Kartų patirties, ugdymo ir elgsenos kaita
Kai prieš porą dešimtmečių rupią mokytojo duoną kremtantis bendraamžis savo kolegoms išrėžė: „Kada pagaliau turėsime pastovias visų pakopų bendrojo lavinimo programas?“, jis netikėtai išgirdo atsakymą: „Niekada.“ Žmogus gerokai sutriko: „Kaip tai suprasti? Kodėl?“ Jo oponentas su geroka ironijos doze paaiškino: „Jeigu norėjai mažai besikeičiančios veiklos, ne tą profesiją pasirinkai.“
Iš tikrųjų mokykla, ypač mūsų audringu laikmečiu, turi nuolat atsinaujinti. Keičiasi ir bendrojo ugdymo samprata, ir tėvų bei vaikų santykių turinys. Keičiasi ir visuomenės reikalavimai visai švietimo sistemai, keičiasi ir ugdymo metodai bei priemonės. Į mokyklas jau negrįžtamai įžengė informacinės technologijos, privertusios permąstyti tradicinės didaktikos pagrindus. Keičiasi ir būdai, kuriais augančioji karta pažįsta savo aplinką. Neatpažįstamai pasikeitė jos akiratis. Ir tikrai ne visos permainos yra teigiamos. Atsirado ir pavojų, su kuriais iki šiol nesusidūrė nei jų tėvai, nei dauguma dabartinių pedagogų. Nesistebėkite, kad toji karta, sukišusi nosis į telefonų ekranus, ima aptarinėti reiškinius, kuriais niekada nesidomėjote. (Neretai vis dar manote, kad jiems nereikėtų tuo domėtis.)
Kalbėdamiesi net su užmiesčio sodybose augančiais vaikais apstulbstame pajutę, kad jie nepažįsta net artimiausios aplinkos, kurioje gyvena. Beveik nieko apie ją nežino. Jų pasaulis – virtualioji tikrovė, kurią formuoja mobilusis telefonas ir kompiuteris. Na, dar šiek tiek televizorius, o tiksliau sakant, vadinamoji „animacinė produkcija“. Nesistebėkite, kad jūsų mažylis, išvydęs šuniuką, ima jį kalbinti, klausinėja jo vardo ir net pyksta, kodėl šuniukas su juo bendrauja jam būdinga maniera, o ne taip, kaip animaciniame filmuke. Net kaime nuo gimimo užaugę vaikai visai nesuvokia, kaip gyvena, kaip maitinasi ir ko tikrai bijo čia pat, už kiemo tvoros gyvenantis žvirblis, o ir to žvirblio neatskiria nuo zylės. Jie gali išsigąsti žiogo ar varlytės, nes vaikams skirtose laidose juos rodo visai kitokius: ten jie visi kalbasi ir žaidžia lyg darželinukų grupėje.
Tiek namų patirtis, tiek visas mokyklinio ugdymo turinys formuoja ne tik mūsų vaikų žinias, bet ir įsitikinimus, pažiūras, apsisprendimą rinktis profesiją ar ateities gyvenamąją vietovę. Su pasibaisėjimu pamatome, kad šiuolaikinis paauglys nežino, iš kur atsiranda pagrindiniai maisto produktai, nes ne tik „ilgoji“, bet ir „trumpoji“ maisto grandinė jam visai nepažįstama. Patyčios, pasiekiančios juos per SMS žinutes arba internetinius komentarus, žeidžia nė kiek ne mažiau, negu išrėktos į veidą. O ką ir jau kalbėti apie augančius tokioje aplinkoje, kai tėvai visą savo atžalų ugdymą patiki formalizuotoms ugdymo struktūroms ir dėl jų elgesio sunerimsta tik tada, kai vieni kitų jau nebesugeba suprasti, lyg būtų išaugę skirtingose valstybėse, kai jų vertybinės orientacijos jau būna nebesuderinamos.
Į šeimos narių santykius vis įžūliau braunasi primityvioji verslo – naudos ir pelno, elgesio ir net visos gyvensenos unifikavimo logika. Bet su pasibaisėjimu stebėdami dokumentikos kadrus apie maoistinės Kinijos chunveibinus, jų vienodą aprangą ir kalbėjimo manierą, ar nematome, kad standartizuotos elgsenos asmenis ugdomės čia pat, savo aplinkoje? Štai tik vienas pavyzdys: jau nebestebina, kad per rekordiškai trumpą laiką absoliuti mūsų dauguma apsitempė „pėdkelnių“ formos drabužiais, nors kai kuriuos ši apranga tiesiog sukarikatūrino. Bet juk kaip eisi kitaip apsirengęs, kai tokia mada? Daugybė iki šiol mus puikiausiai tenkinusių rūbų atsidūrė šiukšlių talpintuvuose (ach, tiesa, mes gi tas griozdiškas dėžes vadiname angliškos kilmės žodžiu – konteineriais). Tų rūbų, kuriais ką tik dėvėjome, nebesiūlome net vargetoms.
Ar verta bendrauti su senoliais?
