Šių metų spalio mėnesį LMA Vrublevskių bibliotekoje įvyko Adolfo Ramanausko-Vanago kapavietės paieškų, palaikų tyrimo ir žūties aplinkybių pristatymas.
bibliotekos salėje
Renginyje dalyvavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas: dr. Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis programų specialistas Dalius Žygelis, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas.
Šie metai paskelbti legendinio lietuvių tautos pasipriešinimo vado A. Ramanausko-Vanago (1918–1957) metais. Jis vadovavo vienam kovingiausių partizanų junginių – Dainavos apygardai, buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadu, vienuolika metų su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai. 1956 m. buvo suimtas KGB, žiauriai kankintas ir okupantų teismo sprendimu sušaudytas. 2018 m., po kelis dešimtmečius trukusių paieškų, Vilniaus našlaičių kapinėse buvo atrasti A. Ramanausko-Vanago palaikai. Pasitelkus istorijos, archeologijos, teismo medicinos ir antropologijos specialistus, atlikti unikalūs tyrimai.
E. Peikštenis pasakojo, kaip ilgai ieškota partizanų laidojimo vietų, tarp jų ir A. Ramanausko-Vanago. Didžiausias darbas prieš archeologų kasinėjimus buvo surinkti kuo tikslesnę informaciją, liudininkų parodymus, archyvinę medžiagą. Tik gerai pasirengus, buvo sprendžiama, ar pasirinkta kasinėjimų vieta yra tinkama. Partizanų palaidojimo vietų yra ir daugiau. Šiemet bus tęsiamos paieškos ne tik Našlaičių kapinėse, Antakalnyje, bet ir Merkinėje, Šventežeryje.
Ieškoti A. Ramanausko-Vanago palaikų padėjo ir KGB dokumentų nagrinėjimas. Mirties nuosprendžio akte, kuriame įrašytos ir budelių pavardės, nurodyta, kad jis užkastas. Prieš trejus metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Darius Indrišionis, nagrinėdamas už kriminalinius nusikaltimus nuteistų sušaudyti asmenų bylas, pastebėjo, kad tą pačią dieną mirties bausmė buvo įvykdyta tiek partizanų vadui Vanagui, tiek Lukiškių kalėjime buvusiems kriminaliniams nusikaltėliams. Dokumentuose nurodyta, kad jie užkasti Našlaičių kapinėse. Imta tirti versija, kad kriminaliniai nusikaltėliai galėjo būti palaidoti kartu su politiniais kaliniais.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis programų specialistas Dalius Žygelis pasakojo, kad 1956–1969 m. išties būdavo laidojama vienoje duobėje, taip siekiant nuslėpti politinių kalinių žudynes. Teko atlikti išsamius archyvinius tyrimus. Našlaičių kapinių teritorija buvo labai didelė, jose – daugiau kaip 2 tūkst. palaidotų asmenų, todėl reikėjo kuo tikslesnių duomenų. Buvo analizuojamas kapinių planas, kapinių knygos su pavardėmis ir mirties datomis, kai kur išliko paminklai su datomis. Tai padėjo nustatyti laidojimo kryptį ir kapų seką. Laidojimo vietos ieškota, atmetant dokumentuose pažymėtas vietas ir datas. Liko kapinių ploteliai be duomenų, apaugę brūzgynais. Tose vietose ir imta kasinėti. Teko rauti dilgėles ir krūmokšnius.
Paieškoms padėjo ir atsitiktinai gauta informacija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui informaciją suteikė kito sušaudyto rezistento anūkė. Ji ir jos tėvas žinojo apytikslę vietą, nes sušaudyto politinio kalinio tėvas gyveno šalia Našlaičių kapinių viename name su tų kapinių prižiūrėtoju ir duobkasiu. Matyt, senatvėje norėdamas palengvinti sąžinę, jis parodė, kur užkastas kaimyno tėvas. KGB laidojimo metodai buvo bendri daug kur. Politinius kalinius laidodavo prastos reputacijos kapinėse, kad paslėptų istorinę tiesą. Našlaičių kapinėse buvo laidojami benamiai, nežinomi asmenys be artimųjų, negyvi kūdikiai, medicininės atliekos iš ligoninių operacinių. KGB ir Rusijoje taikė metodiką laidoti politinius kalinius „užkrečiamose“, apleistose kapinėse, kur laidojamos medicinos atliekos, kad niekam nekiltų noras kasinėti. Buvo rasta palaidota po du ar tris žmones. KGB padarė klaidą – iš trijų asmenų buvo nesunku pagal fizinius duomenis atpažinti ieškomą asmenį. Daugelis lavonų buvo užpilami kalkėmis. Laimei, A. Ramanausko-Vanago palaikai nebuvo jomis užpilti. Jo kūnas buvo įmestas veidu žemyn, o ant jo užversti du kriminalinių nusikaltėlių kūnai. Tai išsaugojo pakenčiamą palaikų būklę, nepaisant kulkos sutrupinto žandikaulio. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus antropologinę analizę, palyginus kaukolę ir asmens fotografijas bei atlikus DNR tyrimus.
