Kelis dešimtmečius švietimas buvo valstybės interesų užribyje. Grėsmingų ženklų, kad švietimo sistema griūva, yra daug. Kalbėta ir kreiptasi daugybę kartų, tačiau valstybės institucijos lieka arogantiškos ir abejingos mokyklos poreikiams. Abejingumas mokyklai reiškia abejingumą mokiniams – valstybės ateičiai, oriam, modernėjančiam ir laimingam piliečių gyvenimui.
Etatinis apmokėjimas tapo tuo paskutiniu degtuku, dėl kurio, kaip toje pasakėčioje, pargriuvo kupranugaris, kuriam daug metų buvo didinama našta ir bloginamos būties sąlygos. Istorija tapo laikai, kai daktaras Jonas Basanavičius, valstybės ir gimnazijos steigėjas, šelpdavo mokinius maistu ir šiltesniais drabužiais, vaišindavo vyšnių arbata. Viskas apsivertė. BVP auga, o į kampą įspraustas mokytojas pats prašo pagalbos.
Mes, pirmos lietuviškos gimnazijos tradicijų sergėtojai, negalime likti nuošaly, tad solidarizuojamės su kitais protestuojančiais kolegomis ir išreiškiame savo poziciją. Manome, kad:
1.Valstybėje nėra aiškios švietimo politikos. Dabartinė švietimo politika vykdoma priešokiais, realizuojant pavienius, tarpusavyje nesusijusius sprendimus, pavyzdžiui: brandos egzaminų sesija nedera su mokslo metų ilginimu; nepagrįstai keičiama brandos egzaminų organizavimo tvarka; išardyta sena, tačiau nesukurta nauja, efektyvi pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistema; diegiamas ydingas etatinio darbo apmokėjimo modelis. Pokyčiai planuojami nepagrindžiant jų moksliniais tyrimais, o įgyvendinimas pavedamas mokykloms, neatsižvelgiant į jų poreikius ir galimybes.
2.Sprendimai priimami, neužtikrinus tinkamų įgyvendinimo išteklių. Dabartinė Lietuvos švietimo sistema nesuteikia tikslingos mokslinės ir metodinės pagalbos mokytojui, o rezultatams keliami reikalavimai nenumato vykdymo mechanizmo, neaprūpinami būtinais įrankiais. Mokytojas liko vienintelis įgalus ir įgalintas švietimo sistemos išteklius, kuriam privalu formuoti ugdymo turinį, kurti turinio perteikimo metodikas ir užtikrinti nuolatinę mokinių pažangą įgyvendinant deklaruojamas švietimo politikos koncepcijas.
3.Neaiškūs ugdymo turinio pertvarkos tikslai ir organizavimas. Mokytojai, profesinės mokytojų organizacijos, asociacijos, sambūriai šiuo metu nėra lygiaverčiai ugdymo turinio pertvarkos organizavimo dalyviai. Svarbiausi pokyčiai, susiję su mokyklos ateitimi, turi būti derinami su mokslo ir švietimo bendruomenėmis.
4.Neefektyvus mokyklų finansavimas. Skubotas ir neapgalvotas etatinio darbo užmokesčio modelio įvedimas pablogino situaciją: padidėjo mokytojo darbo krūvis, nėra galimybių sumažinti mokinių skaičių klasėse, neužtenka lėšų apmokėti visoms reikalingoms priemonėms ir veikloms (konsultacijoms, išvykoms, vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymui, projektinei veiklai ir kt.).
Kviečiame nutraukti šiomis dienomis vykstantį požiūrių, skaičių ir ambicijų karą bei vienytis visiems neabejingiems švietimui ir Lietuvos valstybės ateičiai – kurti mokyklą, kurioje gera būti ir mokytis drauge.
Jūratė Litvinaitė
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojų susirinkimo pirmininkė
2018 m. gruodžio 4 d.