(1929 10 28 – 2018 11 23)
Lapkričio 23 d., Jono Basanavičiaus gimimo dieną, Vilniuje, eidamas 90-uosius metus, mirė garsus Lietuvos istorikas, vienas iš asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ steigėjų profesorius habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Antanas Tyla.
A. Tyla gimė 1929 m. spalio 28 d. Bičionyse, Anykščių valsčiuje. 1939–1943 m. mokėsi Burbiškio (Anykščių r.) pradžios mokykloje. Baigęs Anykščių vidurinę mokyklą, 1951–1956 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos–filologijos fakultete ir įgijo istoriko išsilavinimą.
1956–1958 m. A. Tyla dirbo Veiviržėnų (Klaipėdos r.) vidurinės mokyklos mokytoju. Nuo 1958 m. – Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis. 1964 m. apgynė istorijos mokslų kandidato, 1988 m. – istorijos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją „Lietuvos ir Švedijos feodalų kova dėl Livonijos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Politinės ir ekonominės pasekmės Lietuvai“.
1989–1992 m. dirbo Istorijos instituto Archeografijos skyriaus vedėju. 1992–1999 m. ėjo Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. 1991–2000 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos narys. 1991–1997 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas, vėliau – šios katedros profesorius. Antanas Tyla buvo šio universiteto senato narys, jungtinės Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos doktorantūros komisijos pirmininkas, Lietuvos istorijos instituto habilitacijos komisijos pirmininkas. 1991–2011 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, nuo 2011 m. iki gyvenimo pabaigos – Mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narys.
Antanas Tyla buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (nuo 1991 m.) ir šios akademijos Centro valdybos narys, Lietuvos mokslų akademijos leidinio „Lituanistica“ redakcinės komisijos pirmininkas, leidinių „Lithuanian Historical Studies“, „Genocidas ir rezistencija“, „Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija“, „LKMA metraštis“, „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ redakcinių kolegijų narys.
Labai plati jo visuomeninė veikla: buvo Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų teikimo komisijos, Valdovų rūmų atkūrimo ir jų paskirties nustatymo ekspertų komisijos, Lituanistikos tradicijos ir paveldo įprasminimo komisijos narys, Labdaros ir paramos fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti tarybos narys, 1992–2016 m. Pasaulio anykštėnų bendrijos prezidentas, nuo 2016 m. buvo Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos narys ir Vilniaus anykštėnų sambūrio tarybos narys.
Antanas Tyla apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1999 m.) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2009 m.). Jam suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Garbės profesoriaus vardas (2009 m.). Buvo valstybinės Jono Basanavičiaus premijos už etninių kultūrinių tradicijų plėtotę laureatas (1994 m.). Už knygą „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Kėdainiai“ A. Tyla gavo Lietuvos mokslų akademijos Simono Daukanto premiją (2004 m.), už monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667)“ – Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos banko Vlado Jurgučio premiją (2010 m.). Buvo Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijos laureatas (2005 m.). Apdovanotas Pasaulio anykštėnų bendrijos medaliu (2007 m.), o nuo 2009 m. buvo Anykščių rajono Garbės pilietis.
Minint Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metus, jam suteiktas „Lietuvos šviesuolio“ vardas (2012 m.). A. Tyla apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2014 m.) už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui. Pašto vokų serijoje „Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką“ išleistas A. Tylai skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius –
A. R. Šakalys, 2006 m.). Pašto vokų serijoje „Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių“ išleistas kitas jam skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius –
A. R. Šakalys, 2009 m.).
Laisvalaikį akademikas skirdavo kelionėms, domėjosi savo gimtojo krašto ir giminės istorija. Buvo vedęs, žmona Romualda Tylienė (1933–2012) buvo ikimokyklinio auklėjimo pedagogė. Vaikai: Audronė Tylaitė-Mockienė (g. 1960 m.) ir Gediminas Tyla (g. 1972 m.). Vaikaičiai: Martynas, Vytenis, Gabrielė, Antanas, provaikaitė – Elzė.
Pagrindinės A. Tylos mokslinių interesų kryptys buvo: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros, iždo ir valstybės apsaugos XVI a. pabaigoje – XVII a. viduryje problemos, lietuvių tautos kultūrinio ir politinio išsivadavimo XIX–XX a. pradžioje ir Lietuvos magdeburginių miestų istorijos šaltinių tyrinėjimas bei rengimas spaudai. Akademikas paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių ir studijų apie politinę kultūrą XVI–XVII a., apie lietuvių inteligentiją, knygnešius ir daraktorius. Lietuvos istorijos institutas 1999 m. išleido bibliografinį leidinį „Antanas Tyla. Bibliografinė rodyklė. 1955–1999“, sudarytoja – Lina Anužytė. Šaltinis: Alkas.lt