Šiemet jau trečią kartą vyksta konkursas akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareigoms eiti. Beje, ir prieš penkerius metus kontrolierių pavyko išrinkti tik iš trečio karto. Gal ir šį kartą trečias kartas nemeluos. Nors aną kartą kontrolieriumi tapo asmuo, kurio viešu moto buvo „niekada nesiginčyki ir nediskutuoki su kvailiu (-e), nes žmonės gali nesuprasti, kuris esate kuris“.
Nereikia jokios dekonstrukcijos, kad visų aplinkinių padalijimas į kvailius ir ne kvailius labai „tinka“ akademinės etikos kontrolieriui ir yra itin „etiškas“ teiginys. Tik tada garbūs Lietuvos mokslo tarybos nariai viso to nepastebėjo, nes kai kam tuo metu tikroji problema buvo, ko negalima skirti į tą pareigybę, o ne tai, kaip rasti į ją tinkamą pretendentą.
Dabar Lietuvos mokslo taryba paskelbė 5 kandidatus. Visi kandidatai – mokslo žmonės, o vienas dar ir 23 metus policijos pareigūnu dirbęs… Kita vertus dabar Lietuvoje būti (buvusiu) policininku visai populiaru. Todėl nieko keista, kad po policininką turi būti visur, net Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje. Tik įdomu, ką ta Tarnyba veikia, kad buvę policininkai nori jai vadovauti?
Per penkerius metus ši Tarnyba priėmė vos daugiau nei šimtą sprendimų. 2013–2018 m., kaip savo interneto puslapyje pateikia informaciją, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba ištyrė skundų dėl akademinės etikos pažeidimų, dažniausiai nustatydama, kad akademinės bendruomenės nariai netinkamai citavo, plagijavo savo kolegas arba užsiėmė vadinamuoju saviplagiatu.
Tik ar ši Tarnyba pateisino akademinės bendruomenės lūkesčius? Ar atnešė daugiau skaidrumo ir etiškumo? Net Tarnybos vadovas turėjo atsistatydinti iš esmės dėl neetiško savo elgesio, t. y. viešų antisemitinių aiškinimų, taigi būtų sunku patikėti, kad Tarnyba stovi ant gerų pamatų. O akademinės bendruomenės lūkesčiai nėra pateisinti. Į ką reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvos mokslo taryba dar kartą nepaslystų „ant banano žievės“, rinkdama naują kontrolierių?
Akademinės etikos pažeidimų apibrėžimai
Bet kuri organizacija turi turėti aiškų teisinį pamatą, o jos veikla turi būti griežtai reglamentuota. Taigi lieka tik apgailestauti, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba per penkerius metus nesugebėjo suformuluoti ir įteisinti net aiškių plagiato apibrėžimų. Liūdna, bet faktas, kad visi šios Tarnybos tyrimai vyko, taip ir nesugebėjus aiškiai apibrėžti, kas gi yra plagiatas?
Taigi kyla kitas rimtas klausimas: ką kontrolierius tyrė, jei net svarbiausias galimas akademinis prasižengimas nėra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas. Nors, pagal savo priedermę, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba, prieš pradėdama visus savo darbus, turėjo bent aiškiai įvardinti reiškinius, kuriuos ketino ir bandė tirti. Jos prievolė buvo ir tebėra sukurti bent minimalų teisinį apibrėžimą, nes Mokslo ir studijų įstatyme (MSĮ) tokia sąvoka apskritai nesutinkama, nors kaip tik MSĮ dažniausiai savo sprendimuose vadovaujasi Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba. Ypač šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktais, kuriuose nurodoma, kad mokslas yra grindžiamas akademinės etikos ir intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimu.
Tačiau šios įstatymo nuostatos yra itin bendros, netgi abstrakčios. Jos nesako nieko apie galimų akademinės etikos pažeidimų formas ir jų turinį. Beveik prieš penkerius metus atsiradusios Tarnybos pirmasis darbas ir turėjo būti nacionalinio akademinės etikos kodekso parengimas. Dabar Tarnyba dirba, tačiau vis nepateikia ir nepaaiškina nei visuomenei, nei akademinei bendruomenei etikos pažeidimų apibrėžimų, dėl kurių būtų sutarta ir jie būtų nekvestionuojami.
Bet galima pasidžiaugti, kad už ją tai daro patys mokslininkai. Dr. J. Baltrimas akademinės etikos pažeidimus suskirstė į tris pagrindines grupes: pažeidimus studijų procese, moksle bei reglamentuojant mokslą ir studijas. Studijose tai gali pasireikšti kaip nesąžiningas studentų studijų rezultatų vertinimas už atlygį bei sprendimų priėmimas dėl asmens priėmimo į universitetą, šalinimo iš universiteto, akademinių atostogų suteikimo ir pan. Moksle akademinis nesąžiningumas gali pasireikšti plagijavimu, sąmoningu mokslinių tyrimų rezultatų iškraipymu. Šių veikų potencialo yra ir mokslinės veiklos administravime, skirstant finansavimą, vertinant mokslinę veiklą. Studijų procesą ar mokslinių tyrimų veiklą Lietuvoje yra įgaliotos reglamentuoti ministerijos, valstybės mokslo ir studijų politiką įgyvendinančios institucijos bei mokslo ir (ar) studijų įstaigos. Šių įstaigų pareigūnų piktnaudžiavimas įgaliojimais taip pat gali turėti akademinio nesąžiningumo bruožų (žr. Baltrimas J. Teisinė atsakomybė už akademinės etikos pažeidimus. Teisės problemos, 2018, 1 (95), p. 60.) Verta paminėti, kad Tarnyba akademinę etiką tiria tik studijų ir mokslo srityse.
Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba, net savo nuostatuose Seimui jai užtikrinus vieną iš uždavinių: „Prisidėti prie mokslo ir studijų kokybės, puoselėjant akademinės atsakomybės principus ir etiškas mokslines praktikas, taikant plagijavimo, neteisėto kopijavimo ar kitokio kitų asmenų sukurtų intelektinės nuosavybės rezultatų neteisėto naudojimo, taip pat mokslinių tyrimų duomenų padirbinėjimo, klastojimo arba manipuliavimo jais prevencijos priemones.” (žr. LR AEPK Tarnybos nuostatų 12. (6) punktas), nepasiūlė į teisės aktus įtraukti ir aiškiai apibrėžti nei plagiato, nei saviplagiato teisinių sampratų. Tai kuo tada remdamasi ji „išaiškina“ plagiato atvejus, jei nacionaliniuose teisės aktuose tokia samprata apskritai neegzistuoja? Atsakymą jau minėjome. Taip, tais pačiais dviem Švietimo ir mokslo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies punktais – antruoju ir devintuoju. Ir dar aukštųjų mokyklų akademinės etikos kodeksais, kurie visi tarpusavyje SKIRIASI. Bet tai, kaip minėta, nesutrukdė ir, kaip matyti, netrukdo Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai aptikti ir išaiškinti plagiatus.
Tyrimų nukreipimas į institucijas ir sankcijų nelygybė
Toliau bus dar įdomiau. Tarnyba, gavusi skundą, gali nagrinėti jį pati arba persiųsti aukštojo mokslo ir studijų institucijai. Lieka neaišku, kodėl ir kuo remiantis vienais atvejais pranešimai nukreipiami nagrinėti į atitinkamą instituciją, o kitais atvejais tyrimo iš karto imasi pati Tarnyba. Ir tai yra labai svarbu, nes, kai tyrimai apsiriboja vidinių mokslo ir studijų etikos komisijų sprendimais, jie nėra iš esmės viešinami. Dar daugiau – už analogiškus pažeidimus yra skiriamos nelygiavertės sankcijos, palyginus su Tarnybos sprendimais. Pavyzdžiui, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimai yra įpareigojantys ir suvaržantys asmenų, pažeidusių akademinę etiką, mokslinės ir profesinės veiklos galimybes. Tokie asmenys negali teikti paraiškų Lietuvos mokslo tarybos finansavimui gauti. Tačiau viso to galima išvengti arba padedama išvengti, kai toks tyrimas nukreipiamas tirti universiteto akademinės etikos komisijai, kurios sprendimai iš esmės jokių pasekmių nesukuria. Tai tik įrodo, kad Tarnyba turi įrankį vykdyti sovietinius draugiškus teismus, kai to nori ar to reikia, ir lygiai taip pat susidoroti su tais, su kuriais labai norisi arba vėlgi kam nors to labai reikia. Tai ar etiška yra tokia Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos veikla? Ar viskas čia tik dėl kokio nors įgimto kvailumo? Būtų sunku tuo patikėti.
Tyrimų procedūros: jokios tvarkos nebuvimas ir liudijimai prieš save
Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai taip pat negalioja ir gero viešojo administravimo principai, tokie kaip objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir pan. Blogiausia, kad ši Tarnyba neturi nusistačiusi jokių atliekamų tyrimų procedūrų ar kitos tvarkos. Todėl gali ignoruoti teikiamus prašymus, neatsakyti pareiškėjams ir neteikti informacijos apie atliekamus tyrimus ir procedūras net tiems, kurių atžvilgiu atlieka tyrimą. O kam? Juk jie maži ir negali savęs apkrauti kažkokiu pertekliniu administravimu. Ir taip vos spėja pažeidimą po pažeidimo fiksuoti!
Dar vienas liūdnas faktas – pati Tarnyba dažnai nesugeba surinkti tinkamų įrodymų. Tokiu atveju patys įtariamieji netinkamais darbais turi įrodinėti tai, ką yra padarę ar nepadarę. Vėl tokioje situacijoje, kai nėra jokių taisyklių, galima elgtis, kaip tik nori. Antai prieš kurį laiką žiniasklaidoje kilo abejonių dėl Seimo nario Audrio Šimo bakalaurinio darbo autentiškumo. Tarnybos atstovai paaiškino, kad jie esą neturi priemonių darbo autentiškumui nustatyti ir tai galbūt padarys pačios institucijos (žr.: https://tv.lrytas.lt/zinios/lietuvos-diena/2018/09/04/news/valstiecio-a-simo-studijos-greituoju-metu-pakvipo-plagiatu-7459310/).
