Tęsinys. Pradžia – Nr. 21 (620)
Viena iš didžiausių dabar didžiausią įtaką valstybėje turinčios politinės jėgos problemų – atotrūkis tarp valdymo ir mokslo institucijų. Tarsi iš inercijos sudarinėjami įvairūs vadybiniai „optimizavimo“ projektai, kurie neva turėtų sutaupyti lėšų, nes jų verkiant reikia sustingusių regionų ekonomikai gaivinti, tačiau niekaip nesugebama suprasti, kad tik glaudžiai susijusių socioekonominių priemonių visuma leis kurti sąlygas pozityviems pokyčiams.
Laikas suprasti, kad:
atokesni regionai nėra tik agrarinio sektoriaus veiklos sfera, o ir pats agrarinis sektorius negali vystytis be lygiagretaus pramonės, transporto, statybos, energetikos sektorių talkos ir jų bendro veikimo;
nesukūrus darbo vietų, atitinkančių gyventojų profesinius lūkesčius ir teikiančių oraus pragyvenimo šaltinį, nepavyks išsaugoti darbingų žmonių išteklių ir sumažinti emigracijos;
be darnaus tarpusavyje susijusių sektorių ekonominio bendradarbiavimo nepavyks išspręsti tokių sudėtingų socialinių problemų, kaip veltėdžiavimas, girtavimas, smurtas ir kitos asocialaus elgesio apraiškos;
vietovėse, kuriose neveikia socialinių paslaugų sistema, nepavyks išauginti išsilavinusio, pilietiškos orientacijos jaunimo;
be stambių kompleksinių socioekonominių projektų vykdymo visos kalbos apie smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą liks tik tuščiomis kalbomis.
Laikas pripažinti, kad valstybėje katastrofiškai trūksta lėšų ne tik socialinėms problemoms spręsti, bet ir ekonomikos pažangai skatinti. Lietuvos gyventojo vienos darbo valandos vidutinė ekonominė vertė, išreiškus ją finansiniais rodikliais, ne procentais, o kartais atsilieka nuo Skandinavijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų ekonomiškai stiprių valstybių. Mes tarsi atsidūrėme uždarame rate: ekonomiškai silpna valstybė negali mokėti didesnio atlyginimo už darbą, mažai uždirbantis našiai nedirba, o už dyką pinigus (pašalpas) gaunantis darbingas asmuo nepradeda nei samdomo darbo ieškotis, nei savo verslo kurti. Labai greitai tokie asmenys papildo asocialiai besielgiančių, morališkai degradavusių žmogystų minias. Tėvas „pašalpininkas“ jau užaugino vaikus „pašalpininkus“. Mūsų bankų (beje, svetimų ir kol kas visai nesuinteresuotų Lietuvos ūkio ir kultūros pažanga) ir valdžios institucijų atstovai dažnai mėgsta akcentuoti gerėjančius eksporto rodiklius, tuo pat metu nutylėdami, kad sparčiausiai eksportuojame ne šiuolaikinės pramonės įmonių produkciją, o žaliavas ir… darbo jėgą.
Net ir tobuliausiai sumanytos reformos neduos laukiamo rezultato, jeigu nebus susietos su gilia konkrečios socioekonominės aplinkos analize ir neturės ryšio su kitomis valstybės programomis, o svarbiausia bus vykdomos neišsiaiškinus, ko galų gale siekiame ir kiek tai kainuos. Grįžkime prie universitetų reformos, biurokratine kalba pavadintos „Universitetų tinklo optimizavimo planu“. Kas valdantiesiems pakišo šio plano idėjas pačioje jų kadencijos pradžioje? Žinant, kiek šioje grupėje yra žmonių, tikrai išmanančių universitetų funkcijas ir šiandienes jų kaitos tendencijas, labai abejotina, kad patys „valstiečiai–žalieji“ būtų tai sumąstę. Greičiausiai tokią idėją jie pasičiupo iš tuometinės viešosios erdvės, kurioje tuo metu buvo pripilta gausybė purvinų, paskalų lygmens postringavimų, kokie neva baisiai atsilikę yra Lietuvos universitetai. Nors mūsų absolventai išskėstomis rankomis priimami dirbti prestižinėse išsivysčiusių valstybių institucijose, o inžinieriai ir medikai graibstyte graibstomi, gandasklaidos ir purvasklaidos leidiniai tiesiog isteriškai bliovė apie neva diplomų parduotuvėmis virtusius universitetus, apie tai, kad turime neproporcingai daug diplomuotų specialistų, apie menką mūsų mokslininkų cituojamumą, mažą angliškai parašytų monografijų ir straipsnių skaičių. Gal ir gana apgalvotai tikėtasi, kad laimėjusieji rinkimus ant šito kabliuko pasimaus. Tie ir pasimovė, nes… jei viešojoje erdvėje apie tai tiek daug kalbama, tai, matyt, čia yra kažkokia problema („na, tai mes ją imsimės spręsti, būsime pribrendusių reformų vykdytojai, nesvarbu, ar apie tai išmanome“).
