Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro dr. Leono Milčiaus atsiminimai
Naktis be užmaršties
Leonas Milčius
Skęsta metai, dešimtmečiai skęsta
Užmaršties vandenyno gelmėj,
Tik tos naktys, jų ugnys negęsta –
Užrašytos auksinėm raidėm.
Užrašytos krauju didžiavyrių
Kovoje už Tėvynę tada,
Kada Laisvę, jos želmenį trypė
Atsiųsta okupantų gauja.
Šalto sausio naktis tryliktoji,
Drasko tylą plieniniai vikšrai,
Šliaužia tankai, o žmonės dainuoja,
Stovįs vienas prie kito tvirtai.
Šūvių trenksmas, kulkosvaidžių salvės,
Ritas kruvino smurto banga.
Kas tave, senas Vilniau, išgelbės,
Jei ne ši tūkstantinė minia?!
Algirdas Patackas ir Liudas Simutis.
Atsilaikė, vilkolakiai springo,
Pažymėję metus mirtimi.
Žuvo sūnūs, jaunutė mergaitė,
Kad paliktų tautoj amžini.
…
Nepamiršt tos nakties, nepamiršt jos aukų…
Net ir pušys Antakalnio mena
Trylika vyrų drąsių, Tėvynės sūnų,
Ir Loretą, jaunutę dukrelę.
Raudondvaris, 2019-01-11
Jau ėjo antra savaitė, kai Aukščiausiosios Tarybos (AT) posėdžiai vykdavo iki išnaktų. Menkai nuo nuovargio gelbėdavo kabinete, sėdint prie stalo, nusnausta viena kita valanda. Taip buvo ir sausio 12-ąją, sekmadienį. Visą dieną vyko posėdžiai. Keletą kartų buvo išklausyta Vytauto Landsbergio informacija apie politinę padėtį. Buvo svarstomas įstatymas dėl nepaprastosios padėties teisinio režimo ir kai kurie Laikinojo Pagrindinio įstatymo pakeitimai.
Tačiau daugiausia laiko skirta politinei padėčiai ir nuolat gaunamai informacijai aptarti. Atrodė, kad ne tik valandos, bet ir minutės buvo sklidinos blogos nuojautos. Apie susiklosčiusią nepaprastai rimtą padėtį galėjai spręsti ne vien iš Lietuvos atstovo Maskvoje Egidijaus Bičkausko perduodamos informacijos, bet ir iš daugelio kitų faktų: JAV Kongresas nutraukė diskusiją dėl Persijos įlankos ir ėmė svarstyti Lietuvos klausimą, Kremlius nutarė pasiųsti į Lietuvą tris Federacinės Tarybos narius, kad „išsiaiškintų padėtį vietoje“. Sklido vis bjauresnės žinios apie suaktyvėjimą dogmatinių SSKP’ininkų, įžūlių jedinstveninkų ir juos remiančių sovietinių omonininkų. Algirdas Brazauskas perskaitė pareiškimą, kad kritinės situacijos atveju, jeigu išorės antidemokratinės jėgos įvestų ypatingąją padėtį, LDDP liktų ištikima Kovo 11-osios siekiams.
AT kalbėjo ir svečiai iš Rusijos Federacijos. Deputatai įdėmiai ir su dėkingumu išklausė Sankt Peterburgo (tuomet – Leningrado) tarybos deputato J. Nesterovo bei kitų palaikomąsias kalbas. Labai palankiai sutikta žinia, kad Borisas Jelcinas smarkiai kritikuoja M. Gorbačiovą dėl jo agresyvios politikos Baltijos šalyse.
Kai kurie AT deputatai manė, kad padėtis stabilizavosi, todėl nereikia patiems bijoti ir gąsdinti žmonių. Naiviai tikėjome, kad, kol Vilniuje dirbs Maskvos komisija, kurioje turėtų būti tikrai demokratinių pažiūrų deputatas V. Oleinikas, nieko blogo neįvyks.