Istorikas dr. Arvydas Anušauskas baigė A. Ramanausko-Vanago istorijos tyrimą. Jo parengtoje knygoje aprašomos KGB regztos paieškos operacijos, specialių metodų naudojimas, nagrinėjamas Vanago suėmimo ir kankinimo 1956 m. spalio 12 d. epizodas, nustatyti penki asmenys, galėję dalyvauti žiauriuose kankinimuose. Pasitelkęs teisminės medicinos, psichiatrijos ir kriminalistikos ekspertus, knygos autorius išaiškina KGB klastotes, atskleidžia asmeninę įkalinto A. Ramanausko-Vanago dvikovą su KGB ir kitus nežinomus šios istorijos puslapius. A. Anušauskas pasakojo, kaip istorikui praverčia ne tik archyvo dokumentai, bet ir įvairių sričių specialistų tyrimai. Iš informacijos gausos galima susidaryti išsamų vaizdą, koks žmogus buvo A. Ramanauskas-Vanagas, ir tiksliau atkurti jo likimo detales.
Keliuose protokoluose Vanago parašai buvo suklastoti. Tarkim, po maisto produktų gavimo aktu. Kalėjimo ligoninės gydytojo įrašus, kuriuose jis aprašė Vanago būklę po kankinimų, nagrinėjo mūsų gydytojai. Įrašai dėl padarytų sužalojimų sutapo su antropologų tyrimais, kurie dar papildė baisių kankinimų padarytos žalos diagnozę: į akį aštriu smailu daiktu buvo durta net penkis kartus, tai paliko pėdsakus kaukolėje. Bet mes nežinome, kas buvo padaryta su minkštaisiais audiniais, kiek nukentėjo jo kūnas po metų tardymo KGB kalėjime. Jam buvo diagnozuota anemija dėl didelės kraujo netekties ir siaubingų sąlygų kalėjime. KGB prižiūrėtojai liudininkai melagingai teigė, kad po kankinimų jis buvo nuvestas į ligoninę, nors iš tiesų ten jis buvo nugabentas be sąmonės – krauju pasruvusiu veidu, išdurta akimi, daugybiniais sumušimais, rankų pirštų pjovimais, masyviais krauju primirkusiais tvarsčiais genitalijų srityje.
Partizaninio judėjimo šmeižimas, antpuoliai prasidėjo seniai ir tęsiasi iki šiol. A. Anušauskas teigė, kad jau prieš 25 metus Lietuvos prokuratūra galėjo nustatyti tiesą. Tada buvo bandyta paneigti KGB falsifikatus ir tokius fiktyvius teiginius, kad neva Vanagas pats save sužalojo. KGB kalėjimo ligoninės gydytojo įrašus nagrinėję šiuolaikiniai medikai paneigė šmeižtą ir teigė, kad žmogus tokiais būdais negali taip susižaloti.
Prieš 25 metus buvo apklausti Vanago tardymų liudininkai, prižiūrėtojai, budėtojai – tarp jų buvo būtent tie, kurie dalyvavo Vanago kankinimuose. Tačiau, pritrūkus įrodymų, byla buvo kelis kartus sustabdyta. Liudininkai melavo, išsisukinėjo. Tada nepavyko įrodyti budelių kaltės, nors jų pavardes ir biografijas pavyko nustatyti. Vienas dingo, pėdsakai vedė į Ukrainą. Prižiūrėtojai buvo menko išsilavinimo. Nachmanas Dušanskis buvo tik viena grandis Vanago istorijoje. A. Anušauskas knygoje įvardijo tikruosius budelius ir prisidėjusius prie kankinimų.
Istorikas sakė, kad KGB dokumentus, protokolus reikia vertinti labai kritiškai, kad nepadarytume „vanagaitiškų“ klaidų. Ištyręs neformalius prokuroro užrašus, jis teigė, kad, surašant oficialų protokolą, buvo palikta vos pusė Vanago kalbos, tekstas sutrumpintas, fragmentuotas, mintis trūkinėja. Tai iškreipė Vanago kalbos esmę. Kankinimai, egzekucija ir teismas buvo uždari. Liudininkai ir sekretoriai tėra keli įslaptinti žmonės. Nusipelnę KGB tarnautojai gaudavo premijas: Vanago išdavikas gavo 3 tūkstančius rublių, kiti yra gavę vardinius laikrodžius, buvo suteikiami laipsniai.
Nei Vanagas, nei tardoma jo žmona partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė neišdavė, kur gyveno, nes slėpė dukrą Auksę. Jiedu su žmona gebėjo puikiai maskuotis, keliaudavo dviračiais, turėjo padirbtus dokumentus, plaukus Vanagas buvo nusidažęs juodai, ištikimi žmonės jam padėjo, saugodavo. Tai, kad Vanagas pajėgė slapstytis beveik 11 metų, rodo didelį jo, kaip kariūno, profesionalumo lygį, o jo vadovavimas partizanams – intelektą ir mokytojo talentą. Abu su žmona buvo išsamiai aptarę, ką sakyti, o ko ne.
Kodėl KGB budeliai taip žiauriai kankino Vanagą, nors 1956 m. partizaninis judėjimas jau slopo? Jis buvo nušautas į veidą, nors KGB budeliai paprastai šaudydavo į pakaušį. Jau suėmimo dieną jis buvo žvėriškai, su dideliu įniršiu nukankintas. Net paskelbus mirties nuosprendį, jis dar buvo mušamas, nors nebebuvo prasmės ką iškvosti – tai liudija antropologų aptiktos vos pradėjusios gyti žymės kaukolės kaktos srityje. Galima daryti prielaidą, kad jis buvo verčiamas pasirašyti savo kaltės prisipažinimą, nes sutapo datos.
Užsienio reikalų ministerija tariasi dėl Vanago paminklo JAV. Bus sukurtas dokumentinis filmas apie Vanago palaikų paieškas, kitas filmas – labiau mokslinis – apie palaikų tyrimą Medicinos antropologijos katedroje: visas šis darbas buvo filmuojamas.
Loreta Glebavičiūtė
Autorė yra LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja