Eidama 95-uosius metus, po sunkios ligos 2018 m. rugsėjo 9 d. mirė įžymi Lietuvos botanikė, augalų fiziologė, habilituota mokslų daktarė profesorė Stasė Stašauskaitė (Mikalajūnienė).
S. Stašauskaitė gimė 1924 m. rugpjūčio 23 d. Kutiškiuose, Radviliškio rajone. Čia baigusi pradžios mokyklą, toliau mokėsi Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, 1945 m. baigė Radviliškio gimnazijos 7 klases. Gimtinės apylinkėse ji pajuto didelę meilę ir tėviškės gamtai, ir gamtos grožiui, susidomėjo augalų gyvybingumo paslaptimis, troškimu šias paslaptis tyrinėti.
Didieji velionės troškimai išsipildė Vilniuje, kai S. Stašauskaitė čia 1946 m. baigė Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą ir, gavusi brandos atestatą, savo botanikos mokytojo Antano Janonio (vėliau Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriaus, Botanikos katedros vedėjo) paskatinta, tais pačiais metais pradėjo studijuoti tuometinio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultete. Studijuodama S. Stašauskaitė 1947–1948 m. dirbo Vilniaus 10-osios pradinės mokyklos, o 1948–1949 m. – Vilniaus 18-osios pradinės mokyklos mokytoja.
1950 m. būsimoji mokslininkė ir pedagogė įgijo aukštojo mokslo biologijos mokytojo diplomą ir tuoj pat pasinėrė į mokslinio darbo sūkurį Lietuvos mokslų akademijos tuometiniame Biologijos (vėliau – Botanikos) institute, kur 1953–1964 m. dirbo mokslo darbuotoja. Šiam sprendimui nepaprastai daug įtakos turėjo jos dėstytojas, žymus botanikas, augalų fiziologas profesorius Jonas Dagys. Pasak S. Stašauskaitės, „supratau ir tik prof. J. Dagio dėka sužinojau, kiek daug augalų pasaulis turi paslapčių, neišspręstų klausimų ir kokia įdomi, perspektyvi yra eksperimentinė botanika“.
Keturi jos intensyvaus, nuoširdaus ir kruopštaus bei atkaklaus mokslinio darbo metai aspirantūroje buvo įprasminti mokslų kandidato (daktaro) laipsniu, kai 1954 m. S. Stašauskaitė Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute apgynė biologijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Vitamino C dinamika kai kurių vaismedžių pumpuruose, lapuose ir vaisiuose“ ir paskelbė šiais klausimais nemažai mokslinių publikacijų.
Apgynusi disertaciją, ji ir toliau intensyviai tęsė mokslinius tyrimus Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijoje, praplėsdama mokslinių paieškų sritį, gilinosi į mikroelementų fiziologinę funkciją. Beveik per 10 mokslinio darbo metų ji sukaupė beveik visą mokslų daktaro disertacijai (dabar habilituoto mokslų daktaro) reikalingą eksperimentinių tyrimų medžiagą apie vario ir cinko reikšmę augalų augimui.
1964 m. S. Stašauskaitę pakvietė į VVPI eiti docentės pareigas VVPI Botanikos katedroje, kur skaitydama augalų fiziologijos kursą, ji toliau tęsė mokslinius tyrimus. 1965 m. tapusi docente, ir toliau kruopščiai vykdė mokslinius tyrimus. 1969 m. ji, antra Pedagoginio instituto auklėtinė – biologė, apgynė biologijos mokslų daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Vario ir cinko vaidmuo augalų augimo ir fosforo bei angliavandenių apykaitos procesuose“. Tai liudijo apie nepaprastą S. Stašauskaitės darbštumą, jos atsidavimą ir meilę moksliniam darbui, mokėjimą jį derinti su intensyvia pedagogine veikla. Disertacijoje mokslininkė įrodė, kad tiriamieji mikroelementai turi įtakos baltymų ir angliavandenių sintezei augaluose, o tai susiję su augimo bei vystymosi procesais. 1978 m. S. Stašauskaitė išrinkta į profesorės pareigas Botanikos katedroje.
Su bendraautoriais paskelbė per 140 mokslinių darbų mineralinės augalų mitybos elementų ir vitaminų fiziologinės veiklos klausimais. 1983 m. už darbą „Žemės ūkio kultūrų tręšimas mikroelementais ir magnio trąšomis“ (su bendraautoriais) jai buvo suteiktos autorių teisės. S. Stašauskaitė yra 6 mokymo priemonių aukštųjų mokyklų studentams autorė („Augalų vystymosi fiziologija“ (1995), „Augalų fiziologijos laboratoriniai ir lauko bandymai“ (1999). Daug straipsnių paskelbė žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų sodai“.
Būdama kūrybinga mokslininkė ir talentinga pedagogė, ji parašė du vadovėlius apie augalų augimą ir jų vystymąsi, sukūrė ir pateikė originalias fiziologinių bandymų atlikimo metodikas. Profesorė vadovavo aspirantų (doktorantų) moksliniams darbams, dalyvavo daugelyje respublikinių ir tarptautinių mokslinių konferencijų Bulgarijoje, tarptautiniame botanikų kongrese Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), stažavosi Bukarešto, Krajovo ir kituose universitetuose, buvo aktyvi, nepailstanti įvairių mokslinių draugijų narė, glaudžius ryšius palaikė su Estijos, Latvijos, Baltarusijos mokslininkais, paskelbė per 200 mokslinių, metodinių, mokslo populiarinimo, publicistinių straipsnių, kurie iki šiol yra vertinami mokslo, pedagoginės ir visų besidominančių gamtos mokslais bendruomenės atstovų.
Profesorės S. Stašauskaitės paskaitos visada domino studentus, jos nuolat buvo papildomos mokslo ir metodinėmis naujienomis, susietos su praktika. Tai buvo nuoseklaus, pastovaus mokslinio darbo ir kruopštaus literatūros studijavimo rezultatas. Paskutinėje savo atsiminimų knygoje „Vis tiek mokytoja nebūsi…“ (Knygų kelias, 2011 m.) profesorė S. Stašauskaitė įamžino savo gimtojo Radviliškio krašto Kutiškių ir Jukniškių kaimų šviesuolius, išlaikiusius ir puoselėjusius protėvių papročius. Šioje knygoje ji, gimtojo krašto ilgesio vedina, sugrįžo į savo gimtinę, atskleidė krašto dvasinius lobius, didžiąją šių atsiminimų dalį skirdama iškiliesiems savo mokytojams ir kartu dirbusiems kolegoms pagerbti, padėjusiems jai įveikti sunkų kelią į mokslus, į gyvenimą.
LEU alumnų bendruomenė reiškia gilią užuojautą mielosios velionės giminėms bei artimiesiems ir tiki, kad visų Jos buvusių kolegų, augalų fiziologų, botanikų, Jos mokinių ir studentų, visų Jos pasekėjų darbai bus skirti didžiulės pagarbos ir Jos atminimui įamžinti. Mieloji profesore, tebūnie Tau lengva Vilniaus Rokantiškių kapelių žemelė, ilsėkis RAMYBĖJE… LEU alumnai