Benas Berkmonas, nustebinęs artimųjų ratą, į aukštesniąją mokyklą pasuko po 9 klasių. Nors buvo daug įvairių nuomonių, tačiau šiandien vyras džiaugiasi baigęs ją, vėliau įgijęs aukštąjį išsilavinimą, pats tapęs dėstytoju ir vienos iš didžiausių Lietuvos kelių projektavimo įmonių Lietuvos ir Švedijos regiono vadovu. Kviečiame susipažinti su nepaprasta vyro gyvenimo sėkmės istorija.
Kodėl taip anksti norėjote palikti bendrojo lavinimo mokyklą ir ieškoti profesijos?
Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos, sunkiai paaiškinčiau savo sprendimą. Tačiau tada, būdamas 15-os, supratau, kad noriu kažko kito. Tad perėjau į Aukštesniąją technikos mokyklą (dabar – Kauno technikos kolegiją). Tuo metu buvo labai populiari automobilių remonto specialybė. Šio amato ir norėjau išmokti. Tačiau artimieji tam nepritarė ir pasiteiravo, kokias dar specialybes čia galima pasirinkti. Atsakius, kad, be automobilių remonto, dar galima pasirinkti elektrotechnikos ir kelių statybos specialybes, patarė mokytis kelių statybos. Gerai prisimenu, kad, atnešus dokumentus, manęs kelis kartus paklausė, ar tikrai pasirinkau norimą specialybę. Stojamųjų tuo metu nebuvo, o rugsėjo 1-ąją supratau, kodėl manęs klausė. Bendras grupės vidurkis buvo apie 6, o mano mokymosi vidurkis siekė daugiau kaip 8,5. Pradėjusiųjų mokslus buvo daugiau kaip 30, o baigėme tik 12.
Ar buvote patenkintas pasirinktu keliu?
Aukštesnėje mokykloje baigiau 12 klasių programą, po metų – profesinio rengimo skyrių, o dar po dvejų metų įgijau jau ir aukštesnįjį išsilavinimą. Pamėginau studijuoti universitete. Pasirinkau Kauno technologijos universiteto Statybų studijų programą. Tačiau studijos man nepatiko. Reikėjo visko mokytis iš naujo, o man tuo metu jau buvo 21-eri. Taip pat vyravo ir „gąsdinimo kultūra“, kur visi sakė, kad pusė iš jūsų iškris, nepatemps ir pan. Man tai netiko, todėl studijas nutraukiau.
Paskambinau savo buvusiam dėstytojui, pasakiau, kad norėčiau pamėginti dirbti UAB „Kelprojektas“, kur jis yra dirbęs. Jis suderino susitikimą su įmonės direktoriumi ir skyriaus vadovu. Pasikalbėjome ir gavau progą pabandyti. Dabar jau 15 metų dirbu šioje kompanijoje. Po kurio laiko Aukštesnioji technikos mokykla tapo Kauno technikos kolegija ir joje atsirado išlyginamosios profesinio bakalauro studijos, kurias baigiau ir tapau KTK bakalauru, įgydamas kelių inžinieriaus profesiją.
Ar niekada nedvejojote dėl savo pasirinkimo?
Aišku, tuo metu, kai man tebuvo 15 metų, dar nesupratau, kur einu, ką reikės dirbti ir kaip gyventi. Tada prasidėjo pažintinės praktikos, kurių metu važiuodavome į įvairias kompanijas ir susipažindavome su darbo specifika. Atvykęs į „Kelprojektą“ ir greta esantį Kelių ir transporto tyrimų institutą, pagalvojau, kad čia ir norėčiau dirbti, nes darbas susijęs su gatvių, kelių, tiltų projektavimu, dokumentacijos rengimu, inžinerine veikla. Galiausiai taip ir susiklostė, kad po kelerių metų įsidarbinau čia.
Pradėjote nuo žemiausių pareigų, o šiandien jau esate svarbias pareigas įmonėje einantis žmogus. Ar sunkus buvo šis kelias?
Karjerą pradėjau nuo techniko pareigų, kuris yra pagalbinis darbuotojas, atsakingas už žiniaraščių pildymą, dokumentų kopijavimą ir kitus darbus, kuriuos reikia padaryti. Techniku dirbau porą metų, kol KTK baigiau bakalauro studijas. Gavęs aukštojo mokslo diplomą, tapau inžinieriumi ir juo buvau apie penkerius metus. Tuo pat metu baigiau ir magistrantūros studijas. Buvau atsakingas už brėžinius, atitinkamas projekto dalis, skaičiavimus. Pradėjau dėstyti Kauno technikos kolegijoje. Vėliau man pasiūlė projekto dalies vadovo pareigas. Netrukus tapau projektų vadovu, o po trejų metų – įmonės kelių projektavimo skyriaus vadovu. Nuo šio rugpjūčio esu atsakingas už visą kelių departamentą ir Švedijos rinką.
Kas lėmė tokią sėkmingą Jūsų karjerą?
Esu komandinio darbo žmogus. Kelių inžinerija nėra sportas, kur gali vienas parsivežti medalį. Čia visi turi savo užduotis, kurias turi tinkamai atlikti, tik tada galima tikėtis gero rezultato. Taip pat labai svarbu turėti norą dirbti, daryti daugiau nei iš tavęs prašo, stengtis tobulėti. Per visą darbo laikotarpį kiekvieną užduotį priimdavau kaip išbandymą. Niekada neklausiau, ar čia man priklauso daryti pagal pareigas, ar nepriklauso. Visur sėmiausi patirties.
Nueitas kelias davė labai daug. Perėjau visas pozicijas, mačiau visų darbų specifiką, todėl šiandien lengviau suprantu įmonėje dirbančius žmones, žinau, kaip spręsti kylančias problemas. Tačiau vis dar mokausi ir tikiuosi, kad padedu augti ir kitiems. Tai turi būti nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis procesas.
Kaip vertinate dėstymą Kauno technikos kolegijoje?
Tuo metu trūko kelių projektavimą dėstančių dėstytojų. Išmėginti save lektoriaus pozicijoje pasiūlė mano vadovas. Sutikau vieneriems metams, tačiau taip patiko, kad kolegijoje dirbu jau 11 metų. Žinoma, pradžioje buvo labai įdomu pamatyti akademinę virtuvę iš vidaus, tapus dėstytoju. Man tebuvo 25-eri, tad reikėjo perlipti psichologinį barjerą, norint dėstyti vos ne bendraamžiams, su kuriais neseniai pats studijavau, dirbti drauge su buvusiais savo vadovais ir dėstytojais. Šiandien labai džiaugiuosi šiuo darbu. Tai man tarsi grynas oras ir galimybė pabėgti iš kasdieninės rutinos. Turiu nuolat semtis žinių, augti profesine prasme. Galiausiai naudos yra ir mano įmonei, į kurią esu pakvietęs ne vieną gabų studentą, norintį tapti kelių inžinieriumi.
Ar, dirbdamas su jaunimu, matote jame pokyčių? Kuo skiriasi Jūsų ir šiandienė kartos?
Tikrai jaučiasi, kad jaunus žmones paveikė spartus gyvenimo tempas. Dabar jie nori visko iš karto – „čia ir dabar“. Yra visokių žmonių. Vieni nori visko greitai ir perdega, kiti auga iki kažkurio laipsnio, o tada nori stabilumo, todėl ten ir sustoja. Treti nenustoja augti, mokosi ir stengiasi pasiekti kuo daugiau.