Šiandien simboliška atrodo 2015 m. gruodžio mėnesį įvykusi a. a. profesoriaus Leonido Donskio paskaita diskusija „Kas laukia universitetų: XXI amžiaus pažadai ir pavojai”. Savanoriškai, be ypatingų raginimų ir kvietimų į vieną didžiausių universiteto bibliotekos patalpų sugužėjusiai akademinio jaunimo auditorijai profesorius su jam būdinga moksline erudicija ir giliu diskutuojamo klausimo išmanymu aptarė universitetų vaidmens valstybės gyvenime pokyčius. Be abejo, tuomet buvo kalbėta ne tik apie Lietuvos universitetus, bet ir apie bendras mokslo, ypač fundamentinių tyrimų, pakeitimo paslaugų rinkai teikimu tendencijas Europoje ir pasaulyje.
Akcentuota, kad universitetų veiklos efektyvinimas jų autonomiją, kuri turėtų būti grindžiama akademinės etikos principais, ir kolegialų sprendimų priėmimą keičia korporatyvinis valdymas ir „menedžerizmas”. Studentai ir dėstytojai jau senokai tapo paslaugos pirkėjais ir teikėjais. Šios įžvalgos ypač aktualios šiuo metu, įsibėgėjus aukštojo mokslo reformai, jungiantis, o jei tiksliau, prievartiniu būdu jungiant Lietuvos universitetus.
Politikų nesugebėjimas ar nenorėjimas paaiškinti reformos esmės ir eigos neretai virsta farsu, kuris tik dar labiau apnuogina universitetų akademinių bendruomenių beviltišką padėtį. Ypač universitetų, valdomų korporatyvinio valdymo principais. Akademinės bendruomenės nariai – mokslo darbuotojai, dėstytojai – dažnai yra dar blogesnėje situacijoje, nei verslo įmonių darbuotojai, dėl įteisintų nuolatinių-terminuotų (?!) darbo sutarčių, tik „menedžeriams“ suprantamų dėstytojų darbo krūvio skirtumų įvairiuose universiteto padaliniuose.
Koks vis tik toliaregiškas ir įžvalgus buvo prof. L. Donskis, teigdamas, kad reformos, kurios daromos be reformuojamųjų dalyvavimo, yra pati tikriausia socialinės kontrolės forma, leidžianti susidoroti su neparankiais ar neįtinkančiais darbuotojais. Toliau aprašytas vieno universiteto atvejis, kurio pavadinimo neminėsiu tik dėl to, kad šio universiteto „menedžeriai“ bet kokią kritiką laiko asmeniniu įžeidimu ir kenkimu universiteto įvaizdžiui. Tačiau norintys tikrai nesunkiai atpažins universitetą, nes aš dirbau tik viename universitete. Kita vertus, dėl susiklosčiusios aukštojo mokslo situacijos ir permanentinės jo reformos iš esmės šis atvejis gali būti laikomas įmanomu bet kuriame Lietuvos universitete.
Šių metų žiemą šiame universitete apsilankęs aukščiausio lygio politikas (beje, buvęs ilgametis kito Lietuvos universiteto darbuotojas), susitikęs su akademine bendruomene, jau antruoju sakiniu (po pasisveikinimo) dėstytojams ir mokslo darbuotojams pareiškė, kad „jums teks persikvalifikuoti“. Sakysite, kad toks šio politiko „šūvis“ neturėjo nustebinti nuolat koneveikiamos, emigracijos ir demografinių netekčių graužiamos universiteto bendruomenės, jei po to būtų sekęs bent kiek rišlus paaiškinimas, kaip ir kokiais terminais tai turėtų vykti.
Matyt, politikas nepagalvojo, kad universiteto dėstytojo ir mokslininko pasirengimas profesinei veiklai užtrunka bent 10–12 metų ir tai reikalauja nemažai intelektualinių pastangų bei materialinių išteklių. Jauni, gabūs magistro studijų absolventai dažnai turi pelningesnių pasiūlymų dirbti versle ar viešajame sektoriuje, todėl jų apsisprendimas studijuoti doktorantūroje turi nemažų alternatyviųjų išlaidų. Tokiose šalyse, kaip JAV, šias išlaidas ir universiteto sužadintas, bet nepateisintas viltis turėti įdomų, prasmingą ir širdžiai malonų darbą iki gyvenimo pabaigos galima bandyti kompensuoti teisiniu keliu. Ir ten, už Atlanto, greičiausiai tai pavyktų. Bet tik ne Lietuvoje. Labai tikėtina, kad neturime tokios teisinės praktikos. Visa tai gali brangiai kainuoti, o ir visuomenės požiūris į tokias bylas greičiausiai nebūtų pats palankiausias.
