Neseniai visuomenę sujaudino plynieji kirtimai Labanoro girioje, Punios šile ir kt. Kai kurie tarnautojai puolė raminti, kad „viskas gerai, kertama pagal planą“ ir pan. Bet ar tai tiesa?
„Miškas yra kiekvieno lietuvio širdyje, todėl daugelis labai jautriai reaguoja, kai mato iškirstus medžius. Kirsdami juos, galvodami tik apie medieną, skurdiname ekosistemas – kaip Sovietų Sąjungoje, kai niekas nesirūpino gamtos apsauga. XXI a. mišką turėtume saugoti – atsižvelgti į įvairius faktorius, taikyti išmaniąsias kirtimų technologijas“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo vyresnysis mokslo darbuotojas prof. Remigijus Daubaras, vadovaujantis tarptautiniam projektui, kuriame vertinama kirtimų įtaka miškams.
Miškai sudaro apie 31 proc. žemės paviršiaus ir yra prieglobstis didžiajai daugumai mūsų planetos augalų ir gyvūnų: šiose turtingose ekosistemose yra apie 80 proc. pasaulio sausumos bioįvairovės. Tačiau miškų flora ir fauna yra sparčiai naikinama – būtent dėl kirtimų, kurie yra vienas pagrindinių faktorių, prisidedančių prie klimato kaitos ir rūšių išnykimo. Prognozuojama, kad, tęsiantis dabartiniams kirtimų tempams, visi atogrąžų miškai bus išnaikinti per artimiausius 100 metų.
VDU profesorius Remigijus Daubaras jau trejus metus vadovauja projektui, kuriame kartu su Lietuvos ir Lenkijos mokslininkais tiriama pušynuose vykdomų plynųjų kirtimų įtaka visai ekosistemai – kai iškertami medžiai, suariama dirva, išvežama didelė dalis kirtimo atliekų. Pasak profesoriaus, tokios drastiškos permainos kenkia miškų ekosistemoms, naikina retas augalų rūšis, skurdina dirvožemį, išstumia gyvūniją ir gyvybiškai svarbius vabzdžius apdulkintojus. Plynai iškirtus mišką, jame staiga pasikeičia drėgmė, apšvietimas ir kitos sąlygos, kurios iki tol leido augalui augti – visas mikroklimatas. Dauguma augalų šito neištveria ir žūsta. Suprantame, kad plynieji kirtimai yra neišvengiami, bent jau pramoniniuose miškuose, tačiau norėjome pasiūlyti galimybes, kaip kirsti minimaliai pakenkiant ekosistemoms ir jas išsaugant. Atlikome visą kompleksą tyrimų, skirtų įvertinti retų augalų išsaugojimo galimybes“, – paaiškina prof. R. Daubaras.
Rekomendacijos miškų savininkams ir valdytojams
Mokslininkai šiuo metu rengia rekomendacijas privačių miškų savininkams ir valstybinių miškų valdytojams – kaip vykdyti kirtimus ar naujo miško įveisimą, atsižvelgiant į mokslinį požiūrį, ir pasirinkti tokį kirtimo būdą, kuris tausotų augaliją ir kitus ekosistemos komponentus. Pasak prof. R. Daubaro, vietos, kur randama retų ar unikalių augalų, galėtų būti išskirtos kaip saugotini plotai, kuriuose nevykdoma jokia ūkinė veikla. Tokiems saugotiniems augalams šiandien priskiriama kalninė arnika, lietuviškoji naktižiedė, vėjalandė šilagėlė ir daug kitų.
Pramoniniuose miškuose einama paprastesniu keliu – tiesiog iškertama, suariama ir pasodinami nauji medžiai. Tačiau ekspertai siūlo kirsti ekologiškiau: pavyzdžiui, palikti neiškirstus sėklinius medžius ar jų grupeles, kurie barstytų sėklas ir būtų skirti medynų savaiminiam atžėlimui. Galima taikyti ir papildomas pagalbines priemones – sodinant skatinti įvairovę, pušynų tarpuose pasodinti laukines obelis, kriaušes, kitus medžius arba retus augalus.
