Kažkas panašaus į Orvelo „Gyvulių ūkį“ ar liūdnos atminties Mao „kultūrinę revoliuciją“. Tikslas – absoliučiai aiškus: kuo mažesnės sąnaudos ir kuo didesnė grąža. Iš pradžių „masę“ reikia tinkamai paruošti. Paskelbti, kokia netikusi yra dabartinė situacija ir koks puikus naujasis projektas. Štai gerai visiems mums žinomas pavyzdys: „Lietuva leidžia sau prabangą išlaikyti 45 (47 ir pan.) universitetus.“ Aišku, kad daugumą jų reikia nedelsiant uždaryti, nes ištuštėjusiai Lietuvai jų nereikia. Stop. Taip kalbėti netinka. Pasenusi, nelanksti, netgi gąsdinanti sąvoka „uždaryti“. Optimizuoti – štai išeitis. Sutaupysime labai daug lėšų, konsoliduosime (dar vienas naujadaras) išteklius. Pateksime į TOP šimtuką, atvešime šūsnį Nobelio premijų…
Štai tokia modernioji vadyba. Absoliuti masės dauguma turi patikėti, kad iki šiol gyvenome labai išlaidžiai, neefektyviai. O kad niekam neateitų į galvą prieštarauti, reikia, kad tarp „optimizavimo plano“ rengėjų nebūtų reformuojamųjų atstovų. Sudarykime tokią rengėjų grupę iš statybos ir prekybos įmonių deleguotų asmenų. Mokslininkų čia, šiukštu, nereikia. Na, nebent įtraukti kokį nors ministrės patarėją. Daugiau nereikia, nes ministrė turi įvykdyti užduotį. Nesvarbu, kas ją davė. Jokio dairymosi, jokių korekcijų. Na ir kas, kad net Konstitucinis Teismas griebiasi už galvos. Visa tai galima pavadinti tik „diskusija“ ir tuo pat metu nesvyruojant tvirtinti: „Sporto universitetas BUS PRIJUNGTAS prie LSMU.“ Bendruomenės atstovams galima kietai atkirsti: „Ne su jumis ir ne pas jus bus tariamasi.“ Svarbiausia – pademonstruoti jėgą (jei reikės, ir su „Aro“ pagalba). Juk pinigus skirstome MES. Kieno jie rankose – to ir valdžia.
Tiesa, netrukus paaiškėja (nes nenuslėpsi, juk biudžetą reikia tvirtinti kasmet), kad jokios lėšų ekonomijos nėra ir nebus. Tik pradiniam „reformos“ etapui papildomai reikės ne mažiau kaip 123 mln. eurų. Vadybininkai už dyką nedirba. Čia tau ne profesoriai ir ne docentai. Vadybininkai pažadais nesitenkina. Svarbiausia – nė per milimetrą nesitraukti. Nesvarbu, kad nušvilpia per susitikimus. Nesvarbu, kad tūkstančiai pasirašo peticiją, reikalaujančią atsistatydinimo. Galima su ironija atkirsti: „Pasitraukčiau tik tada, jei pasakytų tie, kurie mane paskyrė.“ Politinė atsakomybė, visuomenės pasitikėjimas? Nekalbėkite tuščiai: Pakso laikai, kai to buvo reikalaujama, jau seniai praėjo. Pasižiūrėkite į šių dienų tikrovę: nors „dvejopos buhalterijos“ fakto niekas nepaneigė, bet jos sumanytoją galima pripažinti kaip nepriekaištingos reputacijos asmenį ir atverti visus kelius sugrįžti į valdžią. Bet ko gero dar svarbiau – iš jos neišeiti.
Projektus reikia vykdyti tyliai. Geriausiai – jų net neviešinant. Svarstymo aprašymą (posėdžio protokolą) reikia sunaikinti. Kodėl? Todėl, kad tai – įprastinė praktika. Bet to nebuvo… Na ir kas, įprasite ir bus „įprastinė praktika“. Praktiškai be jokio triukšmo dingo iš viešosios erdvės toks darinys, kaip Technikos biblioteka. Dalis fondo perduota Karo akademijai, dalis – išmesta. Tiesa, išmetant iš kažkurio filialo (nes ta biblioteka dar ir filialus turėjo) atlėkė keli žurnalistai: „Skandalas, knygas mėto…“ Na ir kas, tokiu nederamu elgesiu galima apkaltinti pačias naikinamo filialo bibliotekininkes. Kol kas nors susigaudys, knygos jau bus sąvartyne ar biokuro perdirbimo ceche.
Jeigu projektas sėkmingai prasukamas, jo patirtį galima tiražuoti. Pavyzdžiui, kam reikalinga Lietuvos medicinos biblioteka. Vėliau bus galima pagalvoti ir apie grįžimą prie Vrublevskių bibliotekos „restruktūrizavimo“. Tiesa, anuomet G. Steponavičiui nepavyko, bet gali pavykti dabar. Juk visuomenėje vis mažiau tos kritinės masės, kuri dar geba protestuoti. Dauguma jau susitaikė su tuo, kad „kaip valdžia apsispręs, taip ir padarys“.
