1918 m. rugsėjo 26 d. Karaliaučiuje gimė Valteris Kristupas Banaitis – kompozitorius, chorvedys, vargonininkas, žurnalistas, kultūros ir visuomenės veikėjas.
V. K. Banaitis pasaulį išvydo aktyvaus lietuvininkų veikėjo Kristupo ir Lėnos Banaičių šeimoje, kurioje augo su jaunesniąja seserim Eva. Vaikystėje su tėvais persikraustė į Tilžę, kur šeima atidarė savo parduotuvę. 1932–1935 m. mokėsi Tilžės gimnazijoje, lankė vargonininkų kursus pas prof. M. Schnuerį. Vos sulaukęs septyniolikos, jau vargonininkavo Tilžės lietuvių ir vokiečių bažnyčiose. Dėl savo lietuviškų nuostatų ir veiklos nacionalsocialistų valdžios buvo iš gimnazijos pašalintas.
1937 m. apsigyveno Kaune. Mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, kurią baigęs 1939 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kartu studijavo Kauno konservatorijoje vargonus bei muzikos teoriją ir kompoziciją pas žinomus muzikus Joną Bendorių, Balį Dvarioną, Vladą Jakubėną. 1939 m. jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Nuo 1940 m. teisės studijas tęsė Vilniaus universitete, dalyvavo Vilniuje steigiant Lietuvos valstybinę filharmoniją, dirbo Kauno ir Vilniaus radiofonuose.
poilsio vieta Bitėnų kapinėse. Autoriaus
archyvo nuotr.
Nacistinės okupacijos pradžioje, dirbdamas Kauno radiofone, V. K. Banaitis padėdavo muzikantams žydams gauti darbo. Už tai 1941 m. buvo išvežtas į Vokietiją priverstiniams darbams. Iš ten 1942 m. pabėgo ir grįžęs įsidarbino akompaniatoriumi Vilniaus operoje. Su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu ir Juozu Lenktaičiu 1943–1944 m. rūpinosi sovietų uždarytos filharmonijos atkūrimu. Dirbdamas koncertmeisteriu Vilniaus operos teatre, lygiagrečiai tobulinosi Vilniaus muzikos mokyklos dirigavimo klasėje pas įžymų muziką Jeronimą Kačinską. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją.
1945–1946 m. pabėgėlių stovykloje Hafkurge prie Liubeko V. K. Banaitis buvo dainų ir šokių ansamblio „Tėvynės garsai“ vadovas ir dirigentas. Su šiuo kolektyvu surengė daugiau nei 60 didelių koncertų, kurių klausėsi apie 8 tūkstančiai žmonių – ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai bei britų karinės valdžios pareigūnai. Ansamblio repertuare dominavo paties Valterio Kristupo Banaičio aranžuotos lietuvių liaudies dainos, šokiai, žaidimai. 1947 m. jis vadovavo lietuvių chorui Hamburge. Apsirgęs ir gydydamasis sanatorijoje, 1948–1949 m. muzikinę veiklą tęsė Špakenbergo lietuvių stovykloje, kurioje subūrė lietuvių kolonijos chorą „Vytis“. Jam vadovaudamas rengė koncertus, iš jų keletą su vietos simfoniniu orkestru. Iš viso surengė per 100 koncertų.
Hamburgo radiofone V. K. Banaitis nuo 1947 m. rengė lietuviškas valandėles, rūpinosi lietuviškų plokštelių įrašų platinimu. Jo pastangomis lietuviška muzika reguliariai skambėjo Berlyno, Kelno, Hanoverio, Flensburgo, Štutgarto, Miuncheno ir kitų Vokietijos miestų radijo eteryje. Per dvejus metus vien Hamburgo radijuje parengė dešimt lietuviškų radijo programų. Ir vėliau išeivijos kompozitoriai Julius Gaidelis, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas bei kiti dažnai kreipdavosi į V. K. Banaitį, prašydami tarpininkauti, įtraukiant jų kūrinius į radijo programas.
