„Politikai, ekonomistai kuria valstybės politiką, deklaruodami, kad dirba žmonių gerovei, tačiau kainos kyla, dėl mažų atlyginimų protestuoja mokytojai, medikai, žmonės emigruoja. Ar įmanoma pakeisti situaciją?“ – klausia Vytautas iš Prienų r.
Atsako psichologas, MRU prof. dr. Gediminas Navaitis:
Lietuvos mokslininkų sąjungoje vykusiame susitikime buvo svarstyta Lietuvos raidos nacionalinė strategija. Ne pirmą kartą kalbėta apie Lietuvos bėdas ir jų įveikimo būdus. Ne pirmą kartą pabrėžta, kad reikia kurti sąlygas, skatinančias Lietuvos piliečius gyventi Lietuvoje. Bet tikrai pirmą kartą pasakyta, kad kelias šio tikslo link yra laimės ekonomikos kūrimas.
Lietuvos mokslininkai atsiliepė į Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje „Laimė ir gerovė“ išsakytas mintis, numatė naujas visuomenės raidos kryptis. JTO Generalinės Asamblėjos priimtoje rezoliucijoje „Laimė: visuminis požiūris į raidą“ pripažįstama, kad bendrasis vidaus produktas neparodo vienos ar kitos tautos gerovės, todėl JTO valstybėms narėms reikia dėti pastangas kuriant valstybinę politiką, kuri atsižvelgtų į laimės ir gerovės siekimą.
Šiandien visuomenė tikrai turtingesnė nei prieš šimtmetį, bet tolesnis jos turtėjimas laimingų žmonių skaičiaus beveik nedidina, o nuolatinės krizės, nedarbas, padažnėję psichikos sutrikimai akivaizdžiai patvirtina, kad reikia naujų vertybių ir naujo kelio.
Faktai skatina pažangesnius politikus nusigręžti nuo „abstrakčios finansinės buhalterijos“ rodiklių, vertinant valstybės būklę, ir eiti prie realių, daugeliui žmonių svarbių problemų sprendimo, ieškoti būdų, kaip pakelti visuomenės laimės lygį. Deja, laimės ekonomikos idėjos vis dar aplenkia Lietuvą, nes politikai nuolat „pamiršta“, kad investicijos į piliečių laimę, valstybės gerovę veikia labiau nei investicijos į kelius ar mašinas. Gal todėl ir turime gerėjančius kelius, bet jais važiuojančiųjų gal net mažėja… Politikai vengia laimės sąvokos, nes klausimas „Ar kuri nors reforma, mokestis, įstatymas padarė piliečius laimingesnius?“ jiems yra neparankus.
Išsisukant nuo jo, samprotaujama, kad laimė tėra graži metafora, o valstybės valdymas turi remtis tiksliais rodikliais. Tokios mintys buvo daugmaž teisingos XX a. pradžioje, bet amžiaus viduryje padėtis pasikeitė. Šiandien apie visuomenės laimės lygį jau nebegalima kalbėti kaip apie metaforą, jis tapo išmatuojamu visuomenės būklės rodikliu, tik ne visiems patogiu. Vis dėlto mokslo aplinkoje atsiranda iniciatyvų veikti praktinę, politinę ir ekonominę sritis, siekiant sukurti laimingesnę visuomenę. Juolab kad remtis yra kuo. Antai Jungtinėje Karalystėje veikiantis Naujosios ekonomikos fondas ieško, kaip gyvenimą padaryti laimingesnį, ir siūlo tokias kelio laimingesnės visuomenės link gaires:
- naujai įvertinti visuomenės tikslus,
- remti prasmingą gyvenimą,
- suteikti daugiau savivaldos teisių piliečiams,
- sukurti subalansuoto vartojimo ir gamybos sistemas,
- matuoti tai, kas svarbu, t. y. visuomenės laimės pokyčius.
Naujosios ekonomikos fondo specialistai teigia, kad moderniose šalyse vyrauja individualizmas ir vartotojiškumas. Veikiausiai jie teisūs. Nejaučiantis ryšio su aplinkiniais, tauta ir valstybe žmogus tik išimtiniais atvejais bus laimingas. Todėl mintis, kad valstybei dera skatinti bendruomeniškumą, skatinti žmones jungtis savitarpio supratimo, bičiulystės pagrindu, kuris remiasi ne materialiomis, bet kultūrinėmis vertybėmis, yra patraukli. Tai yra ir svarbiausios vertybės lietuvių tradicinėje kultūroje, kurioje bendruomeniškumas visada buvo vertinamas ir leido sutelkti jėgas prieš išorės grėsmes.
Minėto fondo specialistai konstatuoja, kad visuomenės, suradusios bendras vertybes ir bendrus tikslus, sparčiau kuria materialią gerovę, kuri yra vienas iš laimės ekonomikos tikslų. Jie teigia, kad priklausantieji bendruomenei ir išmanantieji jos tradicijas yra atsakingesni, sėkmingiau siekia karjeros ir našiau dirba.
Gal galime tikėtis, kad Lietuvos mokslininkų iniciatyva neužges, kad piliečiai išgirs konkrečius jų siūlymus, kad valdžia pagaliau juos svarstys?