Pastarąsias savaites Lietuvos viešoji erdvė prisipildė naujų ženklų. Švietimo ir mokslo ministerijoje be perstojo budi streikuojančių mokytojų atstovai, besitikintys, kad valdžios atstovai pagaliau pradės su pedagogų bendruomene dalykiškai kalbėtis apie seniai nesprendžiamas problemas ir pribrendusias permainas. Premjeras pagaliau (nors kai kam atrodo, kad labai netikėtai) atleido tris bene itin prieštaringai vertinamus ministrus, tarp kurių pateko švietimo ir mokslo ministrė, nuolat kartojusi, kad nesiruošia nei atsistatydinti, nei ką nors keisti savo programoje.
Tokio nekompetentingo, tačiau įžūlaus, jokio kito požiūrio nepripažįstančio asmens šioje ministerijoje seniai nebuvo. Po šviesios atminties akademiko Zigmo Zinkevičiaus švietimo ministro kėdėje sėdėjo keliolika asmenų, tarp kurių buvo ir daugiau ar mažiau šioms pareigoms pasirengusių, ir dėl politinių veiksnių joje atsidūrusių, bet visiškai nesuvokusių savo pareigos valstybei. Tačiau Jurgitos Petrauskienės ir dar kelių jos komandos narių valdymo laikotarpis po kurio laiko atrodys lyg košmariškas sapnas. Vienintelis pasiekimas, kurį ji galės priskirti sau, yra nematytas pamažu augusio nepasitenkinimo, pasireiškusio tiek kieta protestuojančiųjų pozicija, tiek masinėmis akcijomis, proveržis, atskleidęs, kad tarp valdžios atstovų labai mažai tokių, kurie suvokia visuomenės švietimo ir mokslo vaidmenį valstybės raidoje.
Tarp tendencingų užsakomųjų reportažų ir politinių intrigų besiblaškanti žiniasklaida jau nebegalėjo pasigirti savo, kaip „ketvirtosios“ (niekieno nerinktos, bet labai įtakingos) valdžios galia. Tai įnirtingai puolė pačioje ministerijoje susibūrusius ir išdrįsusius apie tikrąją padėtį prabilti mokytojus, tai „atpirkimo ožių“ dairėsi valdančiojoje koalicijoje, ieškodama „pikantiškų“, bet neva viską atskleidžiančių siužetų, kol paaiškėjo, kad visiškai nesuvokia svarbiausių valstybės strateginių problemų: savivaldos ir regioninės politikos pagrindų, mokytojo, kaip visuomenės formuotojo, veiklos turinio, moralės, kaip kiekvienos valstybės sėkmės veiksnio reikšmės. Esminiai ir trečiaeilės svarbos dalykai šių dienų reportažuose susipainiojo, atskleisdami beviltišką žiniasklaidos neprofesionalumą. Ekranuose šmėkščiojo vis tas pačias banalias frazes kartojančios galvos, besiblaškančios tarp „Ne tuos išsirinkote“ ir „Kokiai svetimai jėgai jie tarnauja?“.
Šiame kontekste vis labiau karikatūriškai skambėjo verkšlenimai apie besikėsinančius į žiniasklaidos laisvę, kai net reportažų apie kasdienines avarijas ir žudančius gaisrus nebesugebama parengti. Net tokie siužetai nebegelbėjo: „žiniasklaidininkai“ vis sunkiau orientavosi, kaip pasakoti apie vaikų darželį ar gimnaziją, rajoninę ligoninę ar miestelio bendruomenę, Kalėdų eglutę ar prekybos centrą. Kada matėte išsamų pozityvų pasakojimą apie universitetą, rengiantį specialistus šiuolaikinei, didžiulę pridedamąją vertę kuriančiai technologijai, kolegiją, įsirengusią modernią laboratoriją, mokytoją, beveik kasmet paruošiantį tarptautinių olimpiadų laimėtojus, sudėtingiausias socialines problemas (sveikos gyvensenos, šeimos, tautos, besikeičiančio vaikų auginimo, darnios regionų raidos ar šiuolaikinės savivaldos) nagrinėjančią mokslininkų grupę? Net į studiją pakviesto pašnekovo laidos vedėja nesugeba išklausyti, nuolat nutraukinėja jį per pusę sakinio. Į klausimą, ar žiniasklaida prisideda prie išsamaus ekonominės, socialinės ar kultūrinės situacijos vertinimo, skirtingų grupių susikalbėjimo, prie visuomenės pozityvaus nusiteikimo analizuoti ir sutelktai spręsti savo valstybės problemas, deja, tenka atsakyti neigiamai. Susikalbėjimo stoką akcentavo ir visuomenę išjudinusio mokytojų streiko dalyviai, ir laikinai ministro pareigas einantis Rokas Masiulis.