Viena iš didžiausių mūsų dienų socialinių problemų – senyvo amžiaus asmenų padėtis. Visuomenės požiūris į šią socialinę grupę yra labai pasikeitęs, tačiau iki išsamaus problemos suvokimo dar labai toli. Mes net nesugebame įvertinti šios problemos masto, nors senjorai jau sudaro penktadalį Lietuvos gyventojų. Didelė jų dalis gyvena siaubingame skurde ir užmarštyje. Neapgaudinėkime patys savęs, kad esą turime efektyviai veikiančią jų socialinės paramos sistemą. Problema yra daug gilesnė ir jokia viena ministerija jos tikrai neišspręs. Yra ne tik finansiniai, medicininiai ir organizaciniai, bet ir moraliniai šios problemos aspektai.
Prieškario Lietuvoje tokios pensijų sistemos, kokią įsivaizduojame dabar, nebuvo. Žmonės labai aiškiai suprato, kad savo senatve būtina pasirūpinti pačiam, tiesa, dažniausiai kartu su artimaisiais. Buvo galvojama apie sukūrimą tų išteklių, kuriuos bus galima senatvėje panaudoti. Privačių ūkių ir įmonių sistema bent daliai to meto dirbančiųjų leido tokius išteklius sukaupti. Okupacinis režimas sunaikino ne tik ekonominius, bet ir dorovinius kartų bendravimo pagrindus. Buvo suvalstybinta visa egzistencinė sistema: „valdiška“ įmonė, „komunalinis butas“ ir pan. Todėl ir stebėtis nereikia, kad vietoje „pasirūpinsiu savimi“ atsirado „duokite man“, „išlaikykite mane“.
Dar prieš kelis dešimtmečius bent kai kuriais atvejais veikti skatino ir moralinės pareigos supratimas: „Tėvai manimi rūpinosi, todėl ir aš privalau jais pasirūpinti.“ Ir ne tik tuo, kad jie turėtų ko valgyti, apsirengti ir apsiauti ar kuo kambarius žiemą pasišildyti. Nemažą dalį senolių vaikai priglausdavo savo namuose, o stipresnius, dar galinčius gyventi savarankiškai, stengdavosi kuo dažniau aplankyti. Daugumai vidurinės kartos atstovų nereikėjo aiškinti, koks svarbus kartų bendravimo poreikis, ką reiškia vienatvė ir ilgesys, kaip skaudu likti užmirštam. Ši dauguma gebėjo įvertinti ir niekuo nepakeičiamą senolių įtaką augančiai kartai. Tokia patirtis Lietuvoje dar nėra visai ištrinta. Net dabartiniai studentai, rašydami apie šeimos strategiją, primena, kad ne tik dainų ir pasakų išmoko iš savo senelių.
Deja, „mygtukinio“ bendravimo pasekmės jau ir pas mus vis labiau jaučiamos. Daugėja tvirtinančių, kad net „močiutės“ ir „senelio“ sąvokos prarado turėtą prasmę, kad net mūsų tėvų karta nebegali suteikti patirties, kuri būtų naudinga, pasitinkant ketvirtąją industrinę revoliuciją. Tarp dabartinių trisdešimtmečių atsiranda draudžiančių (o siaube!) savo vaikams bendrauti su seneliais. Ką šiuolaikinė, modernia save laikanti mama turi atsakyti už rankos vedamai savo dukrai, kai toji prašo: „Mamyte, ten eina mano močiutė. Ji – gera, aš noriu ją apsikabinti…“ Betyrinėjant kartų bendravimą, išryškėja gausybė absurdiškų nuostatų apie neva vyresniųjų kartų daromą žalą jaunosios kartos pasaulėžiūrai ir elgsenai. Dauguma jų pagrįstos su tariamai nepraktiška senolių pasaulėžiūra.
Dar viena primityviojo pragmatizmo apraiška yra susijusi su kai kurių globos institucijų veiklos aspektų fetišizavimu. Esą senoliams geriausia gyvenimo saulėlydį leisti specializuotose įstaigose, tarp savo bendraamžių. Dirbdamas JAV, netikėtai susidūriau su panašaus požiūrio šalininku. Ką tik lietuviškos tematikos renginyje patetišką prakalbą išrėžęs „visuomenininkas“ savo buvusiems klausytojams ėmė dejuoti, kiek daug dabar kainuoja nusenusių tėvų priežiūra: mama jau seniai gyvena slaugos namuose, o štai dabar ir tėtis atsisakė turėto darbo, teikusio jam pragyvenimo šaltinį. „Ką padarysi, vešiu į „nursing home“, – pasiguodė. Kodėl jo šeimos „penkių miegamųjų“ name senyviems tėvams neatsirado vietos? Jis tuoj pat labai sklandžiai paaiškino: „Mano žmona – vadybininkė, aš – inžinierius. Mudu nė vienas neišmanome medicinos…“ Tačiau ar gyvenimas visiškai neįprastoje aplinkoje, tarp svetimų bus geriausia išeitis, net nesvarstė. Dar labiau nustebino, kad šio asmens tėvai, pasirodo, gyvens skirtingose globos įstaigose. Apie tai, kad šį gyvenimo tarpsnį jie galėtų praleisti kartu, nepagalvota. Į klausimą, ar norėtų, kad su juo ir jo žmona senatvėje būtų taip pasielgta, automatiškai atsakė: „Galbūt…“ Tai kas dar sieja žmones šiais laikais?
Prof. dr. Jonas Jasaitis