Rašydamas apie dabartinius valdančiuosius, turiu mintyje ne „pozicijoje“ esančias politines partijas, o tas verslo grupuotes, nuo kurių faktiškai priklauso svarbiausių sprendimų priėmimas. Neseniai Seime atliktas tyrimas atskleidė, kad didžiausią įtaką valstybėje turi ne Seimo ar Vyriausybės nariai ir jokiu būdu ne didžiausiomis vadinamos partijos, o kelios verslo grupės. Prieš kurį laiką žiniasklaidoje buvo atvirai aptarinėjama, už kiek galima nupirkti visą Vyriausybę. Nors Prezidentė daug kartų ragino pažaboti korupciją ir taip pat ne kartą aiškino, kad tapome „nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybe“, teigiamų permainų įtakos sferų pasiskirstyme vis dar nėra.
Net jei pirmoji politinės korupcijos byla pasibaigtų įstatymo pergale (kas labai menkai tikėtina), joje teisiamos grupuotės įtaką netrukus pakeistų kitos, apie kurių galią jau seniai žinoma, tačiau baudžiamosios bylos joms dar nekeliamos. Kai net įtakingoms politinėms partijoms vadovauja asmenys, kurių didžiausias rūpestis, kaip kuo greičiau sukaupti privatų kapitalą, ir kai to kapitalo plėtros šaltiniai ir augimo tempai kelia didžiausią nuostabą, sunku tikėtis, kad jos pagaliau pasiryš apsivalyti, o valstybės interesai joms taps patys svarbiausi. Tų partijų ideologinė sumaištis rodo, kad artimiausiu metu tikėtis tokios valstybės strategijos, kurioje piliečių baziniai socialiniai interesai būtų svarbiausias prioritetas, kol kas nerealu. Kai tradiciškai „konservatoriais“ vadinamoje partijoje jau seniai įsigalėjo pseudoliberalioji ideologija, kai suskilę socialdemokratai vis dar aiškinasi tarpusavio santykius, kas galėtų tapti ta jėga, kuri imtųsi atsakomybės už valstybės likimą?
Dabar tai skelbiasi daranti „valstiečių ir žaliųjų“ grupė, turinti trapią daugumą Seime ir kasdien patirianti jau net nežinia kam tarnaujančios žiniasklaidos išpuolius, visuomenės susitelkimo, matyt, dar ilgokai teks palaukti. Didžiausią nerimą kelia labai menkas pačios visuomenės pilietinis išprusimas ir visiškas diskusijų kultūros nebuvimas. Kol kas sugebame tik keiktis (net socialiniuose tinkluose) ir lipdyti neigiamą prasmę turinčias etiketes. Kai net gana solidžiai atrodantis pilietis, išgirdęs apie sukčiavimą perkėloje į Kuršių Neriją, į ekraną ramiai dėsto, kad „čia juk – Lietuva“ ir, jei tik galima rasti būdą nemokėti už perkėlimą, juo bus ir naudojamasi, labai aiškiai matyti, kad nuostata laikytis įstatymų ir taisyklių jam svetima.
Kai žmonės 50 metų gyveno pagal kitos valstybės įstatymus, jie prie to priprato. Įprasta praktika – nesilaikyti jokio įstatymo tol, kol tas nesilaikymas nesmogia piliečiui per galvą arba neturi įtakos jo piniginei. Tokios sampratos, kad ne tik valstybė už tave atsako, bet ir tu atsakai už savo valstybę, nėra. Į valstybę žiūrima pagal nuostatą: ką ji man duos? Neseniai viename straipsnyje buvo pabrėžta, kad nebėra paskatų pasilikti Lietuvoje: tautinė kultūra – neįdomi ir beveik nežinoma (nors tai nėra tik muziejai); socialinė nelygybė – didžiausia ES; savivaldos praktiškai nėra, nes valdžia jos bijo ir daro viską, kad ji neatsirastų; Lietuvos universitetai – apšmeižti, todėl daug aktyviausių abiturientų renkasi studijas svetur. Įdomiausia, kad koneveikiamos ir mokyklos, bet jų auklėtiniai kažkodėl įstoja į Oksfordo, Kembridžo, Harvardo ir pan. universitetus. Tiesa, yra viena aplinkybė: dauguma aukščiausius rezultatus bendrojo lavinimo sistemoje pasiekusių abiturientų turėjo korepetitorius. O tam reikėjo papildomų pinigų. Taip formuojamas naujasis elitas – energingi, gerai suvokiantys finansinę įtaką, tačiau be lietuviškos savimonės ir nebesuvokiantys, kas yra teisingumas ir sąžinė.
Artėja keli rinkimai, tarp kurių svarbiausi – Prezidento. Mes ir vėl tikimės „mesijo“, kuris už mus operatyviai išspręs visas mūsų problemas: atsiras profesionalai, vadovaujantys ministerijoms, į Seimą pateks tik sąžiningiausi ir protingiausi, žiniasklaida staiga nustos meluoti ir pradės objektyviai dėstyti apie kasdien vykstančias teigiamas permainas, o mūsų piniginės ims sparčiai pilnėti. Žinoma, mes ir toliau įtikinėsime save, kad „jokiais draudimais pozityvių pokyčių negalima pasiekti“, nors būtų kalbama apie kelių eismo taisykles, sveiką mitybą ar alkoholinių gėrimų prekybos apribojimus, nors ir puikiai suvokiame, kad tas mistinis sąmoningumas be tikslingos teisinės tvarkos neatsiras.