Pervargę nuo įtampos ir neramaus laukimo, AT vadovybei pasiūlius, apie 23 val. išvažiavome į viešbutį pailsėti. Bet, vos prigulus, pažadino sūnus Mindaugas, tą dieną atvykęs budėti prie AT, ir pranešė, kad omonininkai jau šturmuoja televiziją. Supratau, kad reikia grįžti, nes tik AT yra reali ir teisėta politinė valdžia, kuri vienintelė gali priimti Lietuvai lemiamus sprendimus. Po minutės paskambino deputatas P. Poškus ir pasisiūlė savo „Niva“ nuvežti į rūmus, nes vėl šaukiamas AT posėdis. Taip ir važiavome vienoje mašinoje, kiek tik tilpome: Klemas Inta, Mečislovas Treinys, Kęstutis Grinius, Benediktas Rupeika, aš ir dar keli deputatai. Netoli AT rūmų išgirdome tankų ir kulkosvaidžių šūvius prie TV bokšto. Be žodžių tapo aišku, kad padėtis – kritiškiausia, lemiama. Maskvoje suplanuota ir vietinių kolaborantų palaikoma kruvina karuselė įsisuko visu smarkumu.
Galvojau – kad ir kas būtų, privalome laikytis ir dirbti savo darbą. Maniau, kad kaip sausio 8-ąją, kai drauge su žmonėmis sulaikėme jedinstveninkus, taip ir dabar turėtume išsilaikyti. Smurtas prieš teisėtą parlamentą būtų pasmerktas visur ir visada. Šiandien galiu pasakyti, kad joks pastatas nėra toks tvirtas, kaip gyvų žmonių sienos. Naktį jų buvo tūkstančiai. Ryžtingų, rimtų ir labai gražių. Lyg ir nejučiomis iškilo barikados, AT pirmojo aukšto langai iš lauko pusės buvo uždengti plieninės armatūros tinklais. Visur būta gerų ir sumanių žmonių, iš kažkur atsirasdavo reikalingos technikos, medžiagų.
Kiek buvo mūsų gynėjų? 10, 20 ar 50 tūkstančių, o gal dar daugiau. Įvairaus amžiaus vyrų ir moterų, labai jaunų ir labai garbaus amžiaus. AT pirmininkas V. Landsbergis, N. Oželytė ir kiti deputatai moterims, jaunimui siūlė nebūti prie rūmų, nes tai – pavojinga. Gali tekti gintis, o tada – sunku išvengti aukų. Prie priekinės tvorelės pakalbinau arčiausiai stovinčius, apsikabinusius jaunuolius, gal 18 metų vaikinuką ir tokio pat amžiaus merginą. Pasisakė esą vienos Vilniaus vidurinės mokyklos abiturientai. Kai pasiūliau jiems eiti namo, nes jie labiau reikalingi ateities Lietuvai, abu nusisuko ir daugiau nekalbėjo. Tikriausiai tada įžeidžiau juos – ar gali būti per jaunas ginti laisvę?
Vieni statė barikadas, kiti dalyvavo šv. Mišiose, kurias per atidarytus AT antrojo aukšto langus aukojo jaunas kunigas Robertas Grigas. Visi garsiai meldėsi, giedojo. Daugiau niekada neteko girdėti, kad žmonės taip nuoširdžiai prašytų švč. Mergelės Marijos užtarimo ir pagalbos gelbėti Lietuvą. Rūmų viduje, tarp smėlio maišų ir beveik tūkstančių gynėjų, atsirado vietos kryžiui ir šventiems paveikslams. Kaip šiandien regiu jauną gynėją iš Utenos. Palikęs žmoną su vos mėnesio dukrele, rankoje laikydamas metalinį smaigą, prie kurio paprastai ganyklose rišamos karvės, laiptuose tarp pirmųjų ir antrųjų rūmų jis laukė „suskio“, drįsiančio lįsti pro langą. Šiandien gailiuosi, kad nepaklausiau jo vardo. Nežinau, ar užaugo jo dukra, ar rado jis darbą ir laimę jo gintoje Lietuvoje.
Vertinant anos nakties įvykius, sunkų ką nors išskirti. Viskas buvo svarbu, skaudžiai neįprasta ir neprognozuojama. Įvykiai diktavo veiksmus. Jaudinantys momentai keitė vienas kitą. Dujokaukių išdalijimas, kunigo R. Grigo visuotinos atgailos ir absoliucijos žodžiai, nežinia dėl kažkur dingusio premjero Alberto Šimėno, pranešimai apie žuvusiuosius prie TV bokšto, apie žmonių susitelkimą prie Sitkūnų ir Juragių, apie čia nutrūkusį, čia vėl atsiradusį radijo ryšį. Iš lauko sklido drąsinantys žodžiai, uždegantys dainų posmai ir kiaurai sienas persismelkiantis jausmas – visi esame ir būsime kartu.
Einant pro salės duris, vienas Japonijos žurnalistas paprašė atsakyti į keletą klausimų. Vėliau sužinojau – tai buvo Koichi Imaeda. Jis klausė, ką darysime, jei AT bus uždegta, nes čia taip trenkia benzinu (A. Butkevičiaus vyrai ginklavosi „Molotovo kokteiliais“). Atsakiau: sudegsime, nes lietuviai jau nuo Pilėnų laikų kuo daugiau dega, tuo ilgiau būna gyvi ir laisvi. Po aštuonerių metų jis prisipažino tąsyk pamanęs, kad buvau labai svarbus asmuo, nes sėdėjau aukštai ir visą laiką kažką rašiau. Gal jį ir nuvyliau, pasakęs, kad ne. Buvau tik eilinis deputatas, kuriam tuo metu pagal eilę teko dirbti balsų skaičiuotoju. Todėl sėdėjau viršuje ir vis skaičiavau salėje esančius deputatus. Tikrinau, ar yra kvorumas (nuolat būdavo apie 80–95). Nors visi balsavimai buvo fiksuojami stenogramose, tačiau viską stropiai rašiau ant didelių lapų. Gaila, kad po metų jie su kai kuriais asmeniniais daiktais iš Seimo viešbučio, kuriame tada gyvenau, buvo pavogti. O šiandien pagalvoju, gal japonų žurnalistas ir buvo teisus – argi tada buvo nereikšmingų žmonių? Visi – tiek deputatai, tiek ir jų gynėjai – tą naktį buvo vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir viduje, ir išorėje: Vilniuje ir Kaune, Sitkūnuose ir Juragiuose. Visi buvome kaip vienas.
Jau kitą dieną žiūrėjome pirmuosius filmuotus sovietinės karo mašinos agresijos prieš nepriklausomą valstybę vaizdus… Matėme sužeistuosius, žuvusius, net kai kurių iš jų paskutinių akimirkų konvulsijas. Kas gali būti šiurpiau? Lyg ir patys buvome pasiruošę mirti, bet mirtis – baisesnė, negu įsivaizdavome.
Klausiu savęs: ar bijojau? Dėl savęs – ne, dėl artimųjų – taip. Žinojau, kad tą vakarą prie TV bokšto atvyko sesuo Ona Krušinskienė ir kitos sesers dukra Daiva su vyru Česlovu. Nežinojau, ar jiems kas atsitiko. Sūnui ryte liepiau važiuoti į namus, sakydamas, kad nors vienas vyras šeimoje tegul lieka gyvas. Jaučiau, su kokiu nerimu radijo imtuvo žinių namuose klausėsi žmona Simona ir dukra Gintarė. Joms, kaip ir daugeliui kitų, likusių namuose, už šimtų kilometrų, buvo dar sunkiau.
Laikas, lyg upės vanduo – daug ką nuneša, sumaišo. Ir tai, kas vieniems atrodė nepaprastai svarbu, tragiška, kitiems jau tampa banalia praeitimi ar net mažai reikšminga istorija. Veltui šaukti, kad nevalia to pamiršti, nes tuomet sprendėsi tautos, visų žmonių likimas, kad ta karta šimtmečiams lėmė mūsų visų garbę. Į tai galima atsakyti: „Argi galėjo būti kitaip? Tai buvo mūsų pareiga.” Todėl 1991 m. sausio 13-oji – mūsų skausmo ir garbės diena – negali būti nei užmiršta, nei sumenkinta.