Mes praėjome ugnį ir plieną
Užsigrūdinom tundrų šaly –
Nesutrupint mūs gretų šiandieną
Nesutrypt laisvės žiedo širdy
Česlovas Kavaliauskas
„Ledinės ašaros“ – tai jau vienuoliktoji rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knyga. Prieš ją buvo „Gerumo šviesa“ (1996), „Amžinybės sparnai“ (1997), „Meilės giesmė“ (1999), „Gyvybės lopšys“ (2000), „Tolstantis aidas“ (2001), „Vilties angelas“ (2002), „Pradinės mokyklos mokytojų rengimo bei švietimo raida Lietuvoje“ 1940–1957 m.“ (2004), „Aušros sūnus“ (2006), „Gaivusis šaltinis“ (2007), „Alytaus švietimo arimuose“ (2010) ir dabar ši – vienuoliktoji – „Ledinės ašaros“ (2018). Tai knygos apie Lietuvos šviesuolius – mokytojus ir gydytojus, savo gyvenimo pavyzdžiu įrodžiusius žmogaus dvasios didybę ir gebėjimą net sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis išlikti žmogumi, asmenybe, nepalūžti ir nepasiduoti, ištikus negandai. Stipriausi yra tie, kurie, anot genialaus fiziko A. Einšteino, savo gyvenimą orientuoja į tikslą, o ne į daiktus. Lietuviams tokiu tikslu visada buvo jų Tautos ir valstybės laisvė, stipriausiu jausmu – Tėvynės meilė, o aukščiausiu imperatyvu – pareiga ją saugoti ir ginti. Tokie yra visi Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygų herojai, įkvepiantys ir mokantys.
Naujausioje knygoje autorė liko ištikima šiai temai ir tęsia pasakojimą apie stiprius Lietuvos žmones, kaip rašo buvęs Norilsko sukilimo dalyvis, Norilsko Vytis kun. Česlovas Kavaliauskas, „praėjusius ugnį ir plieną, ir užgrūdintus tundrų šaly“. Šį kartą ne apie mokytojus, o apie gydytojus, kurie dirbo ar dar tebedirba Alytaus Stasio Kudirkos ligoninėje, pavadintoje jos atkūrėjo vardu. Knyga skirta Lietuvos Respublikos šimtmečio ir šios ligoninės šimtosioms įkūrimo metinėms. Toliau knygoje pateikiama šios ligoninės įkūrimo istorija, pradedant 1918 m., kai buvo atkurta Lietuvos valstybė ir apginta jos nepriklausomybė. Carinės Rusijos okupacijos metais Pontonų kareivinėse veikusi karo ligoninė, atkūrus nepriklausomybę, jau lietuvių valdžios 1918 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvo pertvarkyta į Alytaus apskrities ligoninę. Pirmuoju jos vedėju buvo paskirtas gydytojas Benjaminas Petrovas, jo kolegomis tapo Simonas Janavičius ir Vincas Kanauka. Visi gydytojai buvo idealistai ir pasišventėliai Lietuvai bei jos žmonėms. Jie pasiaukojamu darbu siekė kuo greičiau atkurti jauną Lietuvos valstybę. Gydytojų ir jų vadovaujamo kolektyvo pastangomis, finansiškai remiant Lietuvos Vyriausybei, Alytaus apskrities ligoninė 1938 m. įsikėlė į naujas gražias patalpas su 78 lovomis. 1939 m. prie ligoninės buvo atidarytas ir Užkrečiamųjų ligų skyrius su 30 lovų bei patogi, gerai įrengta ligoninės skalbykla. Ligoninės statyboms vadovavo talentingas architektas Stasys Taškūnas.