Ar dabar gali atsirasti kandidatas į prezidentus, kuriuo absoliuti dauguma piliečių pasitikėtų? Net jei toks ir atsirastų, ar būtume pasirengę su juo dirbti išvien, ar tik pasyviai stebėtume, laukdami kokios nors klaidos arba nesėkmės, nes tada ir vėl galėtume pasakyti: „Na va ir tas – ne kitoks. Nieko gero toje Lietuvoje nebus“? Gal dar pridėtume: „Reikia mauti iš čia.“ Nė vienas Prezidentas, nė vienas premjeras, dar net nepasibaigus kadencijai, nebuvo Lietuvoje įvertintas teigiamai. Visiems skyrėme tik neigiamas etiketes. Bet ar tikrai visi jie buvo nevykėliai ar apgavikai? Štai rinkome V. Adamkų. Jau per rinkiminę kampaniją buvo bliaunančių, kad jis – svetimas, neišmano mūsų reikalų. Net – „amerikonas“. Tik kodėl pamiršome Sedos kautynes (1944 m. spalio 9 d.), kuriose jis, dar nepilnametis, su ginklu rankose išdrįso stoti prieš okupantą? Kodėl pamiršome, kad jis su JAV lietuviais JAV Prezidentui H. Trumenui atnešė dėžes su milijonu parašų, kad Lietuvos okupacija būtų nepripažinta teisėta, nors didžiulės politinės jėgos įvairiose valstybėse to siekė.
Kodėl nesusimąstėme apie jo profesinę kompetenciją ir tarptautinę patirtį? Ką reiškia vienoje iš pačių atsakingiausių valstybės tarnybų išdirbti per 30 metų, kai aptarnaujamoje teritorijoje tokios valstybės, kaip Lietuva, sutilptų daugybę kartų. Kodėl jam buvo suteikti visi aukščiausi JAV valstybiniai apdovanojimai, kokius gali gauti civilis pareigūnas? Kodėl jo nekeitė nei respublikonai, nei demokratai, nors per tą laiką pasikeitė net šeši JAV prezidentai? O kaip mes? Ar atėjome jam į talką? Net artimiausi patarėjai (ypač antrosios kadencijos metu) akiplėšiškai jam melavo, o ne vienas ministras, davęs priesaiką, ne kartą ją sulaužė.
Tai kokio Prezidento norime dabar? Ar tokio, kuris turi didžiausią tarptautinės veiklos patirtį, daug metų bendradarbiauja su atsakingiausiuose postuose dirbančiais pareigūnais ir labai daug padarė, kad Lietuva taptų NATO nare? Tokio, kuriam Europos Sąjungos institucijos patikėjo atsakingiausias ir neretai pavojingiausias pareigas? Tokio, kurio artimieji iškentė tremties siaubą, todėl, atėjus tautos Atgimimui, Sąjūdis iškart tapo jo tikruoju pašaukimu? O gal mums reikia tokio, kuris visada užuosdavo, „iš kur vėjas pučia“, ir gebėdavo prisitaikyti? Tokio, kuris solidžiai šneka apie augantį BVP ir kylančius atlyginimus, nors energingiausias trečdalis tautos su nuoskauda širdyje jau paliko tėvynę? Gal reikia tokio, kuris nedarbo ir skurdo iš Lietuvos išvarytiems tautiečiams siūlo erzacinius „lietuvio pasus“?
Jei kūdikis, kurio tėvai dar net neturi „pastovaus gyventojo“ statuso, gimė JAV, jis visam savo gyvenimui įgijo šios valstybės pilietybę. Niekas net nesvarsto, kad gimimu įgytą pilietybę galima atimti. O mes? Mes jau atiminėjame pilietybę net iš tų, kurie pasaulyje garsina Lietuvos vardą.
Ar turime teisę smerkti tuos, kurie išvyko? Nemažos (tačiau, deja, vis mažėjančios) jų dalies pinigais tvarkomos sodybos Lietuvoje, perkama ir duona kasdieninė. Didelė jų dalis nėra nutautėjusi. Lietuva jiems, net ir priėmusiems Didžiosios Britanijos ar Vokietijos pilietybę, – vis dar namai. Širdyje jie vis dar nesijaučia savais kitoje šalyje. Dalis jų grįžtų, jei: 1) mūsų verslininkai galų gale suprastų, kad už „minimumą“ geras specialistas nedirbs; 2) mūsų „valdininkai“ suprastų, kad jie turi piliečius aptarnauti, atstovaudami jų interesams; 3) mes, esantieji čia, būtume bent kiek kultūringesni, gebėtume išklausyti kitą ir… jam nepavydėtume.
Mums reikia Prezidento, kuris suprastų, kad valstybės strategijoje svarbiausia yra piliečių baziniai poreikiai: 1) savas būstas (kai žmogus turi „stogą virš galvos“, jis visai kitaip vertina ir save, ir aplinką); 2) darbas, teikiantis galimybę oriai gyventi ir atitinkantis asmenybės profesinį kryptingumą; 3) sveika gyvensena sveikoje aplinkoje (nes nėra didesnio turto už sveikatą); 4) permanentinė edukacija, leidžianti asmenybei ne tik prisitaikyti, bet ir tobulėti; 5) dorovinių vertybių sistema (orientyras visai veiklai, be kurio jokie pozityvūs pokyčiai neįmanomi); 6) asmens, jo šeimos, būsto, verslo ir aplinkos (bendruomenės) saugumas. Tik saugus žmogus mąsto pozityviai. Tik toks žmogus, kurio baziniai poreikiai yra tenkinami, jaučiasi laimingas savoje valstybėje.