Turbūt jau niekas neabejoja, kad svarbiausias valdžios institucijų veiklos vertinimo kriterijus yra jos įtaka valstybės gyventojų skaičiaus kaitai. Veiksmai, padedantys sukurti naujas darbo vietas ir pagerinti dirbančiųjų motyvaciją, nusipelno didžiausio įvertinimo, nes padėtis darosi vis labiau grėsminga. Tačiau bet kokie „optimizavimai“, atimantys iš dirbančiųjų pragyvenimo šaltinį, išstumiantys juos į gatvę ir net skatinantys palikti savo valstybę, neturėtų būti toleruojami. Nė vienas savo krašte galintis pragyventi žmogus nesirenka emigranto likimo.
Gyventojų skaičiaus mažėjimas jau seniai lemia grėsmingų socialinių reiškinių grandinę. Mažėja prekių ir paslaugų vartotojų skaičius, auga socialinė nelygybė, gausėja destruktyvaus elgesio apraiškų. Mažėjant gyventojų skaičiui, silpsta ir visuomenės aktyvumas. Daugelyje atokesnių vietovių girdime ne tik apie uždarytas gamyklas, bet ir apie didėjantį nusikalstamumą. Ištisas dienas neturintys ką veikti asmenys neretai prasimano išdaigų, kurios aplinkiniams kelia vis didesnį šiurpulį, tačiau jas su didžiuliu azartu medžioja ne tik kriminalinės kronikos, bet ir paskutinius profesionalumo likučius išbarstę LNK „Žinių“ („Panoramos“) laidų kūrėjai.
Kažkur prieš gerą mėnesį dingo ne kažkoks nestabilaus elgesio vienišius, bet visa šeima. Tačiau tai neįdomu net jų kaimynams. Tik po kurio laiko užklydę kriminalistai rado suirusius kūnus ir bandė nustatyti žūties priežastis. Nors mes niekaip negalime nulemti stichinių nelaimių masto kažkur Italijos šiaurėje ar Kinijos priekalnėse, tačiau žinių laidos kasdien pradedamos nuo smulkmeniško pasakojimo apie potvynius ir purvo nuošliaužas, miškų gaisrus ir žemės drebėjimus. Kokį poveikį tokie siužetai turi mums? Nebent, kad atsidustume: „Kaip gerai, kad to dar nėra pas mus.“ Čia, jei stiprus vėjas ir nuplėšia vieną kitą stogą ar išverčia kelis medžius, nutrauko elektros perdavimo linijų laidus, po kelių dienų elektros tiekimas būna atkurtas, o automobilių eismas net nesutrikęs. Nėra Lietuvoje tokių baisių, viską savo kelyje šluojančių potvynių, kaip Kinijoje, Italijoje ar kažkurioje Prancūzijos provincijoje. Dar nėra…
Kai kažkur praūžia karo šmėklos, apie tai vėliau liudija ryškiai sumažėjęs gyventojų skaičius ir griuvėsiai. Lietuvoje karo nebuvo jau beveik aštuonis dešimtmečius. Jo nebeprisimena ne tik mūsų tėvai, bet ir seneliai. Bet kodėl vos ne kiekvienoje gyvenvietėje styro griuvėsiai, kodėl ne tik atokesnėse gyvenvietėse, bet ir miesteliuose tokia daugybė namų užkaltais langais? Uždarytos parduotuvės, kultūros centrai. Gausybė lentelių su užrašais „Parduodama“, „Parduodu (išnuomoju) patalpas, parduodu žemę…“ Tik tų perkančiųjų beveik nesimato.
Pralekia automobilis su svetimos valstybės numeriais ar vairu dešinėje. Tik ne kažkokie dar nematyti užsieniečiai juos vairuoja. Mūsiškiai, dar prieš keletą metų tarp mūsų gyvenę. Menkas džiaugsmas, kad kol kas jie dar remia likusius gimtinėje. Neilgai rems. Vis dažniau išgirstame: „Negrįšiu. O ką čia veikti? Algos 4–5 kartus mažesnės, o kainos – didesnės.“ Vis mažiau vilčių, kad gyvenimas ims gerėti.
Žinoma, kai kam jis ir dabar – labai geras, o kai kam… Kažkas viešojo pirkimo konkursą lyg ir sąžiningai laimėjo, tačiau po jo metų metais teismų slenksčius mindo. Jau žiūrėk, paskelbia, kad bus tas išsvajotas Nacionalinis stadionas, o po kelių dienų praneša, kad rangovas negavo teisės net pradėti darbus. Taigi, kaip toje dainoje: „Ilgai laukęs – dar palauk…“ Daugybę metų Rusnės gyventojai laukė estakados, kuri išvaduotų nuo daugelio rūpesčių potvynių savaitėmis, bet štai kažkas iškapstė, kad projekto rengėjai nepastebėjo durpių sluoksnio po estakados trasa, todėl esą ne visi darbai numatyti, dokumentai – netikslūs. Vėl kažkam reikės ilgai įrodinėti, kad visko numatyti neįmanoma, kad niekas neturėjo piktų kėslų. Kažkas aimanuos, kad svarbi statyba ir vėl sustabdyta, o kažkas piktdžiugiškai kvatosis, nors jam pačiam nuo to nė kiek ne geriau. „Nors man jokios naudos nėra, bet ir tu jos nematysi…“ Tad kur niekšybės ribos? Kas pripildė ir perpildė mūsų tautiečių tulžies taurę? Kas paskatino skųsti, kenkti, naikinti, kad gimtasis kraštas tiek apskųstajam, tiek ir skundikui būtų nebemielas?
