Spalio 5 d. Lietuvos Respublikos Seime, Lietuvos Tarybos salėje įvyko ketvirtasis Laikinosios Seimo ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo grupės posėdis. Jis gerokai skyrėsi nuo anksčiau įvykusių – salė buvo pilnutėlė, dalyvavo tiek akademinių asociacijų, tiek valdymo institucijų, tiek visuomeninių organizacijų atstovai. Posėdžio tema – „Šalies regionų žaliosios ekonomikos socialinės ekologinės sistemos tvarus vystymas 2023–2030 metų perspektyvoje“. Kelerius metus kruopščiai rengiamą nacionalinį projektą pristatė Vilniaus universiteto prof. dr. Dalius Serafinas ir dr. Vladimiras Novosadas. Pasisakė Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė, Seimo nariai Dainius Kepenis ir Lauras Stacevičius, Ūkio ir Žemės ūkio ministerijų atstovai bei kiti posėdžio dalyviai. Tarp jų buvo technikos, agrarinių, socialinių ir kitų mokslo sričių atstovų, nes siekiama sutelkti tiek akademinės bendruomenės, tiek valdymo institucijų pastangas valstybės valdymui tobulinti, kartu ieškoti sudėtingų ekonominių ir socialinių sprendimų. Diskusijos turinį apibendrino Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis. Projekto tikslas – užtikrinti žmogaus orų gyvenimą darnioje bendruomenėje ir sveikoje aplinkoje, numatant strategines gerai suderintų veiksmų kryptis.
Diskusija išryškino, kad, nepaisant visų dabartinių valdančiųjų džiūgavimų apie tariamai gerėjančią Lietuvos ekonominę, socialinę ir kultūrinę situaciją, valstybės strategija atrodo blogiau, nei suplyšęs rėtis. Tokie rodikliai, kaip BVP ir biudžeto pajamų dalies augimas, nieko nepasako apie socialinės atskirties augimo priežastis ir prastėjančią atokesnių regionų situaciją, kai net siūloma numatyti skirtingus atlyginimus už tą patį darbą Vilniuje ir kur nors Tauragėje arba Skuode. Ar Konstitucija nenumato visų valstybės piliečių lygybės? Kodėl Tauragėje dirbančio mokytojo vidutinis atlyginimas faktiškai gali būti vos ne dvigubai mažesnis už dirbančio Vilniuje? Kokias pasekmes sukelia net septynis kartus didesnės turtingosios visuomenės dalies pajamos? (Projekto autoriai per numatytą laikotarpį tikisi rasti sprendimų, kurie šią nelygybę leistų sumažinti bent iki keturių kartų.)
Vis labiau aiškėja, kad valdantieji (kalbame ne apie bičiulių klubeliais virtusias ir bet kokį visuomenės pasitikėjimą praradusias partijas, o apie tuos, kurių įtaka sprendimų priėmėjams yra pati didžiausia jau beveik tris dešimtmečius) nesuvokia visuomenės bazinių socialinių poreikių tenkinimo programos, neįsivaizduoja jos sudėtinių dalių ir net nėra bandę kurti tokią programą. Apie kokį optimalų valdymo modelį galima kalbėti, kai valstybėje pagrindinis administracinis teritorinis vienetas net nelaikomas savivaldos subjektu, o net riboti vadinamųjų savivaldybių įgaliojimai dažnai pasirodo neįgyvendinami, nes tam nėra nei ekonominių, nei socialinių svertų? Kaip valdomas valstybės ūkis, kai dominuoja žaliavų (neapdirbtos medienos, grūdų ir pan.) eksportas, faktiškai kuriantis darbo vietas kitose valstybėse, o piliečiai mato augančias biokuro ir net malkų kainas?
Kuo iš tikrųjų pavirto iki šiol vis dar reklamuojama „universitetų tinklo optimizavimo reforma“, jei vietoje žadėto lėšų taupymo jau oficialiai pripažįstama, kad tam prireiks papildomų 123 mln. eurų, kurių didžioji dalis bus skiriama iš valstybės biudžeto. Tačiau net po tokių absurdiškų „reformų“ valdantieji vis dar nemato reikalo jas aptarti su akademine bendruomene. Akivaizdu, kad nenorima matyti skirtumo tarp universiteto ir iš surenkamų konstrukcijų greitai surenčiamo logistikos ar prekybos centro. Iki šiol nepagalvota, kas yra Alma Mater ir koks ilgalaikis jos vaidmuo valstybės pažangai. Net ir šiame pasitarime nedalyvavo nė vienas viceministras, nors strateginis planavimas – jų tiesioginė funkcija.
Visam diskusijos turiniui išnagrinėti prireiktų atskiro išsamaus straipsnio, todėl apibendrinimui pasirinkome tezę, kurią paminėjo vienas jos dalyvių. Jis priminė, kad, kuriant valstybės strategiją, būtina vadovautis miško sodintojų nuostata: mišką sodinantieji žino, kad patys to miško nekirs, nes tai galės padaryti tik būsimos gyventojų kartos. Ilgalaikės perspektyvos numatymas – pats svarbiausias strategijos kūrėjų uždavinys. Net tokiam užmojui, kaip bandymas susigrąžinti bent trečdalį emigravusių specialistų, reikia bent kelių dešimčių metų trukmės veiksmų programos.
Parengė Jonas Jasaitis