Neilgai ligoninės personalas ir alytiškiai džiaugėsi naująja ligonine. 1940 m. birželio 15 d. ją okupavus Lietuvą iš Rusijos užplūdusioms bolševikinėms ordoms, pirmomis aukomis tapo Alytaus ligoninės gydytojas Vasilijus Stepanovas, kuris buvo suimtas ir įkalintas Rešiotų mirties lageryje. Vienas šios ligoninės įkūrėjų gydytojas Simonas Janavičius buvo išsiųstas į Šiaurės Pečioros gulago sistemos sunkiųjų darbų kalėjimą, ligoninės statytojas inžinierius architektas Stasys Taškūnas – į Archangelsko srities Jercevo koncentracijos lagerį, kuriame mirė iš bado ir buvo palaidotas masinėje lietuvių politinių kalinių kapavietėje – anglių kasyklos šachtoje. Gydytoja odontologė Eugenija Stepanovienė-Bekker su dviem mažametėmis dukrelėmis buvo ištremta į Altajaus kraštą, iš kur po kelių mėnesių perkelta į Ledinuotojo vandenyno negyvenamą salą Trofimovską prie Laptevų jūros. Ten taip pat buvo ištremtos medicinos seselės Zita Balčiūtė-Didžpetrienė, Anelė Degėsytė-Balčiuvienė ir Klara Tamulionytė-Žemaitienė su savo tėvų šeimomis. Į kitą to paties vandenyno salą Tit-Arus buvo ištremta ir trylikametė Izabelė Baublytė – būsimoji medicinos seselė Balčiūnienė. Ką joms teko iškentėti negyvenamose salose ant amžinojo ledo įšalo, knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ puikiai aprašė taip pat ten buvusi Dalia Grinkevičiūtė. Vienas po kito NKVD suimti ir išsiųsti į Rusijos Sibiro platybių tremtį, kalėjimus ar lagerius net 32 Alytaus apskrities ligoninės medikai. Iš ištremtųjų prie Laptevų jūros mirė nuo bado, šalčio ar ligų kas antras lietuvis, o iš ten ištremtų politinių kalinių 85 proc. buvo išžudyta ar mirė nuo bado. Išliko tik nedaugelis.
Vokiečių okupacijos metais buvo sušaudyti ligoninės gydytojai Rabinovičiai, vyras ir žmona, Kibarskis, Radžiauskas, Perkulis su šeimomis. Juos okupantai užkasė bendrame kape Vadžgirio miške.
1944 m. prasidėjus antrajai rusų okupacijai Lietuvoje, pradėjo veikti ir NKVD užsuktas žmogžudysčių smagratis – Lietuvos žmonių suėmimai, tardymai, žudymai. Vien tik 1944–1945 m. NKVD suėmė 52 351 Lietuvos gyventoją. Iš jų 402 buvo nužudyti, 5 913 – įkalinta ir išsiųsta į Rusijos kalėjimus. Iki 1958 m. buvo suimti, nuteisti ir išsiųsti į Rusijos kalėjimus ir lagerius 142 575 politiniai kaliniai. Tik 29 726 iš jų grįžo į Lietuvą (žr.: Arvydas Anušauskas. Teroras 1940–1958. – V., 2012).
Lietuvoje tardymo metu Alytaus NKVD būstinėje buvo nužudyti Alytaus tuberkuliozinės ligoninės darbuotojas šviesuolis inteligentas Juozas Labokas ir jau žymus to meto poetas mokytojas Konstantinas Bajerčius. Jų žudikai – sužvėrėję enkavedistai Mykolas Gulbinas ir rusas KGB kapitonas Grigorenka. Apie Mykolo Gulbino kraupias žmogžudystes skaičiau ne vienuose Dzūkijos politinių kalinių memuaruose. Galima tik stebėtis, kaip Lietuvos žemėje galėjo gimti toks monstras, lietuvių tautos kraugerys. Kada nors, gal ir Alytuje, atsiras istorikas ar kraštotyrininkas, kuris parašys išsamią Alytaus žmonių ir jo apylinkių tragišką pokario istoriją, įvardins visas raudonojo maro aukas ir jų budelius. Istorija turi būti teisinga, kad nepasikartotų.
Vienas iš pokario Alytaus ligoninės vadovų ir ją atstačiusių buvo gydytojas Stasys Kudirka, kurio vardu ligoninė ir pavadinta. Tai žmogus, nepabijojęs eiti prieš tuometinės komunistinės politikos srovę, nepabūgęs NKVD teroro. Jis priėmė į darbą Alytaus ligoninėje ir jos poliklinikoje iš tremties grįžusius buvusius ir naujus ligoninės darbuotojus, tokius kaip: gydytojas traumatologas-ortopedas Juozas Petruškevičius, buvęs tremtyje Irkutsko srityje, Taljanų miškų ir uolų gyvenvietėje; buvęs politinis kalinys ir Lietuvos partizanas Liudas Mulerskas-Naras (1923–2000), dirbęs ligoninės Sanitarijos ir epidemiologijos skyriuje; Eugenija Paruškevičiūtė-Šilkūnienė, buvusi Krasnojarsko krašto tremtinė, ligoninėje dirbusi akušere, o vėliau – net vyr. akušere; Boleslovas Miliauskas (1930–2012), buvęs politinis kalinys, kalėjęs Novosibirsko, Gorkio