Jei kurį nors „vadybininką“ ar net viso „vadybos komplekso“ (a la ministerija) vadą ar vadę koks nors nuolat „skundus rašinėjantis“ profesorius demaskuoja kaip supainiojusį viešuosius ir privačius interesus, galima „pasistengti“, kad VTEK kuo ilgiau neteiktų išvadų. Antai vieno universiteto vadovas įsigudrino dar ir savo institucijos padaliniui vadovauti. Ilgai mąstė tas VTEK, kaip čia diplomatiškiau pasielgus, kad ir įtakingas asmuo liktų patenkintas, ir etikos abėcėlė liktų nepaniekinta. Nieko nesugalvojo, todėl ryžosi paskelbti išvadą, kad taip daryti negalima. Bet kad ilgą delsimą būtų galima pateisinti, surašė ilgiausią raštą, išdėstydama ir visus gudraus veikėjo išvedžiojimus, nors būtų užtekę pusės puslapio išvadai paskelbti. Todėl daug rimtesnėms išvadoms vietos pritrūko. Matyt, nesiryžo toliau žengti.
Kai vienos Alytaus kolegijos direktorė, pakeitusi institucijos teisinę formą, norėjo ir trečią kadenciją jai vadovauti, ministerija kaipmat pademonstravo savo principingumą: kreipėsi net į teismą ir kolegijos tarybos sprendimą pripažino neteisėtu. Bet štai nei į VTEK, nei į teismą dėl jau minėto universiteto rektoriaus daugkartinio rektoriavimo precedento nesiryžta kreiptis. Pavadinimą pakeiti ir… toliau vadovauji. O dar sako, kad įstatymai – visiems vienodi. Nevienodi, ir dar kaip: kas leidžiama Jupiteriui (rektoriui), neleidžiama paprastam jaučiui (kolegijos direktorei).
Daug optimizacijos projektų blogėjančia demografine situacija galima pagrįsti: skaitytojų mažėja, studentų mažėja, moksleivių mažėja, dirbančiųjų mažėja. Ne tik bibliotekas reikia „optimizuoti.“ Visur jaučiamas tas mažėjimas, net muziejuose ir teatruose. Net ligoninėse. Reikia skubiai jas pertvarkyti: gimdymo skyrių skaičių mažinti, o slaugos – plėsti. Uždarytose mokyklose senelių globos namus kurti. Bet štai kur bėda: net didžiuosiuose prekybos centruose ir net užmiesčio turgavietėse pirkėjų mažėja. Sako, kad reikia gyventi pagal formulę „dirbk – pirk – mirk“, bet kai pirmosios dalies (dirbančiųjų) skaičius kosminiu greičiu traukiasi, nebėra ir kam pirkti. Kad ir kiek tas kainas keltum, kokius lengvatinius „vaučerius“ (talonus) besiūlytum, norimų pelnų išlaikyti nebepavyksta. Atsivežti pusdykiai dirbančių vis sunkiau. Padirba ukrainietis pusmetį, pageidaujamą specialybę įsigyja ar kvalifikaciją pakelia ir dingsta. Ten, kur moka daugiau negu „minimumą“. O jo nesumokėjusiems dar ir šonkaulius apdaužo. Atvykusieji iš egzotiškų kraštų, net kojų neapšilę, lauk skuodžia, nes Švedijoje ir Vokietijoje pašalpos 3–4 kartus „riebesnės“.
Taigi vadybininkams teks keisti taktiką ir vietoje optimizacijos projektų kurti naujų įmonių kūrimo ir darbo vietų plėtimo programas. Tiesa, jau seniai reikėjo to imtis. Išgrūdus į gatvę didžiulį būrį dėstytojų, buvo galima įdarbinti juos tyrėjais: nauji arba išplėsti tyrimo centrai būtų sukūrę didžiulę pridėtinę vertę, gražiai papildę ne tik centrinio, bet ir regionų bei savivaldybių biudžetus. Paruošti mokslininką valstybei labai daug kainavo. Iš egzotiškų kraštų tokių neatsiveši.
Bet vadybininkai, iki šiol prie visų premjerų, taigi ir prie dabartinio, šiltai įsitaisę, gerokai sunerimo: tarp atleistųjų gana daug socialinių mokslų atstovų, puikiai išmanančių, kaip paskatinti visuomenės aktyvumą. O kas bus, jei jie pasiūlys įvesti tikrą savivaldą ir efektyvią regioninę politiką? Tada paaiškėtų, kad daugelio biurokratinių („vadybinių“) struktūrų visai nereikia. Nereikia ir R. Čiupailos sukurptų „seniūnaitijų“ ir „seniūnaičių“, nes tokio administracinio darinio Lietuvoje niekada nebuvo ir jo reikmės pagrįsti neįmanoma.
Tačiau darnios regionų plėtros ir vietinių išteklių panaudojimo projektų nė vienas vadybininkas iki šiol neišdrįso imtis. Seniūnijas jau seniai reikėjo įtraukti į savivaldos sistemą, tik niekas iki šiol nesugebėjo paaiškinti, ko taip bijoma. Niekam ne paslaptis, kad jokios šiuolaikinės regionų plėtros programų neįmanoma sukurti be vietoje efektyviai funkcionuojančios universitetų sistemos. Taigi tektų pripažinti, kad regioninių universitetų koncepcijos ignoravimas buvo didžiulė vadybininkų klaida. Net tokios klestinčios šalys, kaip JAV, tai seniai pripažino. Jokiais „globalios Lietuvos“ projektais emigrantų nesusigrąžinsime. Nepadės jokios lengvatinės būsto įsigijimo atokesniuose regionuose programos, jei nebus galimybės netoliese rasti darbo ir nepertraukiamai kelti kvalifikaciją. Nėra nė vienos šalies, kurioje būtų pasiteisinusi „vieno miesto valstybės“ hipotezė, kad ir kiek apsukrių bei įžūlių „vadybininkų“ jos centre susodintum.