Pabaiga. Pradžia – Nr. 18
Šiemet yra dvi žymaus Mažosios Lietuvos ir išeivijos kultūros bei visuomenės veikėjo Martyno Emilio Nauburo sukaktys: minime jo 120-ąsias gimimo ir 45-ąsias mirties metines.
Martynas Emilis Nauburas gimė 1898 m. vasario 5 d. Laugaliuose (Katyčių vls., Tilžės aps.). 1921 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Dvejus metus mokytojavo dviklasėje Traksėdžių (Gaidelių vls., Šilokarčemos aps.) mokykloje, o nuo 1923 m. spalio 15 d. iki 1927 m. gegužės 1 d. – Smalininkų vokiškoje mokykloje. 1927–1934 m. dirbo Klaipėdos mokytojų seminarijoje ir papildomai studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose. 1930 m. išlaikė specialius egzaminus gimnazijos mokytojo cenzui įgyti. Nuo 1933 m. dėstė Klaipėdos spartesniojoje mokykloje, o nuo 1935 m. – Klaipėdos krašto pedagoginiame institute, kuriame skaitė istorijos, geografijos ir lietuvių kalbos kursus. Su mokiniais vykdė archeologinius kasinėjimus Laistų piliakalnyje, Rimkų ir Šernų pilkapiuose, spaudoje paskelbė mokslinių straipsnių. Jo sukaupti ir aprašyti eksponatai papildė Klaipėdos „Aukuro“ draugijos muziejų, kuriam 1930–1939 m. pakaitomis su Adomu Braku ir vadovavo.
Klaipėdos krašto liaudies mokykloms M. E. Nauburas 1932 m. parengė ir 1934 m. išleido dėstomųjų dalykų programas su plačiais metodiniais paaiškinimais. 1932 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išleido „Pilietybės mokslo vadovėlį“, o 1936 m. – mokomąją knygą „Kas piliečiui žinotina“. Šiuose leidiniuose jis išdėstė esmines krašto gyventojų teises ir pareigas, turto įgijimo ir paveldėjimo klausimus, apibūdino administracinius teritorinius vienetus, Klaipėdos kraštą traktuodamas kaip integralią Lietuvos Respublikos dalį. Moksleivius ragino rašyti šeimų kronikas.
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, M. E. Nauburas pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, 1940–1944 m. vadovavo į Palangą persikėlusiai Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijai. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, kaip ir tūkstančiai Lietuvos piliečių, pasitraukė į Vokietiją. Lietuvių karo pabėgėlių stovykloje Augsburge (Bavarija) įsteigė gimnaziją, 1945–1949 m. buvo jos vicedirektorius ir direktorius.
1949 m. Martynas Emilis Nauburas persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsikūrė Čikagoje. 1950–1952 m. buvo Mažosios Lietuvos bičiulių draugijos Čikagoje vicepirmininkas, 1951–1953 m. – Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos pirmininkas. 1953 m. išrinktas į Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio valdybą. Drauge su kitais 1952 m. įsteigė Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapiją, o 1953–1958 m. buvo šios parapijos tarybos pirmininkas. 1957 m. gruodžio 15 d. su bendraminčiais Čikagoje įsteigė Lietuvių istorijos draugiją. Buvo išrinktas jos valdybos nariu, vėliau – vicepirmininku. Priklausė draugijos neperiodinio žurnalo „Tautos praeitis“ redkolegijai.
Daugelį metų M. E. Nauburas buvo Čikagoje leisto vokiečių mėnesinio žurnalo „Die Hausfrau“ („Namų šeimininkė“) redaktorius. Aktyviai bendradarbiavo lietuvių išeivijos spaudoje, parašė apie 400 straipsnių Mažosios Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimais Bostono Lietuvių enciklopedijai, parengė keletą knygų, skaitė paskaitas. Aktyviai darbavosi ir Lietuvių evangelikų taryboje. 1973 m. birželio 24 d., artėjant Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos sesijai Helsinkyje, kartu su liuteronų kunigais Ansu Trakiu ir Jonu Juozupaičiu, metodistų kunigu Kostu Burbuliu ir reformatų kunigu Stasiu Neimanu pasirašė JAV prezidentui Ričardui Niksonui skirtą kreipimąsi, kuriame priminė Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos klausimą ir prašė JAV pagalbos.
1973 m. rugpjūčio 21 d. Čikagoje leidžiamas lietuvių dienraštis „Draugas“ pranešė, kad „rugpjūčio 17 d. apie 5 valandą vakaro kryžkelėje prie 127-ojo kelio ir So. Cicero gatvės automobilių katastrofoje buvo mirtinai sužeistas žinomas istorikas ir pedagogas Emilis Martynas Nauburas. Tą pačią dieną 10 val. jis mirė ligoninėje. Drauge su juo važiavusi žmona dar be sąmonės“. Po atsisveikinimo „Tėviškės“ parapijos bažnyčioje, Martynas Emilis Nauburas 1973 m. rugpjūčio 22 d. iškilmingai palaidotas Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse.
Rugsėjo 15 d. minėtame dienraštyje buvo pranešta, kad „Marija Nauburienė, a. a. M. E. Nauburo, Mažosios Lietuvos kovotojo už lietuvių teises, žmona, po skaudžios automobilio nelaimės pamažu sveiksta Christ Community ligoninėje“. Avariją išgyvenusi Marija Nauburienė (Langytė) dar ilgus metus aktyviai dalyvavo „Tėviškės“ parapijos veikloje.
Kęstutis Pulokas