Žinoma, profesionalumo iš mūsų žiniasklaidos greitai tikėtis neverta – per trumpą laiką tokių gebėjimų įgyti neįmanoma. Tačiau valdžios atstovai, kurių veiklos terminus riboja kadencijos, turi mokytis sparčiau, o svarbiausia – suburti ekspertų specialistų grupes, kurios iš tikrųjų profesionaliai parengtų reformų bazę. Kiekviena valdžia, ypač dabartinė, save vadinanti profesionalais, labai mėgsta žodį „reformos“. Reformos esmę turi gerai išmanyti tiek įstatymų leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios atstovai, juo labiau institucijų vadovai (šiuo atveju – ministrai ir viceministrai) bei Seimo komitetų nariai. Reikia labai atsargiai kalbėti apie augantį BVP ir didėjančias valstybės pajamas. Didėjančios turtinės nelygybės fone tokios kalbos skamba ciniškai. Kiekvienai reformai vykdyti reikia nemažų lėšų. Būtina atvirai pripažinti, kad Lietuvoje jų nėra. Monocentrinė (vieno miesto valstybės) strategija – neefektyvi, o tiesiai sakant – žudikiška. Regionuose ekonomika neauga, infrastruktūra neatitinka elementarių reikalavimų, jau net nekalbant apie bent minimalią pažangą. Tokios, tariamai, smulkmenos, kaip padidėjęs nuodingų medžiagų (pavyzdžiui, arseno) kiekis geriamajame vandenyje, yra tik daug didesnių problemų rodiklis. Vadinamoji pagalba jaunoms šeimoms, siūlant įsigyti būstą atokesnėse vietovėse, kur nėra galimybių susirasti asmens profesiją atitinkantį ir leidžiantį užsidirbti pragyvenimui darbą, skamba makabriškai.
Susikalbėjimą tarp valdžios ir visuomenės lemia tarpusavio pasitikėjimas. Jį pasiekti galima, tik labai apgalvotai telkiant ribotus valstybės išteklius svarbiausioms problemoms spręsti. Vidutinės gyventojų pajamos, lyginant su Vidurio Europa, Lietuvoje yra kelis kartus mažesnės. Reikia tuoj pat nustoti girtis neva sėkmingai vykdomu biudžeto pajamų surinkimu. Dabartinės biudžeto pajamos turi būti padidintos keliolika kartų. Tik tada rasime lėšų socialinėms programoms. O tai padaryti galima, tik įgyvendinant tikrą regioninę politiką, kuri reiškia darnią visų valstybės regionų plėtrą. Visi postringavimai apie smulkiojo verslo plėtrą bendrame ekonominio nuosmukio fone neverti sudilusio skatiko. Daržovių ir gėlių, avių ir kalakutų auginimas gali padėti išgyventi, bet ne suklestėti.
Galų gale būtina suprasti, kad nuo sostinės nutolę regionai nėra tik agrarinės veiklos zona. Mūsų tyrimai patvirtino, kad vos 6–7 proc. abiturientų savo ateitį sieja su agrariniu sektoriumi. Daugelis mūsų gali pateikti pavyzdžių, kai jauni žmonės emigruoja tik todėl, kad atokesniuose, žemo urbanizacijos lygio rajonuose jie negali rasti jų profesinius lūkesčius atitinkančio darbo. Tik stambūs pramonės, energetikos, statybų ir paslaugų plėtros projektai leis regionams atsigauti. Būtina tuoj pat nutraukti pražūtingą valstybei žaliavų eksportą, nes jo pasekmė – kvalifikuotos darbo jėgos eksportas. Lietuva turi geras galimybes atkurti medienos, statybinių medžiagų, maisto ir lengvąją pramonę. Išvystyta pramonė paskatins ir agrarinės ekonomikos augimą. Racionalus vietinių rekreacinių išteklių panaudojimas leis sukurti šimtus naujų, ypač aukštos kvalifikacijos reikalaujančių ir gerai apmokamų darbo vietų.
Mes tiesiog nusikalstamai neišnaudojame savo rekreacinių išteklių naujoms gydymo ir reabilitacijos zonoms kurti. Tikėtis, kad saviveiklinės vietinių verslininkų, neturinčių nei pakankamai žinių, nei išteklių, iniciatyvos užpildys šią nišą, yra daugiau negu naivu. Priešingai, padrikos gyvenvietės ir smulkūs verslo objektai (vadinamosios „kaimo turizmo sodybos“, poilsinės ir pan.), dabar dygstantys potencialiose kurortinėse zonose, netrukus gali tapti nemenka kliūtimi, siekiant šiuolaikiškai panaudoti turimus rekreacinius išteklius, kai tektų susidurti su gausybe lentelių, ant kurių užrašyta „Privati valda“.
Kaip suprasti tai, kad iš turimų devynių molio karjerų naudojame tik tris, kad aplaidžiai naudojame durpių, žvyro ir smėlio atsargas, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai sudaro tik nedidelę dalį bendrame elektros ir šilumos gavybos balanse, o geoterminiai ištekliai praktiškai net nenaudojami, kad nesaugome to, kas jau labai greitai taps nepalyginamai svarbiau už naftą, – geriamojo vandens atsargų?
Prof. dr. Jonas Jasaitis
(Pabaiga – kitame numeryje)