srities, Karagandos ir Krasnojarsko lageriuose, ligoninėje dirbęs chirurgu, vėliau – onkologu; Juozas Kascenskas (1911–2005), buvęs politinis kalinys Uralo lageriuose, ligoninėje dirbęs gydytojo epidemiologo padėjėju; Kazimieras Gogelis (1906–1997), Archangelsko srities ir Komijos ATSR lagerių politinis kalinys, ligoninėje dirbęs gydytoju pulmonologu; vienas iš ligoninės kūrėjų Simonas Janavičius (1890–1956), buvęs politinis kalinys viename Šiaurės Pečioros gulago sistemos lagerių, ligoninės gydytojas ir aktyvus visuomenės veikėjas; Vasilijus Stepanovas (1885–1966), buvęs šios ligoninės kūrėjas ir jos vedėjas, politinis kalinys, miręs nuo bado Rešiotų lageryje. Izabelė Baublytė-Balčiūnienė (1927–2003), buvusi Tit-Arų salos Laptevų jūroje tremtinė, ligoninėje dirbusi medicinos sesele. Kaip tik čia dirbant išsiskleidė jos, kaip rašytojos ir poetės, talentas. Ji parašė ir išleido savo autobiografinę knygą „Kančių saloj palaidota jaunystė“ (Alytus, 1994) ir eilėraščių rinkinius „Anglim ant beržo tošies“ (1990) ir „Laukia tėviškė, vartuos parimus“ (1995). Ir taip visi 32 ligoninėje dirbę ar iki šiol dar dirbantys medikai. Kad tai buvo savotiškas to meto Alytaus ligoninės administracijos žygdarbis bendrame okupuotos Lietuvos sugrįžusių politinių kalinių ir tremtinių situacijos kontekste, liudija poetės Izabelės Balčiūnienės širdies rauda, išreikšta eilėmis:
buvo žiauriai nukankinti Juozas Labokas ir
Konstantinas Bajerčius
Mes sugrįžom iš Sibiro tolių,
Iš vergijos juodų sutemų,
Mes lyg paukščiai parskridom Tėvynėn,
Bet neradom jau savo namų.
Knygoje pateiktos 10 politinių kalinių ir tremtinių, Alytaus Stasio Kudirkos ligoninės medikų biografijos: jau minėtos medicinos seselės Izabelės Baublytės-Balčiūnienės; Zitos Balčiūtės-Didžpetrienės (1934–2011), buvusios Trofimovsko tremtinės; Anelės Degėsytės-Balčiuvienės (1914–1978), taip pat buvusios medicinos seselės, ištremtos į negyvenamą Trofimovsko salą; Vidutės Grėbliauskaitės-Vitkauskienės, buvusios Intos tremtinės, dar tebedirbančios ligoninėje vidaus ligų gydytoja; Vyto Jazepčiko, ištremto į Krasnojarsko sritį, Mansko rajono Unguto kaimą, tebedirbančio ligoninės Nervų ligų skyriaus vedėju; Boleslovo Miliausko, Juozo Petruškevičiaus; Elžbietos Skirmutės Šiaulytės-Tarutienės, gydytojos akušerės ginekologės; Klaros Tamulionytės-Žemaitienės, ligoninės medicinos seselės, ir Birutės Zailskaitės-Valiūnienės, gydytojos laborantės, sveikatos statistės, ir Tuberkuliozės ligoninės darbuotojo Juozo Laboko. Kiekvieno mediko biografija pateikta su didele atjauta buvusių politinių kalinių ir tremtinių dramatiškiems likimams, sušildyta pasididžiavimo jais, kaip stipriomis Lietuvos asmenybėmis, parodoma jų gyvenimo ir kovos už gyvenimą šviesa. Ir jie patys vadinami Šviesa, kuri nušvietė ir knygos autorės gyvenimo kelią, savo oriai, kaip ir dera tikram lietuviui, pakelta ir iškentėta kančia ir herojiškai, nepalūžus ir neabejojant, siekiant savo gyvenimo tikslo, kad savo profesijos ir asmenybės šviesos būtų kuo naudingesni savo mylimai Tėvynei, savo tautai ir savo Valstybei.
Taigi turime dar vieną rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygą „Ledinės ašaros“, kurią skaitydamos jaunosios lietuvių kartos iš knygos herojų gyvenimo galės mokytis pareigos jausmo Tėvynei, orios ištvermės ištikus negandai, žmogiškumo ir atjautos šalia esančiam silpnesniam bei kryptingo savo tikslo siekimo, tikint, kad žmogus viską gali, jeigu tik deramai organizuoja savo neišsemiamas žmogiškąsias galimybes, siekiant užsibrėžtų tikslų, kurie kartais atrodo neįmanomi dėl susiklosčiusių aplinkybių. Kartu ši knyga yra liudijimas Lietuvos istorijai apie okupacinio režimo nusikaltimus lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Linkiu knygai plataus ir greito kelio į Lietuvos, ypač medicinos įstaigų ir mokyklų, bibliotekas, jos skaitytojams – mokytis visada išlikti tvirtais lietuviais, žinančiais savo švenčiausias pareigas.
Prof. Ona Voverienė