yra daug blogesni už tuos, kurie nežino filosofijos, bet turi konkrečios mokslo srities žinių. Todėl mokslui filosofija yra visiškai nenaudinga. Platono mokinys Aristotelis gynė savo mokytojo filosofiją, sakydamas, kad teorija yra naudinga praktikai. Per du tūkstantmečius pasitvirtino, kad filosofijos įtaka mokslui yra didžiulė.
Ta įtaka akivaizdi nuo astronomijos iki fizikos. Senovės astronomija – viskas, ką žinome apie Žemę, kad ji apvali, jos dydį, Mėnulio ir Saulės dydį, atstumus iki jų, planetų judėjimą danguje ir pagrindus, nuo kurių moderni astronomija ir fizika atsirado – yra tiesioginis filosofijos palikuonis. Po šimtmečių Galilėjus ir Niutonas padarė svarbius atradimus, tačiau jie rėmėsi ankstesnėmis žiniomis. Jie jas praplėtė, naujai interpretavo ir suformulavo. Galilėjaus darbas būtų neįsivaizduojamas be Aristotelio fizikos. Niutonas atvirai pripažino esąs dėkingas senovės filosofijai, ypač Demokritui, už idėjas, kurios kilo iš filosofinių samprotavimų, tokias kaip tuščios erdvės idėja, atomizmas ir natūralus tiesiaeigis judėjimas. Jo samprotavimai apie erdvę ir laiką remiasi Dekarto mintimis.
Ir XX a. filosofija lėmė didžiausius fizikos atradimus. Kvantinė fizika prasidėjo nuo Haizenbergo intuicijos, paremtos stipria pozityvia filosofine atmosfera, kurioje jis buvo. Panašiai aiškiai filosofinis požiūris maitino Einšteino reliatyvumo teorijos kūrimą. Einšteinas taip pat labai aiškiai pripažino esąs dėkingas Macho, Leibnico, Šopenhauerio ir Poankarės filosofiniams argumentams.
Kodėl filosofija daro įtaką mokslui? Kadangi filosofija pateikia metodus naujoms perspektyvoms ir kritiniam mąstymui. Filosofai turi priemonių ir gebėjimų, kurių reikia fizikai: abstrakčią analizę, atidumą dviprasmybei, posakių tikslumą, sugebėjimą pamatyti spragas standartiniuose argumentuose, sugalvoti radikaliai naujas perspektyvas, atpažinti konceptualiai silpnas mintis ir suieškoti alternatyvius konceptualius aiškinimus. Geriausiai apie tai pasakė Einšteinas („The Collected Papers of Albert Einstein“ (Alberto Einšteino rinktiniai raštai; 1986): „Istorinio ir filosofinio fono žinojimas suteikia nepriklausomybę nuo savo kartos išankstinio nusistatymo, nuo kurio kenčia daugelis mokslininkų. Ši filosofinių įžvalgų sukurta nepriklausomybė yra skirtingumo tarp specialisto ir tikrojo tiesos ieškotojo ženklas.“ Nors mes skaitome, ką didieji mokslininkai sako apie filosofijos nenaudingumą, tokie fizikai, kaip Haizenbergas, Šriodingeris, Boras ir Einšteinas, turi priešingą nuomonę nei Hokingas ir Vainbergas.
Iš Aristotelio mokymų išplaukia ir kitas argumentas filosofijos naudai: tie, kurie neigia filosofijos naudingumą, kuria filosofiją. Hokingas ir Vainbergas gavo svarbių mokslinių rezultatų. Jie kūrė mokslą. Rašydami, kad „filosofija yra bevertė“ arba „filosofija yra mirusi“, jie nekūrė fizikos. Jie apmąstė geriausius mokslo kūrimo būdus. Tai mokslo metodologija: pagrindinis mokslo filosofijos dalykas yra paklausti, kaip mokslas daromas ir kaip jis turėtų būti daromas, kad būtų efektyvesnis.
Mokslininkai turi savo metodologiją, Hokingas ir Vainbergas turėjo savąsias. Jie išreiškė tam tikras idėjas apie mokslo metodologiją. Ar tai amžinoji tiesa, kaip mokslas visada veikė ir turėtų veikti? Ar tai geriausias mokslo supratimas, kurį šiandien turime? Ne. Tos idėjos atėjo iš loginio pozityvizmo. Skelbdami filosofijos bevertiškumą, Hokingas, Vainbergas ir kiti „anti-filosofiniai“ mokslininkai faktiškai atiduoda pagarbą mokslo filosofams, kuriuos jie skaitė arba kurių idėjas jie absorbavo iš jų aplinkos.
Niutonas, Maksvelas, Bolcmanas, Darvinas, Lavoazje (Lavoisier) ir daug kitų geriausių mokslininkų naudojo skirtingas metodologijas ir pasiekė puikių rezultatų. Kita vertus, mokslo filosofija labai patobulėjo, mokslas yra turtingesnis ir subtilesnis, nei manė šie mąstytojai. Hokingo ir Vainbergo klaida yra taikyti atskirą, istoriškai apribotą, ribotą mokslo supratimą amžinai mokslo logikai. Dabartinis mokslas su akivaizdžia ir neprieštaringa metodologija nebuvo toks nuo Beikono laikų iki gravitacinių bangų aptikimo, visada nebuvo visiškai aišku, ką ir kaip turėtume daryti, kurdami mokslą.
Mokslas iš naujo apibrėžė savo supratimą kartu su tikslais, metodais ir tyrimų priemonėmis. Imkime keletą pavyzdžių iš fizikos ir astronomijos. Nuo Ptolemėjaus sėkmingų teorijų, astronomijos tikslas buvo rasti teisingą apskritimų kombinaciją dangaus kūnų judėjimui apie Žemę aprašyti. Priešingai nei tikėtasi, pasirodė, kad pati Žemė yra vienas iš besisukančių dangaus kūnų. Po Koperniko tikslas buvo rasti teisingą judančių sferų kombinaciją, kuri atitiktų planetų judėjimą apie Saulę. Pasirodė, kad elipsinės trajektorijos geriau aprašo dangaus kūnų judėjimą nei apskritimai.
Po Niutono atrodė, kad fizikos tikslas buvo rasti kūnus veikiančias jėgas. Tačiau paaiškėjo, kad pasaulį galima geriau aprašyti dinaminiais laukais nei jėgomis. Po Faradėjaus ir Maksvelo tapo aišku, kad fizika turi rasti judėjimo erdvėje dėsnius kintant laikui. Priešingai nei manyta, pasirodė, kad erdvė ir laikas yra dinaminiai. Po Einšteino tapo aišku, kad fizika turi ieškoti tik deterministinių Gamtos dėsnių. Bet kartu paaiškėjo, kad mes geriausiu atveju galime rasti tik tikimybinius dėsnius. Ir taip toliau.
Prof. habil. dr. Jonas Grigas
(Pabaiga – kitame numeryje)