O kaip tada kituose panašiuose tyrimuose pavyksta tai nustatyti? Ar ten nušvitimas ateina ir sprendimai priimami tik Apvaizdos pagalba?
Informavimas: šališkas ir neobjektyvus
Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba turi ir dar daugiau problemų, ne tik tą mažytį neaiškumą, kuo vadovaudamasi nustato plagiato ir saviplagiato atvejus, ar veiklos tvarkų neturi… Viena tarp tų kitų problemų – visuomenės informavimas apie nustatytus pažeidimus ir tolimesnius teisinius ginčus. Pažvelgus į Tarnybos interneto svetainę, nesunkiai galima pastebėti, kad ji labai greitai ir išsamiai informuoja apie teisinius ginčus, kuriuos laimi. BET, jei sprendimas šiai Tarnybai nepalankus, t. y., jei teismas panaikina akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus sprendimą, to eiliniai piliečiai neras jokioje matomoje naujienų skiltyje (kuri dabar realiai ir yra skirta paskelbti tik tiems teisiniams ginčams, kurie yra palankūs Tarnybai), o ras „padėtus“ smulkiu šriftu gerokai atokiau – sprendimų skiltyje, kur informacija pateikta ne pagal naujausius teisinius ginčus, o pagal kažkada priimtus Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimus. Čia nueis ir informacijos ieškos tik tas, kuris žino, ko ieško.
Pavyzdžiui, vien 2018 m. balandžio–liepos mėnesiais vyko 2 teisminiai ginčai, kuriuos Tarnyba pralaimėjo ir, kaip manote, ar jie buvo paskelbti Tarnybos naujienų puslapyje? Žinoma, kad nebuvo. Jie tik Tarnybos įvaizdį gadina, nes ši ne tik plagiatą, be šios sąvokos teisinio apibrėžimo, gali nustatyti ir nustato, bet ir daro tai, be abejo, visada teisingai. Tad teismuose pralaimėti ši Tarnyba pagal jos apibrėžimą negali.
Dar viena įdomybė. Norite, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba nenagrinėtų skundo arba nutrauktų tyrimą jūsų atžvilgiu? Tiesiog neteikite šiai įstaigai jokios informacijos. Būtent taip pasielgė Kazimiero Simonavičiaus universitetas, kuris neatsakė nė į vieną iš aštuonių kontrolieriaus raštų ir voilà… po trejų su puse metų kontrolierius tyrimą dėl šio skundo nutraukė (2018 m. rugpjūčio 7 d. Nr. SP-5). Tiesiog sėkmės formulė, kuri dar kartą įrodo šios įstaigos neįgalumą.
Neetiškas pačios institucijos elgesys
Galiausiai kitas, švelniai tariant, įdomus aspektas, apie kurį rašė ir „Delfi“ (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/zydu-lietuvsaudziu-skatinusiam-ieskoti-etikos-ontrolieriui-mokslininko-kaltinimai-jis-tai-daro-ne-pirma-karta.d?id=77422473), yra tai, kad Tarnybos oficialiojoje svetainėje galima rasti pasisakymų, kritikuojančių įvairių instancijų teismų priimtus Tarnybai nepalankius sprendimus, nors tai ne visai atitinka kontrolieriui valstybės deleguotas funkcijas. Ar, šiuo atveju, galima manyti, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba yra aukščiau už teismus? Ar kad Lietuvoje teisingumą vykdo ne teismai, bet ši Tarnyba? Iš pirmo žvilgsnio klausimas gal ir atrodo kvailas, tačiau, pasižvalgius po Tarnybos svetainę, tuo gali suabejoti, kai randi tokį sakinį: „Tokia teismų pozicija, kad akademinės etikos pažeidimai turi būti grindžiami teisės normomis, suponuoja teismų nepagrįstų sprendimų dėl Kontrolieriaus sprendimų nepagrįstumo ir neteisėtumo konstatavimo ir jų panaikinimo priėmimą.“ (http://www.etika.gov.lt/2017/05/2017-05-05-teisejai-akademines-etikos-pazeidimus-grindzia-teises-normomis/ 2017 m. gegužės 5 d.). Tai tikrai įrodo Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos viršenybę prieš teismus… ar ką mes ten kalbėjome apie teisės normas?
Matant tokią Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos „veiklą“ ir piktybiškai apeinamus teisės aktus, vienintelis kelias išspręsti šį Gordijaus mazgą yra jį perkirsti. Kitaip tariant, reikia Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybą iš esmės reorganizuoti ir sukurti naują instituciją, kuri, pasimokiusi iš dabartinės klaidų, sugebėtų apibrėžti ne tik plagiato sąvoką. Ji privalo turėti aiškius teisinius savo veiklos pagrindus, konkrečiai nustatytas tyrimų procedūras ir elgtis etiškai. Tik ar Lietuvos mokslo taryba išdrįs tai padaryti ir pasiūlyti tokį sprendimą Seimui?