Kitas opus klausimas – kirtimų atliekos, kurios dažniausiai yra surenkamos. „Tikrai nereikėtų stengtis paimti visko, kas lieka po kirtimo – smulkios šakos perpūva, suteikia geresnę terpę naujiems augalams augti. Tai natūralios sąlygos, kuriomis miškas visada egzistavo, todėl ir išlikdavo net neturtingose dirvose, kadangi paimdavo perpuvusias organines medžiagas iš dirvožemio. Biosintezės metu medžiai sukuria naują produktą, biomasę, kuri, nukritusi ant žemės, pūva ir duoda gerą augimo terpę naujiems augalams. O jei viską išnešime – skurdinsime dirvožemį“, – tikina prof. R. Daubaras.
Apgalvoti miškų kirtimo sprendimai
Biologo teigimu, šiandieninės strategijos dėl miškų kirtimo turėtų būti paremtos apgalvotais sprendimais, remiantis išsamiai išnagrinėtais rodikliais, tokiais kaip: augavietės specifika, dirvožemio turtingumas, mikroklimatas. Lemiamus vaidmenis ekosistemose gali vaidinti daugybė faktorių, pavyzdžiui, samanose gyvenantys vabzdžiai, kuriuos plynieji kirtimai stipriai paveikia, kadangi, užvertus smėliu, ta vieta jau nebebus jiems tinkama. Vabzdžių, arba entomofaunos, svarbą miškams projekte tyrinėja Varšuvos universiteto mokslininkai – jie specializuojasi vabzdžių apdulkintojų tyrimuose.
Europoje pramoniniai miškai yra kertami, kaip ir visame pasaulyje, tačiau požiūris į jų saugojimą, priežiūrą yra sąmoningesnis. „Mūsų žemynas šiuo atžvilgiu yra pažangiausias, nes turi senas miškininkystės tradicijas, ypač lyginant su Pietų Amerika, kur atogrąžų miškai kertami be saiko, be proto ir atsakomybės. Bet reikia pradėti nuo savęs – miškas užima trečdalį Lietuvos teritorijos ir jis mums reikalingas, jo galėtų būti ir daugiau. Matome daug dirvonuojančių laukų, kur galėtų augti miškas“, – pasakoja VDU Botanikos sodo profesorius. Šiandien dažnai pamirštami miškų privalumai – jie grynina orą, skatina augalų produkcijos kiekį, sukuria aplinką, kurioje gali įsikurti laukiniai augalai ir gyvūnai. Jos netekę, augalai išnyksta, o gyvūnai išstumiami į jiems svetimą terpę – miestus, žmonių apgyvendintas teritorijas, kur nėra jiems tinkamų sąlygų. Į miestus dėl prarasto miško vis dažniau yra išstumiamos lapės, kiaunės.
„Miškas yra daugiafunkcė terpė: ji skirta ir žmogui pailsėti, ir gyvūnui susirasti maisto, augalams augti, o tada vabzdžiams apdulkintojams yra ir kur susirasti nektaro – tai visa bioįvairovė. O jei iškirsime ir padarysime kaip monokultūras žemdirbystėje, kai visame lauke vien rugiai, tai nieko nebeliks. Neturime teisės žiūrėti į miškus kaip į kokį daržą, kuriame tik atėjai ir pasėjai, ką nori“, – sako prof. R. Daubaras.
Lietuvos nacionalinės mokslo programos „Agro, miško ir vandens ekosistemų tvarumas“ projektą „Plynųjų kirtimų poveikio miško ekosistemų biologinės įvairovės dinamikai tyrimai“ (Nr. SIT-1/2015) jau trejus metus vykdo ir koordinuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Projekto partneriai – Vilniaus, Varšuvos universitetai bei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras. Sudėtingus, kompleksinius tyrimus vykdantys mokslininkai tikisi gauti finansavimą tolesniems tyrinėjimams dar bent keleriems metams, kadangi ekosistemų kaitai tirti reikia bent dešimtmečio.