Bet palikime politiką ramybėje, nes valdžia net iškiliausiems protams gali susukti galvas, o gerus norus paversti skambiais lozungais. O kaip šioje situacijoje elgiasi reformuojamas universitetas, o tiksliau, jo „vairininkai“ arba „menedžeriai“?
Šiame kontekste turėčiau paaiškinti, kodėl apibūdindama universiteto valdymą nevartoju jau įprastais tapusių žodžių „vadyba“, „vadovai“ ar „vadovybė“. Galėčiau nurodyti tris tokio pasirinkimo priežastis: 1) „vadybą“ suprantu kaip organizacijos, kuriai būdinga tam tikra vertybių sistema (universitete akademinė etika turėtų būti tų vertybių pagrindas), tikslų siekimo procesą; 2) užsiimti vadyba, t. y. vadovauti, gali tik tie darbuotojai, kurie turi atitinkamą kvalifikaciją ir reikiamus gebėjimus; 3) „vadyba“ arba „vadovybės“ veikla negali būti savitikslė, t. y. orientuota tik į savo išlikimą.
Drįsčiau teigti, kad visus tris vadybos proceso elementus vargu ar aptiktumėme bent viename mūsų šalies universitete. Universitetų vadovybėje sunkiausiai būtų aptikti reikiamą teorinį ir praktinį pasirengimą turintį vadovą. Edukologą, žiedadulkių (gali būti ir kitos smulkios dalelės) tyrinėtoją, ekonomistą, fiziką, chemiką, matematiką, informatiką, teisininką – taip, prašom, bet vadybos specialistą rasti būtų tikrai sunku. Matyt, universiteto vadyba užsiimti gali bet kas.
Toks požiūris rodo, kad šioje srityje nedaug pasistūmėjome nuo Nikitos Chruščiovo laikų, kai, grįžęs iš JAV, jis dalijosi savo nuostaba su Sovietų Sąjungos gyventojais, sakydamas, kad „įsivaizduojate, jie ten universitetuose net įmonių vadovus rengia“. Man šiuo aspektu visada būna smalsu sužinoti, o kas būtų, jei vadybos specialistas imtųsi tų smulkiųjų dalelių tyrinėjimo arba pasinertų į chemijos eksperimentus? Bet čia jau reikia turėti lakią vaizduotę… Manyčiau, kad, jei universiteto valdymui nėra būdingi du iš trijų mano minėtų proceso elementų, šį procesą drąsiai galima vadinti „menedžerizmu“. Jei tai būtų verslo (ypač gamybos) įmonės valdymas, tuomet galima tiesiogiai versti į lietuvių kalbą ir šį procesą vadinti „gamybos įmonės valdymu“.
Deja, tik Civilinio kodekso nuostatomis ir biurokratiniu administravimu paremto universiteto valdymo proceso pavadinimas neturi lietuviško atitikmens, todėl jam labiausiai tiktų „menedžerizmas“, o jį įgyvendinantys darbuotojai būtų „menedžeriai“. Pastarieji paprastai yra skaitę nemažai įstatymų arba turi juos gerai išmanančius teisininkus. Silpnoji jų vieta yra akademinė etika. Tol, kol Lietuvos Respublikos akademinės etikos kontrolierius neišaiškina jiems nesuprantamų procedūrų ar „nematomų“ interesų konfliktų, jie gali mėnesių mėnesius (o gal ir ilgiau) sustingę laukti to išaiškinimo. O ir išaiškinus, jie yra linkę dangstytis Civiliniu kodeksu, teigdami, kad Akademinės etikos kodeksas yra tik rekomendacinio pobūdžio. Net kai kuriose verslo įmonėse į etiką žiūrima rimčiau!
