Spalio 8 d. Seimas plenariniame posėdyje paminėjo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Bronislovo Lubio 80-ąsias gimimo metines.
„Patyręs tėvo tremtį, jis puikiai suprato Nepriklausomybės kainą ir dalį savo gyvenimo skyrė politikai, matydamas prasmę ir galimybę prisidėti prie Lietuvos kūrimo. B. Lubys istorijos puslapiuose liks kaip iškili ir aktyvi asmenybė“, – tardamas įžanginį žodį, sakė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir pakvietė visus tylos minute pagerbti velionio atminimą.
„Tai vienas žymiausių atgimusios Lietuvos žmonių, vienas svarbiausių Lietuvos virsmo epochos veikėjų, – kalbėjo Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Juršėnas. – Rengdamas šią prakalbą, ilgai ieškojau vieno žodžio, vieno epiteto B. Lubio asmenybei apibrėžti. Tikiuosi, kad radau. Tai lotyniškas posakis –„homo faber“ – žmogus meistras, vertybių kūrėjas. Jis išties veikė kaip profesionalų profesionalas, sukūręs daug vertybių Jonavoje, Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje.“
Renginyje dalyvavo Nepriklausomybės Akto signataro B. Lubio artimieji, Nepriklausomybės Akto signatarai, kiti svečiai. Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje atidaryta paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro B. Lubio 80-osioms gimimo metinėms paminėti.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Lubys gimė 1938 m. spalio 8 d. Plungėje, Apolinaro Lubio ir Stefanijos Lubienės (Skuodaitės) šeimoje. Bronislovo tėvas Apolinaras buvo prekybininkas, turėjo mėsos parduotuvę, o motina rūpinosi namais. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija neaplenkė ir Lubių šeimos. 1945 m. buvo suimtas ir už antitarybinę veiklą 10 metų lagerio nuteistas Apolinaras Lubys. „Su tėvu akivaizdžiai susipažinau, tik baigdamas vidurinę mokyklą“, – savo prisiminimuose mini Bronislovas Lubys.
1945 m. septynmetis Bronislovas pradėjo mokslus Plungės pradinėje mokykloje, vieną klasę teko lankyti Priekulėje, kur gyveno mamos broliai Simonas ir Pranas Skuodai, padėję seseriai auginti be tėvo likusius sūnus Bronislovą ir jaunėlį Andrių. 1957 m. B. Lubys baigė Plungės vidurinę mokyklą. Mokykloje geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, matyt, tai ir lėmė tolesnį jo gyvenimo kelią, specialybės pasirinkimą. Tais pačiais 1957 m. jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Vėliau tęsė mokslus Cheminės technologijos fakultete, įgijo neorganinių medžiagų chemijos technologo diplomą. Studijų metais vedė klasės draugę Ireną Šideikytę, 1961 m. gimė dukra Jūratė.
1963 m. baigęs studijas, jaunas inžinierius technologas pagal paskyrimą atvyko į statomos Jonavos azoto trąšų gamyklos statybos direkciją ir savo gyvenimą susiejo su viena didžiausių Lietuvos pramonės įmonių. Jaunas specialistas buvo išsiųstas į ilgalaikę stažuotę didžiausiose TSRS Ščiokino ir Novomoskovsko azoto trąšų gamyklose. 1964 m. pradžioje grįžo į Jonavą ir iki 1968 m. ėjo Amoniako cecho meistro, vėliau – cecho viršininko pavaduotojo, galiausiai – cecho viršininko pareigas. 1968–1971 m. ėjo Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ Funkcinio skyriaus viršininko pareigas, 1971–1985 m. – „Azoto“ vyriausiojo inžinieriaus pareigas.
minėjimas Seime
Greta gamybininko karjeros B. Lubys sėkmingai darbavosi ir chemijos moksle. 1976–1979 m. studijavo aspirantūroje, o 1979 m. birželio 8 d. Kauno politechnikos institute apgynė chemijos mokslų daktaro disertaciją „Fizikinių-cheminių karbamido nitrato savybių tyrimai ir taikymas gaunant azoto-fosforo trąšas“. 1983–1991 m. dėstė Kauno politechnikos institute. 1989 m. instituto Mokslo taryba suteikė jam docento vardą. Įregistravo per 50 mokslinių išradimų. Už technines, technologines inovacijas 1978 m. jam suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. 1985 m. „Azoto“ direktoriui Leopoldui Kaminskui išėjus į pensiją,
B. Lubys buvo paskirtas gamybinio susivienijimo „Azotas“ direktoriumi, generaliniu direktoriumi.
Prasidėjus Sąjūdžiui, B. Lubys išbandė ir politiko kelią. Per 1990-ųjų rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą Bronislovas Lubys balotiravosi kaip nepriklausomas kandidatas ir Neries rinkimų apygardoje Nr. 121 (Jonavos rajonas) buvo išrinktas deputatu. 1991 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime Bronislovas Lubys dirbo Ekonomikos komitete, į kurį buvo paskirtas 1990 m. kovo 20 d. Nuo 1991 m. sausio 8 d. buvo Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys. Nuo pat įsteigimo (1991 m. gegužės 8 d.) priklausė Liberalų frakcijai. 1992 m. liepos 23 d. B. Lubį paskyrus Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Aleksandro Abišalos pavaduotoju, jo, kaip Aukščiausiosios Tarybos deputato, įgaliojimai buvo apriboti.
1991 m. vedė antrą kartą, su žmona Lidija 1998 m. susilaukė dukros Viktorijos. 1992 m. Seimo rinkimuose B. Lubys nekandidatavo. Rinkimus laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija naujuoju penktosios Vyriausybės vadovu pasiūlė B. Lubį. Laikinai einančio Respublikos Prezidento pareigas Algirdo Mykolo Brazausko 1992 m. gruodžio 2 d. dekretu B. Lubys buvo paskirtas Ministru Pirmininku. „Sutikau A. Brazauskui prašant, kadangi tai buvo perimamumo klausimas sudėtingu laikotarpiu. Laukė žiema, o padėtis dėl energetinių išteklių buvo labai sunki <…>. Sutikau ne dėl utilitarinių, o dėl humanitarinių motyvų, nors tai ir nėra būdinga mano mąstymui“, – teigė B. Lubys. 1993 m. Pereinamojo laikotarpio Vyriausybė dirbo tris mėnesius – iki 1993 m. kovo 31 d., kai po pirmųjų Respublikos Prezidento rinkimų išrinktas Prezidentas A. M. Brazauskas naujuoju Ministru Pirmininku pasiūlė Adolfą Šleževičių, buvo suformuota ir prisiekė šeštoji Vyriausybė.
Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, B. Lubys grįžo į gamyklą, kurioje prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis. Jis toliau ėjo valstybės įmonės „Azotas“ generalinio direktoriaus pareigas. 1993 m. išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu, 1994–2001 m. – akcinės bendrovės „Achema“ generaliniu direktoriumi ir prezidentu, nuo 2001 m. – koncerno „Achemos grupė“ prezidentu. Iš pradžių jungęs kelis pagrindinius verslus, B. Lubio vadovaujamas koncernas „Achemos grupė“ išplėtė savo veiklą 30 Lietuvoje ir užsienyje intensyviai dirbančių įmonių. Jos gamina chemijos, maisto produktus, teikia logistikos, transporto, krovos, statybos, prekybos, informacijos sklaidos ir daugelį kitų paslaugų. Jose dirbo daugiau kaip 5 tūkst. darbuotojų.
Per ilgametę ir įvairialypę veiklą dr. B. Lubys buvo įvertintas ir apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1998), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžiumi (2001), Estijos Baltosios žvaigždės II laipsnio ordinu (2004), Belgijos Karūnos ordino Didžiojo karininko kryžiumi (2006). Jam suteikti Jonavos rajono garbės piliečio (2000), Plungės miesto garbės piliečio (2002), Rusijos Federacijos technologinių mokslų akademijos užsienio nario-akademiko, Klaipėdos universiteto (2001) ir Kauno technologijos universiteto (2002) garbės daktaro vardai. Dr. B. Lubys buvo Tarptautinės Petro Didžiojo premijos (2002) laureatas.
Autobiografijoje dr. B. Lubys yra minėjęs, kad svarbiausiomis ir mėgstamiausiomis savo pareigomis laikė Plungiškių draugijos prezidento pareigas. Jos taip pat buvo susijusios su dar viena reikšminga ir plačia dr. B. Lubio, Žemaitijos ir visos Lietuvos kultūros mecenato, veikla: jo dėka surengti kultūros renginiai, festivaliai, parodos, įgyvendinti kiti kultūros projektai, išleistos knygos ir monografijos.
Dr. B. Lubys staiga mirė 2011 m. spalio 23 d. nuo širdies priepuolio Druskininkuose. Palaidotas gimtojoje Plungėje.