Kiek yra peticijų?
Prie internete pateiktos vienos peticijos rašoma: „Šia peticija siekiame švietimo ministrės J. Petrauskienės atsistatydinimo iš ministro pareigų. Pasirašiusieji peticiją manome, kad ministrė priima netinkamas reformas Lietuvos Respublikos švietimo srityje, neįžvelgia opiausių ir būtinų spręsti problemų pedagogikos srityje, taip pat ne tik, kad negerina situacijos Lietuvos švietime, tačiau ją dar ir blogina.“ Šiame trumpame tekste palikta korektūros klaida, o tekstas prašosi redagavimo. Spalio 12 d. rytą po šią peticiją buvo 72 parašai. Gana daug asmenų, esančių šiame sąraše, nenurodo savo vardo. Ką tai reiškia? Žmonės, pasirašę peticiją, bijo, todėl nenori būti identifikuoti?
Kiek yra pasirašiusių peticiją?
Bet ar čia ta pati peticija, minima net keliuose žiniasklaidos šaltiniuose? Spalio 10 d. (trečiadienį) paskelbtame ELTA pranešime rašoma: „Peticiją su reikalavimu, kad ministrė Jurgita Petrauskienė, kaip nepateisinusi lūkesčių, praradusi švietimo bendruomenės ir visuomenės pasitikėjimą, nedelsdama atsistatydintų, trečiadienio rytą buvo pasirašę 2 147 asmenys.“
Ar yra kelios peticijos dėl ministrės Jurgitos Petrauskienės atstatydinimo?Spalio 12 d. rytą svetainėje, kurioje pateikta ir „Peticija dėl visuomenės solidarumo su Lietuvos mokytojais“, nurodyta, kad jau pasirašė 5 171 asmuo. Vien per pusvalandį pasirašiusiųjų skaičius išaugo daugiau negu dešimčia. Tačiau ką tada reiškia pirmoji peticija su abejotinos kokybės tekstu ir vos keliomis dešimtimis pasirašiusiųjų, tarp kurių gana daug neatskleidžiančių savo tapatybės? Ar tai tikrosios peticijos „antrininkė“, kurios paskirtis, kaip ir vis dažniau platinamų „netikrų naujienų“, klaidinti ar net įbauginti besirengiančius išreikšti savo pilietinę poziciją?
Kai spaudoje buvo paskelbta informacija apie ministrės sutuoktinio laimėtus Švietimo ir mokslo ministerijos skelbtus konkursus, netrukus atsirado visa virtinė keistų komentarų apie šią informaciją paviešinusį autorių, kurių niekaip kitaip, kaip bandymu klaidinti skaitytojus, nepavadinsi. Tarsi ta pačia ranka surašyti tekstai, kuriuose mokslininkas įžūliai įžeidinėjamas ir žeminamas, pristatomas kaip nuolatinis nepagrįstų skundų ir net paskalų skleidėjas. Komentaruose akivaizdus noras jam pakenkti, sumenkinti jo mokslinius darbus. Kas buvo tokių komentarų autoriai ir kieno užsakymu jie skleidė akivaizdų melą?
Gal šią ministrę reikia tik užjausti ir jai net padėkoti?
Keliose visuomenės informavimo priemonėse teigiama, kad ministrė nesvarsto tokio varianto, kaip atsistatydinimas. Esą reaguotų tik tada, jei apie tai jai pasakytų patys ją į šias pareigas rekomendavę ir paskyrę valstybės vadovai. Tai jau kažkokia nauja asmens pozicija ir valstybės tarnyboje dar neregėta praktika, kai eliminuojama būtinybė pačiam kritiškai vertinti savo veiksmus ir jų pasekmes.
Kai Konstitucinis Teismas Švietimo ir mokslo ministerijos veiksmus prievarta prijungti Lietuvos sporto universitetą prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pripažino kaip prieštaraujančius pagrindiniam valstybės įstatymui, demokratines vertybes ir teisės viršenybę pripažįstanti institucija mažų mažiausiai turėjo atsiprašyti šio universiteto bendruomenės. O kaip elgiasi ministerija, kuriai vadovauja Jurgita Petrauskienė? Neseniai paskelbtame šios ministerijos pranešime, aptariant vadinamąjį universitetų tinklo optimizavimo planą, sakoma: „Taip pat planuojama Lietuvos sporto universitetą prijungti prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, dėl to šiuo metu dar vyksta diskusijos, rengiami nutarimų projektai.“ Ar Konstitucinio Teismo nutarimas prilyginamas kažkokiai eilinei „diskusijai“, o galutinis rezultatas vis tiek būsiąs toks, kokį planuoja ši ministerija?
Seimo „Valstiečių“ frakcijos narys Naglis Puteikis žada rengti interpeliaciją švietimo ministrei, jei ši ignoruos daugkartinius švietimo bendruomenės raginimus prisiimti asmeninę atsakomybę ir atsistatydinti. O šios frakcijos vadovas Ramūnas Karbauskis net siūlo ministrei padėkoti už tai, kad ji ėmėsi įgyvendinti tiek daug pokyčių. Eilinį kartą apkaltinęs opozicijos atstovus, neva šie ir dabar tik kelia sumaištį, jis aiškina, kad pedagogų nepasitenkinimą labiausiai lėmė ministerijos diegiamos naujovės, prie kurių pedagogams dar teksią priprasti, o jų atlyginimai netrukus tikrai didėsią. Apie tai, kad mokytojai verčiami atgaline data pasirašinėti darbo sutartis, kad etatinio apmokėjimo sistemoje yra gausybė neišspręstų klausimų, valdančios Seimo frakcijos vadovas lyg ir nėra girdėjęs. Ir tarsi visai nesvarbu, kad vos prieš kelias dienas jis kalbėjo priešingai, primindamas asmeninę atsakingas pareigas einančių asmenų atsakomybę.
Reklamuojant verslininkų grupių, kurių neteisėta įtaka valstybės valdymui vis labiau domisi ir teisėsaugos institucijos, sukurptą universitetų „optimizavimo planą“, visuomenei buvo aiškinama, neva šis planas leis taupyti valstybės biudžeto lėšas. Tačiau jau minėtame Švietimo ir mokslo ministerijos pranešime nurodyta: „Pertvarkius valstybinių universitetų tinklą, iš 14 valstybinių universitetų liks 9. Universitetų tinklo optimizavimui skiriama 123 mln. eurų, iš jų 106 mln. eurų ES investicijų.“ Tai koks šia taupymas, jei išreklamuotai pertvarkai reikia tokios milžiniškos sumos? Prie jos dar būtina pridėti didžiulius nuostolius, kuriuos jungiami universitetai patiria, neišvengiamai prarasdami anksčiau įsigytą įrangą, nereikalingu tapusį auditorijų inventorių ir kt.
Ministerija teigia, kad „baigiami rengti siūlymai dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų ir kolegijų veiklos kokybės gerinimo“. Tačiau kokios naujos kokybės galima tikėtis, sujungus penkis lituanistikos tyrimus vykdančius institutus į vieną? Kokia nauja tyrimų kokybė gali atsirasti, atėmus iš mokslininkų jiems įrengtas ir metų metais tarnavusias darbo vietas, o juos pačius sukėlus į tam nepritaikytas patalpas, kurias projektuojant jokia mokslinė veikla ten nebuvo numatyta? Kam slėpti, kad tikrąją patalpų keitimo idėją lemia kai kurių verslo bendrovių siekis užvaldyti prestižinėse sostinės vietose esančias dabartinių mokslo institucijų patalpas?
Ar tikrai visi įsitikinę, kad ministrei verta dėkoti?
Dar spalio 5 d. peticiją, reikalaujančią, kad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė nedelsdama atsistatydintų, pasirašė ir į Lietuvos Respublikos Prezidento postą kandidatuojantis Sąjūdžio pradininkas filosofas Arvydas Juozaitis. Pasirodo, kad dar rugsėjo 25 d. A. Juozaitis žiniasklaidos paskelbtame atvirame laiške Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį ragino imtis veiksmų, kad būtų atstatydinta susikompromitavusi ministrė J. Petrauskienė. Atsakymo iki šiol nėra.
Kam suverčiama kaltė?
Ką tik atskriejo dar viena naujiena – ministrė atleido iš pareigų Ugdymo plėtotės centro direktorių Giedrių Vaidelį ir sustabdė 1,3 mln. eurų vertės viešąjį pirkimą bendrosioms ugdymo programoms parengti. Atleistas vadovas labai klusniai sutiko šį sprendimą ir pasitraukė „šalių susitarimu“, nors būtent šios ministerijos nurodymu centras buvo įpareigotas peržiūrėti ir atnaujinti ugdymo turinį. Pasak G. Vaidelio, rengiant viešąjį pirkimą, su Švietimo ir mokslo ministerija buvo glaudžiai bendradarbiaujama. Naivūs aiškinimai, neva padalinio vadovo kaltė, kad apie tokį viešąjį pirkimą buvo nepakankamai informuota visuomenė, skamba per daug neįtikinamai. Tai daug labiau panašu į bandymą nukreipti dėmesį ir „atpirkimo ožio“ paiešką. Bet štai kitas, jau gana gerai žinomas atvejis. Atsakymo, kodėl ministrės sutuoktinio Evaldo Petrausko įmonė, turinti tik du darbuotojus, nuolat laimėdavo šios ministerijos skelbtus viešuosius pirkimus, nėra iki šiol. Koks „šalių susitarimas“ veikia šį kartą?
Prof. dr. Jonas Jasaitis