Akistatoje su reforma universiteto „menedžeriai“ didžiausiu priešu laiko dėstytojus, o tiksliau – per didelį jų skaičių. Tam skaičiui sumažinti pasitelkiami pseudokonkursai, kuriuose Antikos gladiatorių ar Viduramžių gaidžių peštynių stiliumi (čia, matyt, yra mėgstamiausios „menedžerių“ sporto šakos) kandidatai dar paraginami: „Jūs privalote laimėti tą konkursą…, jei jį laimėsite, gausite 0,5 lektoriaus… docento… profesoriaus etato…, nuolatinę darbo sutartį…, ir t. t.“
Tiesa, yra vienas skirtumas, palankus senoviniams konkursams, – ten būdavo bent minimalios taisyklės, nurodančios, ką reikia daryti, kad laimėtum ar bent jau išgyventum toje kovoje. „Menedžerizmo“ apimtame universitete pretendentai tiesiog „išbalsuojami“, nes, kaip teigiama mano aprašomo universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestacinės ir priėmimo komisijos nutarime, „iš dviejų kandidatų reikėjo išrinkti vieną, todėl buvo išrinktas (-a) X kandidatas“.
Žinoma, ne visada „menedžeriai“ įpareigoja atestacinę komisiją atlikti tokias „sudėtingas“ misijas, kaip išrinkti vieną kandidatą iš dviejų, neturint aiškių vertinimo kriterijų. Kartais jie gali būti labai liberalūs ir leisti iš kandidato į profesoriaus pareigas pavaldinių sudarytai atestacinei komisijai suteikti savo vadovui (taip, teisingai supratote, „menedžeriui“) ne tik profesoriaus pareigas, bet ir papildomai dar pamaloninti profesoriaus pedagoginiu vardu ir bent dalimi profesoriaus etato vienoje iš universiteto katedrų. Bet čia tik tada, kai pretendentas yra „menedžeris“ ir turi tam tikrų galių (pavyzdžiui, gali kitus „menedžerius“ įdarbinti naujame universiteto padalinyje, tikėdamasis, kad, universitetui žlugus, naujasis „kūrinys“ išliks.
Šioje konkurso procedūrų „abrakadabroje“ nemenkas vaidmuo tenka akademinei etikai ir ją prižiūrinčiai Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai. Ši tarnyba nemato nieko blogo, jei „menedžeris“ be konkurso 0,1 etato įdarbina atestacinės komisijos narį į jo vadovaujamą universiteto padalinį ir, pasibaigus konkursui, jį atleidžia. Tame padalinyje darbuotojai atsiranda iš niekur (jiems konkursai nėra skelbiami) ir pradingsta… ne, ne į niekur, bet toliau sėkmingai dirba savo „gimtosiose“ katedrose. Turbūt liberalesnio požiūrio į akademinę etiką nėra jokioje kitoje pasaulio šalyje. Tiesa, teko bendrauti su vienos Afrikos šalies universiteto profesoriumi, kuris minėjo, kad jų universitete galima tapti profesoriumi, jei „už“ balsuoja trys to paties akademinio padalinio darbuotojai. Lietuvos universiteto atveju konkurso profesoriaus pareigoms eiti komisiją sudarė 10 narių, iš kurių 5 – pretendento vadovaujamo padalinio darbuotojai. Taigi, nuo šios Afrikos šalies pažengėme ne taip jau ir daug – per du darbuotojus. Išlieka atviras klausimas – į kurią pusę…
Kitus reikšmingus pokyčius „menedžerizmo“ apimtame universitete gali riboti tik pačių „menedžerių“ vaizduotės stygius – ilgamečiai akademinės bendruomenės nariai gali būti stumdomi kaip šachmatų figūros universiteto struktūrinių padalinių lentoje. Man sunku vertinti, koks tuose perstumdymuose yra verslo atstovų vaidmuo, bet aukščiausias universiteto „menedžeris“ tikrai turi galimybę, nesitardamas su katedros žmonėmis, tiesiog padovanoti katedrą vietinio verslininko žmonai ar draugei, kuri dėl nekompetencijos ar vykdydama kažkieno planus katedros darbuotojus gali atleisti.