Tą patį vakarą kelios televizijos stotys rodė idilišką vaizdelį: Prezidentė lankosi prekybos centre. Ir produktus perka ne sau, nes vyksta… eilinė Maisto banko akcija. Prezidentės prekių vežimėlis pilnėja ir sunkėja, bet mūsų Prezidentė – stipri, tad ir toliau krauna. Komentatorė susižavėjusi šalies vadovės dosnumu: ji ne tik pamaitins keliolika alkstančių, bet ir kitus paskatins. O balsas už kadro postringauja, kad Lietuva yra tarp mažiausiai aukojančių vargšams šalių. Ne tik nuo JAV ar kokios nors Švedijos, bet ir nuo Estijos keliais kartais atsiliekame.
Ir tuo metu atmintyje iškyla neseniai matyti Estijos vaizdai. Nėra ten jokios prabangos, bet nėra ir griuvėsių. Nesimato tuščių, kiaurais stogais ir griūvančiomis sienomis karvidžių, buvusių sandėlių ar dirbtuvių, nestyro suniokotų agropramoninių kompleksų griaučiai. Net kaimuose nematyti sodybų užkaltais langais, ne taip, kaip Lietuvoje, kur riogso į užsienį išvykusių ir netrukus kaimynų nusiaubtų ar net sudegintų namų likučiai. Kaimyninėje Latvijoje nebegyvenamų apleistų sodybų pilna net labai gražiose vietose, tik gal absurdiško vandalizmo pėdsakų kiek mažiau. O štai Estijoje tokių niekur neteko matyti. Todėl ir statistika byloja, kad Estijos gyventojų skaičius nebemažėja. Tai kodėl mes nepasekėme šiaurinių kaimynų pavyzdžiu, kodėl taip nemylime savo krašto, nors jų pragyvenimo lygis tikrai nėra šviesmečiais nutolęs nuo lietuviškojo? Net priešingai: nėra Estijos gatvėse ir tokio skaičiaus naujausių modelių automobilių, nesimato ir tokių prabangių vilų bei pilaičių. Gal socialinės nelygybės žirklės ten nėra tokios skaudžios, kaip Lietuvoje? Gal todėl ir tokio nuolatinio tyčiojimosi iš savo krašto ten netenka matyti… Ir daugelio laikraščių pirmieji puslapiai ne kriminalinės kronikos reportažais ar skandalų aprašinėjimais išmarginti.
Ar gali kas nors svetimas išmokyti mylėti savo tautą ir žemę, jei patys to neišmokstame? Juk niekas iš pašalės nepaskatins valdančiuosius ir piliečius vadovautis, jei ne abipuse pagarba, tai bent kiek didesne tolerancija. Mažiau beatodairiškai smerkti, bet pabandyti vieni kitus suprasti. Na ir kas, kad dabar ruošiamės naują Prezidentą išsirinkti, jei žiūrime į jį taip, lyg jis galėtų mūsų problemas „iš aukšto“ išspręsti, o pinigines pripildyti. Panašu, kad valdantieji panašias iliuzijas ir toliau puoselėja. Neseniai paskelbta, kad nepasiturintiems bus dalijami vadinamieji „vaučeriai“ – lengvatiniai maisto talonai, už kuriuos galima bus pigiau įsigyti pagrindinių maisto produktų. Taigi vėl tas pats susikaupusių socioekonominių problemų sprendimo metodas: užuot skatinus užsidirbti, siūloma laukti, kada tie „vaučeriai“ bus pradėti dalinti.
Šis pavyzdys priminė prieš porą metų keleiviniame autobuse nugirstą dviejų jaunų moterų pokalbį:
– Kur buvai, Agne, kad jau kelias dienas tavęs nemačiau?
– Bulves savo sodyboje sodinome.
– Ir tu sodinai? Aš tai jau antri metai nesodinu. A, tegu duoda… Seniūnijoje vėl pašalpoms užsirašiau. Vaikai – maži, neturiu kada tų bulvių prižiūrėti…
– Bet mano – dar mažesni.
– Tai čia jau tavo reikalas.
Daug kas jau ne pirmą kartą pastebi, kur keliauja gana nemažai „Maisto banko“ klientų. Net nepraimti kruopų ir kitų produktų pakeliai išdalinami, iškeičiami į „bambalinį“ alų ar net kai ką stipresnio. Paramos gavėja net nerausdama aiškina:
– Mano vaikams tų kruopų nepaduosi. Nevalgo.
Taigi ar reikia stebėtis, kad Lietuvoje išsiauginome vis gausėjantį „pašalpininkų“ sluoksnį. Statistikos duomenimis, vien per aštuonis šių metų mėnesius apskaičiuota beveik 108 mln. eurų nedarbo išmokų. Tai 15,5 proc. daugiau, nei planuota, arba net 13,6 proc. daugiau nei pernai buvo skirta per visus metus.
Prof. dr. Jonas Jasaitis