1949–1952 m. V. K. Banaitis buvo Tarptautinės pabėgėlių organizacijos (IRO) atstovas Štutgarte. 1950–1951 m. jis tęsė muzikos studijas. Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje studijavo kompoziciją pas prof. Georgą Albrechtą. Kurį laiką dėstė muziką ir dainavimą lietuvių Vasario 16-osios gimnazijoje. 1951 m. Liudvigsburge išleido paties užrašytas ir harmonizuotas lietuvių evangelikų liaudies giesmes (34 giesmės mišriam chorui). Parašė dainų chorui su solistais ir simfoniniu orkestru, sukūrė kamerinės muzikos, kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“ poeto Bernardo Brazdžionio eilėms, chorinį sakralinį kūrinį „Libera“ chorui ir vargonams, kūrinį balsui ir fortepijonui „Dieve, Tėve gailestingas“. Dalis jo harmonizuotų giesmių įrašytos Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijos choro 1964 m. išleistoje plokštelėje „Liaudies giesmė“.
1952–1966 m. V. K. Banaitis dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje. Buvo „Amerikos balso“ Miunchene lietuviškų laidų redaktorius-sovietologas, išeivijos ELTA naujienų rengėjas vokiečių kalba. 1962 m. parašė knygą „Die Industrialisierung Sowjetlitauens“ („Sovietų Lietuvos industrializacija“). Kartu su Juozu Žilevičium buvo Italijos „Rickordi“ muzikos enciklopedijos lietuviškojo skyriaus bendradarbis.
Šalia kitos veiklos V. K. Banaitis buvo Baltijos tautų muzikos švenčių komiteto vedėjas, vienas iš Baltų draugijos Vokietijoje vadovų. Dalyvavo, rengiant išeivijos Lietuviškųjų studijų savaites, nuo 1966 m. buvo Vokietijos Lietuvių bendruomenės valdybos narys. Sukaupė gausų archyvą, plačią lietuviškų plokštelių kolekciją. Aktyviai bendradarbiavo išeivijos spaudoje. Daugiausia rašė į pagrindinį išeivijos meninį žurnalą „Muzikos žinios“, kurį 1934 m. rugsėjo 15 d. įsteigė JAV lietuvių Vargonininkų sąjunga. Kultūros ir visuomenės raidos temomis dalijosi Didžiosios Britanijos lietuvių žurnale „Santarvė“, ėjusiame 1953–1958 m. Dirbdamas JAV leidžiamo lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentu Bonoje, rašė straipsnius ne tik kultūros, bet ir politikos bei ekonomikos temomis, ragino puoselėti tautiškumą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V. K. Banaitis 1992 ir 1996 m. viešėjo Vilniuje, Kaune, Šilutėje, Palangoje, Nidoje… 1996 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Senatvės dienas V. K. Banaitis leido sesers šeimoje Fiurstenberge. Ši savo namus buvo pavertusi savotiška Mažosios Lietuvos galerija, kaupė išeivijos dailininkų kūrinius, antikvarines vertybes, saugojo iš Tilžės išvežtus senuosius lietuvininkų rankdarbius ir giminės dokumentus, pati kūrė gintaro dirbinius. Po brolio mirties sutvarkiusi jo archyvą, perdavė saugoti valstybiniam Lietuvos literatūros ir meno archyvui Vilniuje.
V. K. Banaitis mirė 1999 m. rugsėjo 9 d. Fiurstenberge, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Iškilmingai palaidotas Bitėnų kapinėse spalio 22 d. Laidotuvių apeigoms vadovavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas jaunesnysis, kunigai Jonas Okas ir Erikas Laiconas. Palaikus iš Vokietijos atlydėjusi velionio sesuo Eva Koch (1920–2015) sakė: „Valteris šią amžino poilsio vietą pats išsirinko dar 1996 metais, kai lankėmės čia ir dėjome gėles ant Vydūno kapo. Labai norėjo būti palaidotas Tilžėje, bet tai dabar – neįmanoma…“
2016 m. sausio 15 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje buvo atidaryta lietuvininkų Banaičių šeimos palikimo ekspozicija, susijusi su Mažosios Lietuvos istorija ir etnografija. Šiemet Valterio Kristupo Banaičio 100-osioms ir Vydūno 150-osioms gimimo metinėms buvo dedikuota Lietuvos evangeliška Giesmių šventė, birželio 9 d. Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos surengta Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Abiejų iškilių asmenybių atminimą šventės dalyviai taip pat pagerbė Mažosios Lietuvos panteonu vadinamose Bitėnų evangelikų kapinėse prie Rambyno.
Kęstutis Pulokas