Kadangi tokį atleidimą straipsnio autorė patyrė asmeniškai, tai teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad viskas vyko gal ir ne vietoje, ir ne visai etiškai, bet tikrai estetiškai, su visais „mieloji, turiu jums liūdną žinią, apgailestauju, bet jums krūvis nebus sudarytas“, t. y. vadovaujantis visais naujosios vadybos principais. Po aštuoniolikos metų darbo universitete toks atleidimas šiek tiek nustebino, juolab kad konkursas buvo dar nepasibaigęs, dėstomi studijų dalykai neatšaukti, studentams nebuvo paaiškinta, kur dingo jų pradėtų baigiamųjų darbų vadovė. Sugrąžinimas į universitetą tik spalio mėnesį buvo lygiai toks pat keistas ir netikėtas.
Šis kiek groteskiškas vieno universiteto pavyzdys rodo visišką „menedžerizmo“ dominavimą universiteto kultūroje. Universiteto autonomija yra apribota „menedžeristinio“ universiteto valdymo aparato tikslų, kurie ne visada sutampa (tiksliau, dažniausiai nesutampa) su universiteto, pedagoginio personalo, mokslininkų ir studentų tikslais. Galima sakyti, kad šis aparatas gyvena atskirą gyvenimą ir, priklausomai nuo išorinės situacijos, dažniausiai siekia naudos sau: gerais laikais – daugiau administracijos darbuotojų etatų ar daugiau galių pačioje administracijoje, o kai universiteto situacija blogėja – vieni laukia didesnių išeitinių išmokų, o kiti mano anksčiau minėtu būdu „susiorganizuoja“ sau mokslo laipsnius ir vardus.
Tokiame universitete labai ribojama informacija – dėstytojų darbo krūvių, darbo užmokesčio apskaitos metodikos tampa didžiausia paslaptimi, užrakinta po devyniais užraktais. Nepageidaujami sprendimai ir išorės vertinimai nuleidžiami žemiausioms universiteto valdymo grandims. Pavyzdžiui, akademinės etikos pažeidimai „deleguojami“ katedroms, kurios turi pačios nuspręsti, kurio iš konkurso reikalavimus atitinkančių darbuotojų atsisakyti, jų darbuotojams (dėstytojams) nuolat priekaištaujama dėl studentų skaičiaus mažėjimo, prasto išorinio vertinimo rezultato, nepakankamo bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, nekokybiškų studentų praktikos vietų ir pan. Tačiau nuopelnai dažniausiai būna „menedžerių“: „mūsų sumanumo dėka vėl išgelbėjome universitetą“, „išsaugojome daug studijų programų“, „apgynėme universitetą nuo švietimo funkcionierių“ ir pan.
„Menedžeriai“ įprastai disponuoja ir valdo reikšmingiausią universitetų informacijos dalį (taip pat ir apie pokyčius vidaus ir išorinėje aplinkoje), todėl gali būti labai lankstūs, priimdami jiems palankius sprendimus. Pavyzdžiui, struktūrinio padalinio pavadinimo pakeitimas laiku gali padėti išvengti nepageidaujamo ankstesnių sprendimų šleifo, atsikratyti neparankiais darbuotojais, tačiau nebūtinai bus naudingas pačiam universitetui.
Universitetų reformos įkarštyje pasibaigusi kadencija neretam mokslininkui yra akademinės karjeros pabaiga, jei jis iš anksto nepasirūpino bent nedidele „menedžerio“ etato dalimi. Mažiau pažįstančiam universitetų „virtuvę“ gali atrodyti, kad viskas čia gerai, juk kituose universitetuose taip pat vyksta konkursai, galima dirbti, pretenduoti ir laimėti… dar penkerius nerimo metus. Deja, konkursai, kuriuose laimi „atėjūnai“ iš kitų universitetų, Lietuvoje vis dar yra retenybė.
Vis tik nemaloniausia turbūt yra tai, kad „menedžerizmas“, kaip iškreipta, sukorporatyvinta universiteto valdymo forma, kenkia universiteto misijai, jos pagrindiniams tikslams. Interesų konfliktai, postų dalybos ir procedūrų pažeidimai dažnai pakeičia kūrybą, akademinę laisvę ir etiką. Nukenčia studijų kokybė ir kartais ištisus dešimtmečius puoselėtas bendruomeniškumas. Reforma, kuri turėtų būti optimizuojanti, jungianti ir telkianti, deja, palieka ne vieną nuosėdų šleifą universitetų bendruomenėse.
Dr. Rasa Balvočiūtė