Apie tai, kad mūsų universitetų finansavimas, ypač mokslui skiriamos lėšos, nuo didesnių arba geriau išsivysčiusių užsienio valstybių skiriasi dešimteriopai ar net šimteriopai, purvasklaidininkai nekalbėjo. O juk būtų užtekę pasidomėti tų pačių, nuolat pavyzdžiu Lietuvai statomų Harvardo, Jeilio, Oksfordo ar Kembridžo universitetų biudžetais ir palyginti juos su visos mūsų valstybės biudžetu, ir labai daug kas būtų paaiškėję. Tačiau vos tik apie tai užsiminus, iš tų pačių leidinių pasigirsdavo toks žviegimas („lietuviai dėstytojai tik pinigus temato, užsienietiškų algų, matai, užsimanė“), kad auditorija taip ir likdavo nesupratusi, ar tikrai mokslas Lietuvoje toks atsilikęs, ar norima, kad kažkas jį dykai plėtotų.
Rėksmingos universitetų niekinimo kampanijos dirigentai naujiems valdantiesiems prikišamai aiškino, kad jei Lietuvoje (kur Harvardo universitetų biudžetų gal niekada neturėsime) liktų tik vienas universitetas Vilniuje (kaip sovietų laikais), tai ir tyrimų finansavimą, ir mokslininkų algas būtų galima smarkiai padidinti. Žinoma, lietuvišku masteliu vertinant. Kadangi buvau vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo Kaune signatarų, puikiai prisimenu tuometinę Vilniaus reakciją: „Kur jūsų laboratorijos?“, „Kur eksperimentinė gamybine bazė“ ir pan.
Bet Lietuva atkūrė nepriklausomybę, nusikratė aukštosioms mokykloms primestų svetimų pavadinimų ir ėmėsi tikros universitetinio ugdymo pertvarkos, sekant geriausiais pasaulio pavydžiais, tarp jų ir to paties turtingojo Harvardo. Smulkūs buvusių institutų skyreliai, išmėtyti po įvairius miestus, buvo jungiami į perspektyvius darinius. Taip išaugo ir Klaipėdos, ir Šiaulių universitetai. Pastarasis 2005–2006 m. devyniuose stambiuose fakultetuose jau turėjo beveik 12 tūkst. studentų. Pastebimai išaugo dėstytojų kvalifikacija, kūrėsi nauji mokslo centrai. Netrukus šiauliečiai dėstytojai, dalyvaujantys „Erasmus“ ir kitose tarptautinėse mainų programose, drąsiai skaitė šiuolaikinius studijų kursus ne tik Latvijoje ir Lenkijoje, bet ir Vokietijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Švedijoje, JAV. Išsiplėtė dalyvavimas tarptautinėse tyrimų programose ir tarpuniversitetiniuose tinkluose.
Bet tada Lietuvą užgriuvo pirmoji emigracijos banga ir didieji universitetai išsigando stojančiųjų skaičiaus mažėjimo. Štai tada ir pasipylė gandų apie neva pardavinėjamus diplomus lavina. Užuot išsiaiškinus, kas privatizuoja ir tuoj pat į bankrotą veda pramonės įmones, užuot susigaudžius, kodėl jaunimas emigruoja, buvo pasirinkta kita – pasyvaus prisitaikymo prie „mažėjančios Lietuvos“ taktika. Jos pasekmes jaučiame iki šių dienų, bet keisti nežadame. Ar daug matėte bylų, kuriose būtų teisiami ne tik su buvusia sovietine imperija susijusių ir iš išorės žlugdomų, bet ir puikiausią, paklausią Europoje produkciją (maisto, lengvosios pramonės, baldų, žemės ūkio mašinų ir kt.) gaminusių įmonių griovėjai, tarp kurių kyšo ne vieno šių dienų „naujojo milijonieriaus“ ausys? Ar kam iki šiol rūpėjo darbą ir pragyvenimo šaltinį praradusių specialistų likimai? Parodykite kitą valstybę, kurioje taip sumažėjo gyventojų. Aišku, ir studentų. Tai ar tokiu keliu einame? Ar tikrai patikėjome pasakomis apie neva Lietuvoje esantį diplomuotų žmonių perteklių, kai jau net ir marga viešoji erdvė pilna informacijos apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, dirbtinio intelekto naudojimą ir perspėjimus, kad beraščių krovikų ir kiemsargių jau nebereikia, o mažaraščių santechnikų ir šaligatvio plytelių klojėjų laikai taip pat ritasi į praeitį.
Bet juk mes iki šiol turime save politikais ir visuomenės veikėjais laikančių oratorių, kurie vis dar aiškina, kad Lietuvai 2–3 universitetų užteks ilgam.
Prof. dr. Jonas Jasaitis
(Pabaiga – kitame numeryje)